Carmine Gallo „Storytelling. Pasakojimo meistrystė“ – o kokia yra tavo istorija?

Ar tau yra tekę pakliūti į tą nejaukią situaciją, kai kas nors nei iš šio, nei iš to paprašo papasakoti kokią nors istoriją?

Kai ištekanti draugė savo vestuvėse paskutinę akimirką paprašo pasakyti nepriekaištingą tostą pilnam būriui svečių? Kai pradėjus pasakot kokį nors be proto juokingą nutikimą naujai simpatijai, žodžiai susivelia, priežastis, kodėl tai išvis pasakoji, pasidaro nebesuvokiama, o istorija tampa nebe juokinga, o apgailėtina? Arba, kai pristatant svarbų pasiūlymą būsimiems verslo partneriams, pradedi pastebėti jų snūduriuojančius žvilgsnius ties dešimta skaidre, o skaidrių liko dar bene keturios dešimtys? Dėmesio praradimas, įsiveržęs kolega nuobodulys ir štai, pirmasis įspūdis jau nuėjo šuniui ant uodegos.

Kai nuobodžiauju, riedant lietuviškais greitkeliais, dažnai sakau savo draugui: „Papasakok man istoriją“, o po to seka jo iškalbus žvilgsnis: „O velnias, ji ir vėl pradeda. Ką čia dabar sugalvojus…“ Istorijos mus persekioja, mūsų pasakojimai – tai ir pirmoji pažintis, ir paskutinis atsisveikinimas, ir geras įspūdis svarbioje karjeros kelionėje. Net ir stengiantis nuo jų pabėgti, jos tave pasivys.

 

Istorijų pasakojimo vadovas

Kaip išvengti veblenimo, mykimo ir kitų garsų skleidimo, sakant kalbas įvairaus dydžio auditorijai, kaip greitai palikti neišdildomą įspūdį ir išsaugoti tą aukso vertės klausytojų dėmesį, apie visa tai – Carmine Gallo knygoje „Storytelling. Pasakojimo meistrystė“. Tai ne kokia eilinė savipagalbos knyga, o tiesiog istorija. Tiksliau pasakius, daug istorijų – svajotojų, verslininkų, maištautojų istorijos, palikusios pėdsaką ne tik jų pačių, bet ir kitų gyvenime.

Šiame komunikacijos guru pravardžiuojamo autoriaus pasakotojų „vadovėlyje“ aptinkame pasaulio „cinkelių“ istorijas – nuo visų liaupsinamo kalbėtojo Steve Jobs iki „YouTube“ užkariavusio Gary Vaynerchuk, nuo legendinės Oprah Winfrey iki jaunosios kovotojos Malala Yousafzai.

Knyga padalinta į 5 dalis ir pasakoja apie pėdsaką palikusias asmenybes, kurių istorijos uždega mūsų vidinę ugnį, lavina ir moko, apie pasakotojus, kurie kalba paprastai, motyvuoja kitus ir įžiebia visuomeninius judėjimus. Knygoje „Storytelling. Pasakojimo meistrystė“ autorius pristato daugiau kaip 50 pasakotojų, kurie pakeitė pasaulį, padarė didelę įtaką verslui, pakeitė kitų žmonių likimus – ir visa tai pasiekė, nes buvo gerai įvaldę istorijų pasakojimo meną.

 

„Neturiu, ką papasakoti…“

Knygos autorius įvardija, kad dažniausia kliūtis geroms istorijoms išvysti dienos šviesą – tai baimė, kad neturi, ką papasakoti. Kai kas nors paprašo tavęs ką nors papasakoti, tave tai išmuša iš vėžių ir pirma atėjusi mintis yra, kad gyvenime nieko iš tiesų įdomaus neįvyko, neturi istorijos, kuri būtų verta kito dėmesio. Toks netikėtas klausimas ne tik išblaško – pradedi net smerkti save, kad, visgi, gyvenime nieko gero nenuveikei, nes net padorios įdomios istorijos negali suregzti.

Tačiau pažiūrėkime kitu kampu – ar tu toks pat žmogus, koks buvai prieš 10 metų? Absoliučiai toks pats? Tikriausiai, kad ne – gal baigei mokyklą, gal išbandei kovos menus ar nuėjai į neįprastą pasimatymą. O gal atsirado vaikai, naujas darbas, galų gale, atsirado korona? Kažkas juk vis tiek pasikeitė, o atėjęs pokytis gali atnešti ir istoriją – tereikia mokėti ją skaniai įvynioti savo patirtyse ir pateikti išalkusiems klausytojams. O jie išalkę visuomet – gera istorija soc. erdvėse dabar yra skaniau sukramtoma už McDonaldo mėsainį.

 

Kas sudaro gerą istoriją?

