20 įdomių faktų apie rašytojus ir jų knygas

Kartais, kai įneriame į knygą, retai susimąstome, koks žmogus slypi už tos knygos žodžių. Na, nebent jau knygos autorius labai giliai įgrimzdo į mūsų širdį ir negalime išmesti jo iš atminties – tada vedame į „Google“ jo vardą ir permetame akimis „Vikipedijoje“ surašytas gyvenimo detales.

Vis dėlto, panarpliojus giliau, galima atrasti, jog rašytojų gyvenimo vingiai yra gerokai painesni ir suktesni, nei jų knygose aprašomi nuotykiai. Jūsų dėmesiui, keisčiausi ir įdomiausi faktai apie pasaulyje pripažintus ir visiems gerai pažįstamus rašytojus bei jų knygas.

 

1. Paprastos katės? Neįdomu!

Visiems gerai pažįstamas, nedaugžodžiaujantis ir empatiškumu ne itin išsiskiriantis rašytojas Ernestas Hemingvėjus, laisvalaikiu mėgęs užsiimti boksu, medžioti ir žvejoti, pasirodo, buvo didis kačių mylėtojas. Ir ne bet kokių! E. Hemingvėjus rinko šešiapirštes, dar kitaip vadinamas polidaktilines kates. Pasakojama, jog pirmąją šešiapirštę katę rašytojas gavo iš vietinio jūrininko ir pavadino ją Snieguole.

Dabartiniame E. Hemingvėjaus name Ki Veste, Floridoje, kuriame kadaise garsus rašytojas gyveno ir leido dienas prie rašomosios mašinėlės, yra įsikūręs muziejus, o jame gyvena apie 60 polidaktilinių kačių – pirmtakės Snieguolės palikuonių. Beje, visos katės taip pat pavadintos žinomų žmonių ar personažų vardais.

 

2. Užslėptas talentas

Angliškasis deimantas, romanistė Džeinė Ostin buvo ne tik gabi meilės romanų rašytoja, bet ir talentinga aludarė! Teigiama, jog laisvalaikiu ji ypač mėgo virti alų, kurį gamindavo su eglių pumpurais. Tad kai dabar išgirsite D. Ostin vardą, prisiminkite ne tik „Puikybę ir prietarus“, bet ir gardų naminį mišku kvepiantį alų.

 

3. Išeitis atidėliojantiems darbus

Sunku susikaupti? Mėgstate atidėlioti darbus ir prokrastinacija tapo pagrindiniu dienos užsiėmimu? Prancūzų literatūros ikona Viktoras Hugo turi išeitį! Rašydamas romanus garsusis prancūzas dienų dienas neišeidavo iš savo kambario, apsiginklavęs tik popieriumi ir rašikliu. Būtent, TIK jais – žymusis prancūzas mėgdavo rašyti būdamas nuogas, tad juos atiduodavo tarnams, nurodydamas negrąžinti tol, kol nebaigs skyriaus. Ir kas galėjo pagalvoti, kad rūbai gali būti tokie trukdžiai… Kaip bebūtų, originalus savidisciplinos metodas V. Hugo padėjo būti produktyvesniam. Gal verta pamėginti?

 

4. Draugai ar priešai?

Prieš kiek daugiau nei 100 metų, susitikimo du būsimi draugai – garsiojo detektyvo Šerloko Holmso tėtis Artūras Konanas Doilis ir vienas garsiausių pasaulio iliuzionistų Haris Hudinis, sužavėjęs didžiules minias savo magiškais triukais, kaip kad dramblio pradanginimas arba sugebėjimas ištrūkti iš stiklinio rezervuaro, pripildyto vandens, kuriame magas buvo panardinamas surakintas grandinėmis ir pakabintas žemyn galva.

Taigi, tarp šių itin skirtingų vyrų – A. K. Doilis buvo tikras Viktorijos laikų džentelmenas, o H. Hudinis – vengrų imigrantas, įsitvirtino graži bičiulystė. Deja, neilgam.

