Jojo Moyes „Aš prieš tave“ – provokuojanti istorija ir odė gyvenimui

Prisipažinsiu, kad pirmasis pavadinimas, kurį sugalvojau šiam tekstui buvo „Jojo Moyes „Aš prieš tave“ – istorija, kuri skatina nosinaičių pardavimus“. Kai ši knyga pasirodė (2012 metais išleido leidykla „Jotema“, vertė Rasa Racevičiūtė), vieni kitų klausinėjome „ar verkei?“. Retas atsakydavo neigiamai. 

Papasakosiu ir dar vieną asmenišką istoriją, susijusia su ašaromis ir šia knyga. Prieš keletą metų keliavome po Baltijos šalis ir apsistojome viename estų viešbutyje. Vakare su vyru užsukome į vietinį restoraną. Vakarojam, žmonių nedaug. Matau, prie gretimo staliuko sėdi porelė. Jis naršo telefone, ji skaito „Aš prieš tave“. Pamenu, kad knyga buvo man nežinoma kalba, bet atpažinau iš viršelio su filmo kadru.

Taigi, vakarieniaujame mes, vakaroja ta pora ir pastebiu, kad mergina jau artėja prie pabaigos. Tuoj perskaitys kulminaciją ir taip įdomu pasidarė ar ji iš tų, kurie verks (būtų mano kolegė), ar tų, kurie atsparūs stipriai dramai. Stengiausi nespoksoti ir tik akies krašteliu stebėjau kaip jai „kažkas įkrito į akį“. Taip! „Aš prieš tave“ tikrai skatina nosinaičių pardavimus! 

 

Jojo Moyes „Aš prieš tave“ – nepaprasta meilės gyvenimui istorija

Jei labai trumpai, tai „Aš prieš tave“ pasakoja apie keistuolę Luizą Klark, kuri, deja, prarado darbą ir dabar ieško naujo. Taip jos keliai susikerta su Vilu Treinoru, kuris po avarijos tapo visiškai paralyžuotu. Jis nebejaučia džiaugsmo ir dienas leidžia nieko neveikdamas. Vieną dieną į Vilo gyvenimą įžengia nauja jo prižiūrėtoja Lu ir įneša šviesos į niūrią kasdienybę. Toliau istorijoje rašoma, kaip klostėsi jų santykiai.

Tačiau toks aprašymas visiškai nenusako romano gylio, idėjos ir klausimų, kuriuos jis kelia, ar ne?

Rašytoja Jojo Moyes skaitytojus iš karto priverčia įsimylėti knygos herojus. Veikėjai yra žmogiškai ydingi, todėl tik simpatiškesni ir tikroviškesni.

Luiza gyvena nedideliame miestelyje, kuriame vienintelis didesnis darbdavys – pilis ir jos muziejus. Tiesa, turistams skirta pramoginė vieta Luizai kelia ne pačius geriausius jausmus. Prieš septyneris metus ji čia patyrė priekabes ir nemaloni patirtis nužudė bet kokį norą gyvenime siekti daugiau. Mergina gyvena tėvų namuose, belangiame kambarėlyje, nes geresnį plotą užleido išsiskyrusiai seseriai, vienišai mamai.

Luizos sužadėtinis – nuobodus tipas, o juos kartu laiko tik patogi rutina. Jauna moteris dirba kavinėje, o praradusi darbą nori vien gulėti ir spoksoti į lubas, tačiau prasta šeimos finansinė padėtis priverčia sutikti su pasiūlymu prižiūrėti neįgalų jauną vyrą.

Tuo tarpu Vilas yra visiška Luizos priešingybė. Kadaise jis buvo aktyvus, sportavo, kopė į kalnus, plaukiojo ir neatsiginė merginų dėmesio. Iki tos lemtingos avarijos, kuri paliko Vilą visiškai paralyžuotą. Turtinga šeima aprūpino vaikiną visais įmanomais patogumais, tačiau netekęs galimybės valdyti savo gyvenimo jis tiki, kad vienintelis dalykas, kurį pats dar gali pasirinkti yra mirtis ir ketina nutraukti savo gyvybę prabangioje Šveicarijos klinikoje.

Vilas, anksčiau šokinėjęs nuo į uolų ir kopęs į klanus, po pasaulį keliavęs drąsuolis, negali suprasti, kodėl jo nauja slaugė Luiza yra visiškai patenkinta dabartiniu vidutinybės gyvenimu.

