Apie kokius žinomų autorių kūrinius nesate girdėję?

Dažnai, nežinodami, ką skaityti, žmonės griebiasi klasikos – visų laikų skaitomiausių, populiariausių ir geriausiai įvertintų kūrinių. Visgi, pasaulinio pripažinimo sulaukę ir klasika virtę kūriniai ne tik išgarsina jų autorius, tačiau ir užgožia likusius jų darbus. Interneto knygynas Patogupirkti.lt pristato mažiau populiarius, tačiau ne ką prastesnius žinomiausių pasaulio literatūros rašytojų kūrinius.

Harper Lee „Eik ir pastatyk sargybinį“

Amerikiečių rašytoja Harper Lee pasauliui yra žinoma dėl 1960 m. išleisto romano „Nežudyk strazdo giesmininko“, pelniusio jai visuotinį pripažinimą ir Pulicerio premiją. Prieš septynerius metus šios rašytojos vardas vėl buvo vienas dažniausiai minimų literatūros pasaulyje. Šį kartą dėl netikėto atradimo – buvo aptiktas seniai pradingęs kitas H. Lee romanas – „Eik ir pastatyk sargybinį“. Šį kūrinį amerikietė parašė dvidešimtojo amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje ir pateikė leidėjams dar prieš „Nežudyk strazdo giesmininko“. Tuomet jaunosios rašytojos talentu leidėjai nesuabejojo, tačiau pasiūlė jai labiau pasigilinti į knygos herojės Džinos Luizos Finč – Paukštelio vaikystę. Tada gimė žymusis kūrinys, pelnęs autorei premiją, o „Eik ir pastatyk sargybinį“ nugrimzdo į užmarštį.

Šiame romane vaizduojami dauguma tų pačių veikėjų, kaip ir pirmojoje išleistoje rašytojos knygoje, tik po dvidešimties metų. Džina Luiza sugrįžta aplankyti tėvo Atiko į namus Meikombe, tačiau čia susiduria su nelengvomis asmeninėmis ir politinėmis problemomis bei audringais įvykiais, drebinusiais šeštojo dešimtmečio Ameriką. Šioje knygoje veikėjai yra pristatomi kaip paprasti žmonės, su savomis ydomis ir doroviniais trūkumais, tad autorė skaitytojui leidžia pamatyti, kokia prieštaringa asmenybe gali būti žmogus. H. Lee per savo gyvenimą yra parašiusi tik šiuos du romanus, ir, nors pirmasis yra geriau žinomas plačiajai visuomenei, „Eik ir pastatyk sargybinį“ yra ne ką mažiau reikšmingas autorės darbas.

George Orwell „Lapok, aspidistra!”

Britų rašytojui George Orwellui savo vardą tarp geriausių visų laikų rašytojų padėjo įtvirtinti du žymiausi jo kūriniai – antiutopija „1984-ieji“ ir satyrinė apysaka „Gyvulių ūkis“. Norintiems gilesnės pažinties su šiuo klasiku, rekomenduojama perskaityti kitą jo romaną apie godulio valdomą visuomenę – „Lapok, aspidistra!”.

Pats autorius, uždirbdavęs vos porą svarų per savaitę, nuolat badaudavęs ir gyvenęs prasčiausiose landynėse bei nakvynės namuose, 1936 m. nusprendė parašyti knygą apie jauną poetą, kamuojamą panašių kančių. Atsisakęs pinigų ir „normalaus gyvenimo“, poetas Gordonas, vedamas idealistinių pažiūrų, išeina iš gero darbo reklamos agentūroje, atsikrato savo socialinio statuso ir meta iššūkį kapitalizmui. Jis apsigyvena skurdžiausiame Londono rajone, dirba beverčių knygų knygyne ir visą savo laisvą laiką skiria kūrybai. Poetas skursta, vaikšto apdriskęs, jį kankina alkis, ką tik gali, jis užstato lombarde. G. Orwellas bado pirštu į materialius visuomenės poreikius, godulį ir socialines manipuliacijas dėl pinigų. „Lapok aspidistra“ to meto kritikai pavadino „pačiu pilniausiu komercinės civilizacijos ydų rinkiniu, koks tik kada nors buvo surinktas“.

Antoine de Saint-Exupéry „Citadelė“

„Mažojo princo“ „tėtis“ Antoine de Saint-Exupéry prieš žūtį karinėje oro žvalgybos misijoje skyrė savo dienas dar vieno svarbaus kūrinio rašymui, kurį laikė viso savo gyvenimo knyga – „Citadelė“. Tiesa, paskutinė, aštuonerius metus rašyta knyga nebaigta dėl rašytoją ištikusios tragedijos. Pirmą kartą 1948 m. išleistoje knygoje skaitytojai ras 219 trumpų apmąstymų, pastabų ir meditacijų apie žmoniją, perteikiančių A. de Saint-Exupéry gyvenimo filosofiją.