Pasirodo, garsus rašytojas labai tikėjo dvasiomis ir kitais paranormaliais reiškiniais, o ypač mediumais ir jų galiomis bendrauti su mirusiaisiais. O H. Hudinis kip tik aktyviai kovojo su apsišaukėliais, lupikaujančiais pinigus iš žmonių, beviltiškai bandančiais susisiekti su savo mirusiais giminaičiais. Iliuzionistas dažnai dalyvaudavo mediumų surengtuose spiritizmo seansuose, kuriuose demaskuodavo ne viena apgaviką, mat pats puikiai išmanė apgavystės meną. A. K. Doilis atsisakė tuo tikėti ir nusprendė, kad pats draugas iliuzionistas turi paranormalių galių, kurias naudoja demaskuoti mediumus. Taip šie „dvasiniai“ nesutarimai gerus draugus pavertė viešais priešais.

 

5. Drugeliai ir kūryba

Garsus rusų rašytojas Vladimiras Nabokovas, labiausiai žinomas dėl savo skandalingo romano „Lolita“, turėjo neeilinį hobį. Jis mėgo kolekcionuoti…drugelius! Drugeliai užėmė išties didelę dalį jo gyvenime ir jų tyrinėjimas buvo mėgstamiausia rašytojo veikla iškart po rašymo. V. Nabokovas paliko nemažą indėlį entomologijos – vabzdžių tyrinėjimo – srityje, mat kelerius metus Harvardo universitete dirbo zoologijos muziejaus drugelių skyriuje. Beje, suskaičiuota, kad ir savo kūriniuose neapsiėjo be drugelių – ten jie buvo paminėti net 570 kartų.

 

6. Jauna ir talentinga

Mokslinės fantastikos literatūros pradininkė Marey Shelley, išgarsėjusi su gotikiniu romanu „Frankenšteinas“, jį parašė būdama dar visai jauna – vos 19-os metų. Vis dėlto, novelė buvo išleista tik po poros metų 1818 m. ir pirmosios kritikų reakcijos buvo itin neigiamos, „Frankenšteinas“ buvo laikomas absurdišku darbu, tačiau, neilgai trukus, siaubo klasika pelnė skaitytojų simpatijas.

 

7. Vieno vardo negana

Ne visos Stepheno Kingo knygos yra išleistos jo vardu. Kultinis siaubo žanro rašytojas yra išleidęs keletą romanų Richardo Bachmano vardu. Šiuo pseudonimu jis sugalvojo prisidengti, kad per metus galėtų išleisti daugiau nei vieną romaną, kaip kad tuomet buvo įprasta. Taip ir atsirado rašytojas Richardas Bachmanas – gimęs Niujorke, tarnavęs armijoje, dienomis dirbantis pienininkystės fermoje, o naktimis – rašantis romanus.

R. Bachmanas išleido keturias knygas, tačiau penktoji, „Sulysėlis“, pradėjo kelti įtarimus, jog meistriškai plunksną įvaldęs autorius visgi yra pats siaubų karalius. Kai buvo atpažintas tikrasis autorius, S. Kingas paskelbė, jog R. Bachmanas mirė nuo „pseudonimo vėžio“. Ir nors „Sulysėlio“ tiražų buvo parduota ne tiek ir mažai – 28 tūkstančiai egzempliorių, kai skaitytojai sužinojo, jog knygą iš tiesų parašė S. Kingas, tiražas išaugo dešimčia kartų.

 

8. Sunaikinti po mirties

Rašytojams jų kūriniai yra be galo svarbūs, tad gal ir visai nekeista, jog kai kurie rašytojai norėjo, jog jų darbai būtų sunaikinti jiems mirus. Štai žymiojo austro Franzo Kafkos, labiausiai pagarsėjusio dėl savo novelės „Metamorfozė“ apie vabalu virtusį žmogų Gregorą Zamzą, noras buvo, jog po jo mirties, jo nepaskelbti raštai būtų sudeginti. Jo gerbėjų laimei, rašytojo artimas draugas nepaisė šio prašymo ir išleido visą talentingo autoriaus kūrybinį palikimą. Įdomu, ar F. Kafka dabar būtų labai nepatenkintas dėl tokio draugo sprendimo?

