Atgal į atšiauriąją Grenlandiją: išleista romano „Amžinybės fjordo pranašai“ priešistorė

Skandinavų rašytojas Kimas Leine sugrįžta į Lietuvos skaitytojų bibliotekas su nauja knyga. Ką tik lietuviškai išleistas autoriaus romanas „Raudonas žmogus / Juodas žmogus“ (iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė, leidykla „Kitos knygos“). Tai – populiaraus romano „Amžinybės fjordo pranašai“ priešistorė, antroji Grenlandijos trilogijos dalis. Kaip ir pirmoje dalyje, šioje knygoje tyrinėjamas gyvenimas atšiaurioje Grenlandijoje, tik nusikeliama į dar senesnę praeitį, į XVIII a. pradžią.

Kimas Leine – viena ryškiausių figūrų šiandienėje skandinavų literatūroje. 2020-ųjų Vilniaus knygų mugėje jis pristatė romaną „Amžinybės fjordo pranašai“ (iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė), pelniusį Danijos Auksinių laurų, dienraščio „Politiken“ ir Šiaurės Tarybos literatūros premijas bei tarptautinį pripažinimą. Naujasis romanas – autonomiškas kūrinys, abiejų knygų pasakojimai nepriklausomi.

„Raudonas žmogus / Juodas žmogus“ nukelia į 1728-uosius. Prie pastoriaus Hanso Egedės šeimos, neseniai apsigyvenusios Grenlandijoje, prisijungia Danijos karaliaus atsiųsti nauji atvykėliai: meistrai, pirkliai, būrelis kareivių ir tuzinas paskubomis sutuoktų porų – kalinių ir prostitučių. Atokiame krašte – naujienos iš žemyno čia laivais keliauja apie metus – kuriama nauja visuomenė. Susiduria dvi kultūros: pagoniškoji ir protestantiškoji.

Pirmąją žiemą atvykusieji neturi nei kuo apsikloti, nei kaip šildytis. Kolonijoje ima siausti epidemijos.

Pasitelkdamas natūralistiškas ir šiurpias detales Kimas Leine pasakoja apie žmones, kurių gyvybė verta tiek, kiek jos reikia darbui. Gydytojas užsiima žiauriais medicinos eksperimentais. Luoša mergaitė tampa visos kolonijos auka. Šamanas Apalutokas negali atleisti pastoriui Hansui Egedei, kad paėmė jo sūnų ir užaugino kaip savą, tikrąjį tėvą pašalindamas iš jo gyvenimo. Egedė atrodo nepalenkiamas – dėl savo misijos jis nepaiso net tų, kurie jį myli labiausiai. Lieka mažytė viltis – pasimokyti iš kvailų klaidų ir neapsižiūrėjimų ir kad užuojauta kitam gali užgimti net atšiauriausiomis sąlygomis.

Autoriaus romanai ne tik meistriškai parašyti ir turi Europos mastu pripažintą literatūrinę vertę, bet jie yra ir nišiniai, suteikiantys skaitytojui galimybę pasigilinti į specifinę temą – Grenlandijos kolonijinę istoriją, jos ir Danijos politinius santykius.

„K. Leine tarsi veda skaitytoją pragaro ratais vis žemyn, ir skaitydamas jauti, kad šios kelionės reikia. Autorius pašiepia pastorių Hansą Egedę, istorinę asmenybę ir svarbiausią Grenlandijos kolonizatorių. Vis dėlto K. Leine ne tik papurto savo personažų (o drauge ir skaitytojų) sąžinę, bet ir sugeba pamilti kiekvieną su visomis jo ydomis. Tai su didele aistra, išmone ir drąsa parašytas istorinis romanas. Kaleidoskopiškas, sultingas, baisus“, – romaną apibūdina jo vertėja I. Toleikytė.

„Romane tamsos ir šviesos santykis turi būti 9:1. Galbūt tai šiaurietiškas bruožas: šiaurėje žiema trunka 9 mėnesius, vasara – 3 savaites, o tarp jų – pilkuma. Galime ištverti ilgai trunkančią tamsą, vėją, šaltus žiemos mėnesius, nes svajojame apie tą trumpą katarsį, kuris mūsų laukia liepos mėnesį“, – taip autorius, viešėdamas 2020-ųjų Vilniaus knygų mugėje, aiškino savo kūrybos kontekstą interviu žurnalui „Literatūra ir menas“.

Nors tai grožinės literatūros kūrinys, „Raudonas žmogus / Juodas žmogus“ stipriai paremtas realiais įvykiais. Dauguma veikėjų gyveno ir turėjo tokius vardus kaip romane, autorius panaudojo jų biografijas, tačiau elgėsi su jomis laisvai.

„Fantazija dažnai turi daugiau tiesos ir taupiau ją perteikia negu faktai, – sako K. Leine. –  Grožinės literatūros rašytojai ir istorikai sugeba skirtingus dalykus. Jų santykį galima apibūdinti taip: magas versus magistras. Neturėtume leistis į „priešo“ teritoriją. Kiek istorikų parašė literatūriškai vertingų romanų? Kiek romanų autorių parašė istorijos veikalų, kurie atlaikė akademinę kritiką? Ko gero, nedaug. Nepaisant to, mes priklausome vieni nuo kitų. Tad leiskim istorikams rašyti istoriją, o rašytojams – istorijas. Aš užsiimu jomis.“

K. Leine gimė Norvegijoje, gyveno Danijoje ir, trylika metų praleido Grenlandijoje, rašo ir daniškai, ir norvegiškai, moka grenlandų kalbą – dėl to ir vadinamas skandinavų autoriumi. Šių šalių gyvenimai susipynę ne tik šiandien, panašiai buvo ir romano veiksmo laikais. Ilgą laiką Norvegijos, kaip ir Grenlandijos, teritorijos priklauė Danijai. „Daugmaž nuosekliai vartoju apibūdinimą „danų kolonija“ ir žodį „danai“ apie žmones, kurie joje gyvena, nors iš tiesų dauguma jų buvo norvegai ir nemaža dalis – vokiečiai. Tačiau tuo metu jie buvo pavaldūs danų karaliams, tad dėl praktinių sumetimų vartoju tokį žodį“, – sako K. Leine.

Pradėjęs rašyti palyginti vėlai (pirmą knygą išleido sulaukęs 46 metų), šiandien K. Leine yra parašęs septynias knygas. Vienas didžiausių K. Leine’ės nuopelnų – Grenlandijos įtvirtinimas pasaulio literatūros žemėlapyje. Rašytojas kritikų pripažįstamas įspūdingiausiai sudėtingą Grenlandijos ir Danijos istoriją plėtojančiu autoriumi.

K. Leine skaitytojus sudomina tiek savo kūryba, tiek ir gyvenimiškomis patirtimis. Jis gimė Jehovos liudytojų bendruomenėje Norvegijos miškuose, būdamas paauglys pabėgo į Kopenhagą, o iš ten persikėlė į atšiauriąją Grenlandiją. Ten sirgo depresija, paniro į priklausomybes. Tik išsikapstęs iš šių bėdų grįžo į Danijos sostinę ir parašė pirmąją knygą. „Raudonas žmogus / Juodas žmogus“ – septintoji autoriaus knyga.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.