Kūrinyje vaizduojamas utopinio Sacharos dykumos miesto valdovas. Karštyje kylančių miražų, smėlio audrų ir dykuma keliaujančių karavanų apsuptyje veikėjas kalbasi su savo tėvu ir sprendžia, kaip atrodys jo valdoma visuomenė. Jo minčių rinkinyje keliami klausimai apie tai, kas daro žmogų žmogumi, kaip suderinti vidinę laisvę su veikimu žmonijos labui, kokios yra meilės ir galios ištakos.

Kadangi rašytojas taip pat buvo ir puikus lakūnas, savo sugebėjimą pažvelgti į žmones iš viršaus aprėpiančiu žvilgsniu, pakilti virš jų individualių patirčių ir skirtumų bei susikoncentruoti į daugiasluoksnę visumą, jis perteikė ir savo kūryboje. „Citadelė“ – tai autoriaus išminties pamokos, kurias laikė savo literatūrinių lūkesčių išpildymu.

Fiodoras Dostojevskis „Užrašai iš mirusiųjų namų“

Rusų literatūros klasikas Fiodoras Dostojevskis už savo prielankumą socialistams bei domėjimąsi Vakarų revoliucionierių darbais buvo nuteistas mirties bausmei, tačiau susilaukęs malonės, buvo ištremtas į Sibirą. Sugrįžęs iš tremties, apie 1861 m., autorius savo patyrimus sudėjo į knygą „Užrašai iš mirusiųjų namų“.

Kaip ir jį išgarsinusiuose romanuose – „Nusikaltimas ir bausmė“, „Idiotas“ ir „Broliai Karamazovai“, taip ir šiame romane F. Dostojevskis susitelkia į vidinio pasaulio tyrinėjimą. Romane vaizduojamas Aleksandras Petrovičius Goriančikovas – bajoras, nuteistas katorgos darbams dėl savo žmonos nužudymo. Katorgoje buvusiam bajorui pritapti nelengva – kaliniai nepriima jo kaip lygiaverčio, rodo atvirą pasibjaurėjimą bajoriška jo kilme. Pasakotojas ima tyrinėti kalinių kasdienybę ir papročius, nusikaltėlių tarpusavio santykius ir tikėjimo galią.

Knygoje garsus rašytojas sudėjo ne tik savo asmenines patirtis iš tremties, jis gilinasi į kitų nuteistųjų psichologinius portretus ir net juodžiausiose situacijose sugeba atrasti žmogiškumo spindulių.

Stephen King „Skirtingi metų laikai“

Siaubų karaliaus Stepheno Kingo daug pristatinėti nereikia. Išgarsėjęs kaip puikus gąsdinančių istorijų rašytojas, S. Kingas pelnė visuotinį pripažinimą su romanu „Kerė“, o po jo sekė daugybė kitų kultinių autoriaus šedevrų – „Švytėjimas“, „Daktaras Miegas“, „Ponas Mersedesas“ ir kiti. Artėjant Helovynui, puikiu, šiurpulius sukeliančių skaitiniu gali tapti kitas kiek mažiau žinomas, tačiau ne ką prastesnis S. Kingo kūrinys – „Skirtingi metų laikai“.

1982 m. išleista knyga priklauso ankstyvajai rašytojo kūrybai. Ją sudaro keturios novelės, siejamos skirtingų metų laikų ir praeities apmąstymo motyvų – „Rita Heivort ir išganymas Šošenko kalėjime“, „Gabus mokinys“, „Kūnas“ ir „Kvėpavimo metodas“. Novelėse, kaip įprasta S. Kingo stiliui, susipina tamsios ir žiaurios istorijos, kuriose jis lukštena painų traumuotų veikėjų pasaulį.

Jane Austin „Nortangerio abatija“

XIX a. anglų rašytojos kūryba – tikra klasika, kurią verta perskaityti kiekvienam. Išgarsėjusi su romanu „Puikybė ir prietarai“, autorė savo knygose mėgsta pašiepti visuomenę ir atkreipti dėmesį į moterų padėtį joje. Mėgstantiems Jane Austin kūrybą, verta atkreipti dėmesį ir į kitą, kiek kitokį autorės kūrinį – „Nortangerio abatija“. Tai gotikinė meilės romano parodija, primenanti, kad grožinės literatūros knygos ir tikras gyvenimas yra du labai skirtingi dalykai.

Knygoje vaizduojama septyniolikmetė Ketrina Morland – aistringa gotikinių romanų gerbėja. Vieną dieną ji susipažįsta su žaviuoju Henriu Tilniu ir, neilgai trukus, jaunasis džentelmenas pasikviečia merginą apsilankyti jo namuose – Nortangerio abatijoje. Atsidūrusi tamsioje abatijoje, Ketrina jaučiasi tarsi jos mylimų romanų veikėja –  keisti giminaičiai rezga sąmokslus, šeimą gaubia šiurpios paslaptys ir visas pastatas tiesiog dvelkia blogio jėgomis.

Tai pirmasis autorės romanas, parašytas 1803 m., tačiau išleistas tik 1817 m., jau po autorės mirties. „Nortangerio abatija“ išsiskiria iš kitų rašytojos kūrinių – kupina drąsaus ir taiklaus humoro, ši knyga yra skirtas ištikimiausiems J. Austin gerbėjams.