 

9. Klasika po nuolaužomis

Mažai trūko, kad Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkis“ nebūtų išvydęs dienos šviesos. 1944 m. į anglų rašytojo ir žurnalisto  namą Londone trenkėsi vokiečių bomba. D. Orvelas su žmona ir sūnumi tuo metu buvo išvykę, tačiau jų namai buvo sugriauti. Per pietų pertraukas jis keliaudavo iš savo darbo „Tribune“ laikraštyje iki vietos, kur kadaise stovėjo jo namai, ir vaikščiodavo po griuvėsius, ieškodamas savo knygų ir užrašų. Laimei, tarp nuolaužų autorius atrado savo „Gyvulių ūkio“ juodraštį ir galėjo šiuo darbu pasidalinti su visu likusiu pasauliu.

 

10. Technikos pranašas

Mokslinės fantastikos žanro pradininkas Žiulis Vernas savo romanuose aprašė keliones į kosmosą bei povandeniniais laivais gerokai anksčiau, nei jos virto realybe. Viena iš prancūzo sugalvotų mašinų –  elektrinis povandeninis laivas „Nautilius“ knygoje „20 000 mylių po vandeniu“ buvo aprašytas 1869 m., o pirmieji baterijomis varomi povandeniniai laivai buvo išleisti tik 1880 m. Jis taip pat rašė ir apie liftus, automobilius su vidaus degimo varikliais, dangoraižius, raketas, netgi apie mechaninių skaičiuoklių (kompiuterių) grupę, galinčią bendrauti tarpusavyje tinkle (kaip internetas). Gana įspūdinga kaip vyrukui, gimusiam 1828 m., ar ne?

 

11. Mažiau blaškymosi

Istorikas ir knygos „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ autorius Yuval Noah Harrari neturi mobiliuojo telefono. Anot jo, tai yra dėmesį blaškantis laiko valgytojas, tad bestselerio autorius nusprendė apsieiti be jo.

 

12. Įkvėpimo beieškant

Garsųjį japonų rašytoją Haruki Murakami rašyti įkvėpė…beisbolas! Nors jis niekada iki tol nebuvo prašęs romano, būdamas 29-erių japonas apsilankė beisbolo varžybose ir, pamatęs, kaip žaidžia beisbolininkai, pajuto, kad gali parašyti puikią istoriją. Tą pačią naktį jis pradėjo rašyti pirmąjį savo romaną „Išgirsk vėjo dainą“.

Beje, H. Murakami taip pat yra entuziastingas maratono bėgikas ir triatletas, nors bėgioti pradėjo tik sulaukęs 33 metų. Puikus įrodymas, kad niekad nėra per vėlu atrasti savo pašaukimą ir mokytis naujų dalykų!

 

13. Nobelis? Ačiū, ne!

1964 m. prancūzų rašytojas, publicistas ir dramaturgas, egzistencializmo manifesto „Šleikštulys“ autorius Žanas Polis Sartras atsisakė Nobelio literatūros premijos. Tai buvo vienas iš nedaugelio rašytojų, niekuomet nepriimantis oficialių apdovanojimų, kuris nenorėjo savęs sumenkinti iki institucijų lygio.

 

14. Įkvėpimas ir geras miegas – šiaurėje!

Romanistų Šekspyru laikomas didis anglų rašytojas Čarlzas Dikensas turėjo keistą įprotį. Nuo nemigos besikankinantis klasikas su savimi visuomet turėjo kompasą, mat miegoti galėdavo tik galvą atsukęs į šiaurę. Rašyti Č. Dikensas galėjo taip pat tik atsisukęs į šiaurę ir jis buvo įsitikinęs, jog tai turi įtakos jo kūrybiškumui.

 

15. Pelėda, papūga ar varnas?

Esate skaitę žymiąją mistiškų istorijų autoriaus Edgaro Alano Po poemą „Varnas“? Tas pats, kuris vis kraupiai kranktelėdavo: „Niekados!”. Taigi, pirmiausia buvo planuota, jog šią frazę turi ištarti pelėda. Vėliau rašytojui netgi kilo mintis panaudoti papūgą, tačiau galų gale, E.A.Po nusprendė, kad visgi varnas atitiktų niūrų jo eilėraščio toną. Koks teisingas pasirinkimas!