Taigi, kas gali paversti tavo istoriją tokia, kuri priverstų žmones pakelti akis ir nykščius nuo scrollinamo ekrano, kurią išgirdus norėtųsi kartu juoktis ar verkti, o svarbiausia, kuri priverstų klausytojus patikėti ir suartėti su tavimi? C. Gallo knygoje galima aptikti 5 pagrindines gerų istorijų sudedamąsias dalis.

 

1. Pristatyk savo asmeninę legendą

Asmeniškumai, išgyvenimai, nusisekimai ir nesėkmės – būtent tai pavertė mus tokiais, kokie šiandien esame. Mūsų praeitis – tai dovana, kurią išpakavę atrandame šiandien susiformavusį mūsų gyvenimo būdą, karjerą ar santykius. Savęs kaip asmenybės įtraukimas į pasakojamą istoriją, sielos įpūtimas tavo pasakojimui ir tikėjimas tuo, apie ką pasakoji – būtent tai, ką autorius vadina kertine geros istorijos savybe.

Gallo kviečia visus istorijų pasakotojus užduoti sau klausimą: „Kas verčia mano širdį dainuoti?“ Pasak jo, tai nuostabių istorijų pamatas. Juk visiems yra tekę girdėti istorijų, kaip kokia nors šių dienų žvaigždutė savo „Instagram“ storiuose pasakoja apie savo láikais nuklotą kasdienybę, puikią dienotvarkę ir aukščiausios klasės drabužėlius. Tada dar retkarčiais išslysta kokia motyvacinė žinutė, linkinti nepasiduoti ir siekti savo svajonės.

Kažkur girdėta? Taip. Dažnai. Nuolatos. Tačiau juk ne kitų nuostabus gyvenimas ar šimtą kartų girdėtos frazės mus įkvepia pakeisti savo gyvenimą, išrauti visas piktžoles, perrašyti užrūdijusias vidines sistemas ir padaryti save laimingais. Tai aistra. Būtent aistrą kalboje ir nori išgirsti klausytojas. Anot autoriaus, norėdami parašyti sėkmingą kalbą, pirmiausia paklauskite savęs esminio klausimo: „O kas verčia mano širdį dainuoti?“

Paulo Coelho bestseleryje „Alchemikas“ kalbama, kad kiekvienas žmogus turi savo asmeninę legendą. Kai žmogus pasirenka kelią, kuris pripildo jo sielą aistros, vadinasi jis seka paskui savo pašaukimą, savo asmeninę legendą.

Jei vis dar tebesate savo aistros paieškose, verčiau klauskite savęs ne „Ką noriu daryti?“, o „Kas verčia mano širdį dainuoti?“. Ir taip, žinau, nors iš pradžių gali pasirodyti paprasta, atsakyti į tai užtrunka. Patikėkite manimi, been there, done that. Tačiau teisingo klausimo uždavimas sau – geros istorijos pradžia. Klausytojams svarbu išgirsti, kokia aistra gyvena kalbėtojas, kas juos kasdien varo pirmyn ir motyvuoja nesustoti. O juk geras pavyzdys gali būti užkrečiamas.

 

2. Paversk savo istoriją kino filmu

Kuo žiūrovus sužavi geriausi visų laikų filmai? Gražiais ir talentingais aktoriais? Netikėta dramaturgine linija? Filmo pabaigoje atskleidžiama mintimi apie gyvenimo grožį? Taip, taip ir taip, tačiau, svarbiausia, jog visa tai įtraukiama į filmo metu pasakojamą istoriją.

Knygoje rekomenduojama, kuriant istorijos struktūrą, trumpam paversti ją kino filmu. Pateikti iššūkį, pristatyti siužete atsiradusius piktadarius ir didvyrius, tarp jų įsiplieskusią kovą ir galiausiai nupasakoti kovos baigtį ar atrastą sprendimo būdą.

Pradėkite nuo savo istorijos herojaus – kas jis, iš kur, ko siekia, kodėl klausytojams svarbu apie jį išgirsti. Toliau – pristatykite su kuo jis kovoja – vidiniais ar išoriniais demonais, užkurkite kovą, įveskite konfliktą, pirmuosius nuopuolius ir iššūkius. Galiausiai – atomazga. Ar jai pavyko gauti svajonių darbą? Ar jis galų gale vedė nuo mokyklos laikų mylėtą merginą? Kas nugalėjo – gėris ar blogis?

Nesvarbu, ar tavęs klausosi močiutės jubiliejaus svečiai, ar rimtus veidus nutaisę verslo klientai, pakviesk juos „pasižiūrėti filmą“ ir tapti tavo istorijos žiūrovais. Anot Amerikos pramogų grupės „Mandalay Entertainment Group“, prodiusavusios filmus „Raitelis be galvos“, „Žinau, ką veikei aną vasarą“ ir kt. generalinio direktoriaus Peterio Guberio, istorijos įžiebia klausytojų aistrą, kai jie tampa tiltu tarp to, kas yra dabar ir to, kas galėtų būti.