 

16. Atsarga gėdos nedaro!

Teigiama, jog garsusis pasakininkas Hansas Kristianas Andersenas taip bijojo gaisro, jog visuomet keliaudamas, nešiodavosi su savimi virvę, kad, įvykus gaisrui, jis galėtų skubiai iššokti pro langą.

Tai nebuvo vienintelė danų rašytojo baimė. Labiau už viską H. K. Andersenas bijojo būti palaidotas gyvas, tad kaskart, kai eidavo miegoti, ant naktinio stalelio palikdavo raštelį: „Aš tik atrodau miręs“.

 

17. Du zuikiai vienu šūviu

Prieš tapdamas kultinių detektyvinių trilerių rašytoju ir išleisdamas bestselerį „Da Vinčio kodas“, Danas Brownas buvo pradėjęs savo solinę muzikanto karjerą. Beje, jo kitos plačiai pagarsėjusios knygos „Angelai ir demonai“ pavadinimas yra pasiskolintas iš vieno iš jo išleistų muzikinių albumų. Na, gal muzikinis albumas ir nebuvo toks populiarus, tačiau knygos sėkmė neginčytina!

 

18. Kai viena pasiutėlė įkvepia kitą

Pamenate Lisbet Salander iš daugybės skaitytojų širdis užkariavusios „Millennium“ trilogijos apie merginą su drakono tatuiruote? Taigi, švedų rašytojas Stieg Larsson gana ilgai kankinosi, kol sumąstė idėją, iš kurios galėtų gimti ši trilogija. Autorius prisiminė legendinę pasiutusią mergaitę styrančiomis kasomis – Pepę Ilgakojinę – ir susimąstė, kaip jos gyvenimas klostytųsi jai užaugus. Iš šio sumanymo gimė unikali S. Larsson romanų veikėja.

 

19. Išgydyti talentą

Prieš tapdamas pasaulinio masto bestselerių autoriumi, brazilas Paulo Coelho turėjo nemažai pakovoti, kad galėtų rašyti. Nuo mažų dienų jis svajojo tapti rašytoju, tačiau jo tėvai buvo kitos nuomonės – jie nepripažino vaikino talento ir netgi uždarė jį į psichiatrinę ligoninę, kur jis buvo gydomas skausmingomis elektrošoko terapijomis. Vis dėlto, „Alchemiko“ autoriaus talento ir aistros rašymui nepavyko „išgydyti“, ir noras rašyti nugalėjo.

 

20. Paskutinė kelionė

Rusų literatūros klasikas Levas Tolstojus buvo išskirtinis rašytojas. Devintojo dešimtmečio pradžioje rašytojas atsižadėjo savo turtų ir dalį jų pardavė, kritikavo Rusijos visuomeninį ir religinį gyvenimą bei skelbė būtinybę pertvarkyti visuomenę. Jis taip pat 23 metus buvo vegetaras, labai priešiškai nusiteikęs prieš gyvūnų kankinimą.

Na, o sulaukęs 82-ejų L. Tolstojus nusprendė leistis į paskutinę savo gyvenimo kelionę – išvyko paslapčia, palikęs tik raštelį žmonai, jog nori paskutines dienas praleisti tyloje ir vienumoje. Be konkretaus tikslo išvykęs rašytojas į kompaniją pasiėmė tik savo ištikimą gydytoją.

Beje, L. Tolstojaus mirtis taip pat buvo labai poetiška. Rašytojas savo dienas užbaigė Astapovo traukinių stotyje – toje pačioje, kur savo su gyvenimu atsisveikino ir Ana Karenina. Tik šįkart mirties kaltininku tapo ne traukinys, o plaučių uždegimas.

 

Ar šie faktai apie rašytojus ir jų gyvenimą jus nustebino? O galbūt žinote kitų keistenybių apie autorius ir jų kūrybą, kurie gali šokiruoti? Pasidalinkite!