 

3. Kalbėk trumpai ir paprastai

Na, pakelkime rankas, kam yra kada nors tekę užmigti per pamokas mokykloje. Man yra. Mokykloje sugebėjau užmigti per istorijos pamoką ir, nepastebėta, saldžiai prasnaudžiau beveik visą pamoką. Tad, jei nenori, kad tavo klausytojus „nejučia“ apimtų miegas, kad klientai po pirmų prezentacijos akimirkų pradėtų tikrinti „15min“ naujienas ar kad „YouTube“ žiūrovai perjungtų tavo vaizdo įrašą į mielų kačiukų vaizdelius, išmok kalbėti trumpai ir paprastai.

Visų pirma, svarbus aiškus ir konkretus tikslas – kodėl istoriją pasakoji, kokius klausytojus nori pritraukti ir kokiu tikslu viską pasakoji. Aiškus tikslas padeda išsigryninti pagrindinę idėją ir paversti ją visiems suprantama.

Toliau – svarbu visa tai įvilkti į nesudėtingą žodinę aprangą. Nepradėk savo istorijos nuo priešistorės ir homo sapiens atsiradimo. Komplikuoti terminai ir kelias minutes trunkantys sakiniai taip pat gali iškart nukelti klausytoją į miego karalystę.

Knygoje C. Gallo pasiūlo patogų būdą pasakojamos istorijos suprantamumo patikrinimui. Tai „Flesch-Kincaid“ skaitomumo testas, kuris parodo parašytos kalbos suprantamumo lygį. Čia patikrinama sakinių struktūra, žodžių ilgis ir kiti veiksniai bei nustatomas teksto sunkumo lygis – kelintos klasės mokinys turėtų suprasti šį tekstą. Štai Ernesto Hemingvėjaus ir Steve Jobso tekstus supranta 4-6 klasės mokiniai.

Čia tinka sena gera (daugelio merginų pamiršta) taisyklė – grožis slypi paprastume. Pasak „Virgin Group“ įkūrėjo Richardo Bransono, jei reikalo nepavyksta apibūdinti antroje voko pusėje, vadinasi, jis niekam tikęs.

 

4. Apibarstyk istoriją cukraus pudra

Iš C. Gallo knygos išskyriau 3 pagrindinius komponentus, kurie galėtų papuošti tavo istoriją.

Humoras. Turbūt ne naujiena, kad geriausiai klausytojus paperkanti priemonė yra juokas. Visi žymieji kalbėtojai žino, kad geriausias būdas pavergti publiką – pradėti savo kalbą nuo anekdoto. Ir nors prajuokinti publiką yra nelengva misija, humoras išties yra efektyvus būdas išlaikyti įtemptas klausytojų ausis.

Pasak Vašingtono universiteto molekulinės biologijos mokslininko Johno Medinos, humoras yra emocijas įkraunantis reiškinys ir kai smegenys užfiksuoja tokį reiškinį, tuomet išsiskiria dopaminas, kuris didina atminties galimybes ir spartina informacijos apdorojimą, tad išgirsta informacija bus aktyviau apdorojama ir įsimenama.

Vaizdinė medžiaga. Istorijos atmintyje išlieka daug ilgiau nei pripaišytos diagramos ar išsamios faktų „paklodės“. Kai jau turi istoriją ir kalbą, kurią teks pristatyti auditorijai, iliustruok savo pasakojimą į pagalbą pasitelkiant paveiksliukus, filmuotą medžiagą ar nuotraukas.

Be to, skaidrės su paveiksliukais daug lengviau įsimenamos nei teksto prikimštos lentelės. Anot neuromokslininko Uri Hassono, vienas paveiksliukas gali aktyvuoti net iki trisdešimt milijonų neuronų smegenų žievės regos zonoje.

Stilistinės figūros. Reikalingo saldumo tavo istorijoms gali suteikti ir grakščiosios stilistinės figūros – metaforos, anaforos, analogijos ir kt.

Vykusios metaforos bei analogijos nuspalvina istorijas, įpučia joms gyvybės ir dažnai supaprastina sudėtingai nupasakojamus dalykus. Pripažink, juk prezentacijos metu išgirdus apie „plyštančias širdis“, sėdėjimą ofise „prie staklių“ ir „emocijų karuseles“ besiklausantis vidinis vaikas pradeda ploti katučių.

Su anaforomis – kita kalba. Tai tokia stilistinė figūra, kai toks pat ar panašiai skambantis žodis ar frazė pabrėžtinai kartojama sakiniuose. Trumpai drūtai – politikai ją mėgsta, verslininkai vengia, žodžiu, skonio reikalas. Tačiau į istoriją įėjo ne viena pasaulinės reikšmės kalba, kurioje buvo vartojamos anaforos.

Gallo pasitelkia Martiną Lutherį Kingą jaunesnįjį ir jo retorikos šedevru vadinamąją kalbą apie svajonę kaip profesionaliai panaudotos anaforos pavyzdį. Kalboje kelis kartus naudojama frazė „Aš turiu svajonę“ pataikė į reikiamas klausytojų širdies stygas ir iki šiol išliko gyvybe ir viltimi pulsuojančios kalbos modeliu.

 

5. „Practice makes perfect”

Kad ir kaip bebūtų gaila, ne visi gimstame savimi pasitikinčiais oratoriais. Nepasitikėjimas savimi, drovumas, apnikusios abejonės, baimė – šie didieji stabdžiai dažnai trukdo garsiai reikšti savo nuomonę ir pasakoti savo istoriją.

Baimė mokykloje pakelti ranką ir pamėginti atsakyti į klausimą, tačiau jei nepavyks – galimos bendraklasių ir, kai kuriais atvejais, net mokytojų patyčios. Vengimas siūlyti idėjas susitikimo metu darbe, nes „kiti yra daugiau už mane pasiekę“. Abejojimas savo nuomone ir kaip ji bus priimta šeimoje, diskutuojant apie politiką, nes juk tu esi mažai ką benusimanantis šeimos „pagrandukas“.

Gallo savo knygoje aprašo įkvepiančią Winstono Churchillio oratorystės karjerą, kuri prasidėjo nuo skaudaus susimovimo. Vos dvidešimt devynerių W. Churchillis turėjo fenomenalią atmintį ir būdamas naujai išrinktu Bendruomenių rūmų atstovu jau 45 minutes rėžė kalbą didelei auditorijai, tačiau staiga suvokė pamiršęs likusią kalbos dalį. Trys minutės siaubingos tylos, gėdingi kolegų žvilgsniai ir jausmas, kad jo karjera žlugo. Ir ne, po tų amžinybę trukusių trijų minučių parengtoji kalba staiga negrįžo Churchillio atmintin, jis tiesiog nulipo nuo pakylos ir užsidengė veidą rankomis. Tačiau pažvelkite, kaip toli užsispyrimas ir atkaklus darbas nuvedė šią iškilią asmenybę.

Baimė būti sukritikuotiems, nuteistiems, palydėtiesiems pašaipių replikų, gali persekioti kaip įkyrus šešėlis ir deja, ne taip lengva juo nusikratyti. Tačiau užsispyrimas nesustoti ir tobulėti, mokytis, repetuoti savo kalbą dar ir dar, galų gale atneš pergalingų vaisių.

 

Istorijos – tai mes

Istorijos suartina. Sukuria ryšį tarp žmonių. Supratimą, kad ne tau vienam taip nutiko. Istorijos motyvuoja, įkvepia, pašalina vienatvės jausmą. Pasakoti istorijas – mūsų prigimtyje, taip žmonės bendraudavo dar nuo žmonijos pradžios. Kunigai savo istorijomis paskatindavo žmonių tikėjimą, karų vadai užkurdavo savo kareivių drąsą. Pasakojimai apie sapnus, gandus, mitus ir legendas, perduodami iš lūpų į lūpas, metai iš metų.

Tad užklydusius skaitytojus, knygos „Storytelling. Pasakojimo meistrystė“ viršelis pasitinka ir palydi su pagrindine Carmine Gallo mintimi: „Istorijų pasakojimas nėra tai, ką darome. Istorijų pasakojimas yra tai, kas esame.“

 

Kai norisi daugiau

Jei sukramtęs šį istorijų pasakojimo gidą jautiesi dar labiau išalkęs, štai pora rekomendacijų panašia tema:

Chris Anderson „TED talks. Viešasis kalbėjimas“. Dar daugiau minčių apie istorijų galią, viešojo kalbėjimo paslaptis ir ryšio užmezgimą su auditorija. Pasitelkdamas geriausias „TED“ konferencijos kalbas, autorius pristato įrankius, kaip sukurti įsimintiną kalbą.

Dale Carnegie. „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Klasika tapęs, laikui nepavaldus vadovas apie tai, kaip efektyviai komunikuoti, palikti gerą įspūdį ir tapti puikiu pašnekovu visose gyvenimo situacijose – nuo verslo pokalbių ar darbo interviu, iki sudėtingų asmeninių santykių aiškinimosi. Ir svarbiausia – kaip visa tai pasiekti be kolegės manipuliacijos pagalbos.