Jis – žmogus, kuris nori visko, tačiau yra beviltiškai įkalintas savo kūne. Ji – mergina, kuri turi visas galimybes, tačiau yra įkalinta savo psichologinėse problemose.

Nuobodus Vilo gyvenimas įgauna tikslą: parodyti Luizai, koks gražus yra pasaulis, kiek daug dalykų jame galima patirti ir nuveikti. Tuo tarpu, Luiza, suvokusi Vilo planus, nusprendžia parodyti, kad pasaulyje tikrai yra dėl ko gyventi.

Šmaikštus, nenuspėjamas ir įtaigus romano „Aš prieš tave“ siužetas veda skaitytojus per nenumaldomą emocijų sūkurį. Prieštaringai vertinamos savižudybės ir eutanazijos temos yra išradingai įpintos į didingą meilės istoriją bei provokuoja skaitytojus į kvadriplegikus žiūrėti nauju žvilgsniu.

 

Jojo Moyes „Aš prieš tave“ – provokuoja ir skatina kalbėti nepatogiais klausimais

Romane gyvenimas vaizduojamas ne toks, kokio mes norėtume, bet toks, koks jis yra iš tikrųjų. Su savo atšiauria realybe ir neteisybe. Tačiau pasakojimas skatina skaitytojus atrasti grožį žmonių netobulume: tiek fiziniame, tiek emociniame.

„Aš prieš tave“ vadinamas meilės romanu. Tokią žinutę mums siunčia ir aprašymas, ir viršelis. Tačiau tai nėra paviršutiniška romantinė istorija. Ji kupina gylio, geras humoras prajuokina, o emocijos stimuliuojamos ne pačiais pigiausiais būdais.

Jojo Moyes leidžia pajusti, koks nuobodus ir monotoniškas yra kvadriplegiko gyvenimas, kiek daug nepatogumų tokiems žmonės tenka patirti elementarioje buityje. Be to, daug dėmesio skiria emocinei kančiai, kuri lydi protingą ir sėkmingą jaunuolį, prikaustytą prie vežimėlio ir priklausomą nuo kitų. 

Vos pasirodžiusi knyga sukėlė didelę diskusijų bangą. Buvo kritikų, kurie teigė, kad romane neįgalaus žmogaus gyvenimas pavaizduotas tarsi bevertis, nelaimingas, o vienintelė išeitis – savižudybė. Pasipiktinimas kilo ir tarp paralyžuotų žmonių. Neneigsiu, teisybės tame yra. Tačiau nepamirškime, kad rašytoja Jojo Moyes išprovokavo skaitytojus nagrinėti neįgalių žmonių problemas, pažvelgti į juos kitaip ir peržengti stereotipus. 

Romanas skaitytojus išmeta iš komforto zonos ir siūlo gyvenimą patirti visu pajėgumu. Autorė kviečia neužsidaryti tarp keturių sienų ir gyventi drąsiai, ieškoti, bandyti, nebijoti klysti.

 

„Aš prieš tave“ atsiliepimai

2012-tais metais Lietuvoje pasirodžiusi knyga sulaukė daugybės palankių atsiliepimų visame pasaulyje. Daugiau nei pusė milijono skaitytojų svetainėje „Goodreads“ romanui davė maksimalų 5 žvaigždučių įvertinimą. Dar beveik 400 tūkstančių vartotojų įvertino solidžiu ketvertu. Skaičiai kalba patys už save, ar ne?

Knyga patiko ir lietuvių skaitytojams. Štai blogo „Aš skaitau“ autorė Sandra savo apžvalgoje, žavisi autorės stiliumi bei sako, kad romanas ėjo iš rankų į rankas ir subūrė nedidelį bendradarbių knygų klubą.

Tinklaraščo „Kitty Writter“ autorė Eglė, rašydama apie knygą „Aš prieš tave“, pasakojo, kad tuo metu, kai neskaitė, vis galvojo kas gi laukia herojų.

Romanas nepraslydo ir pro profesionalių apžvalgininkų akis. Verta perskaityti portalo 15min publikuotą Audriaus Ožalo recenziją „Aš prieš tave“ – apie esminius sprendimus provokuojančiai ir jautriai“. Autorius sutinka, kad romanas paveikus ir primena, kad patys esame atsakingi už savo gyvenimą.

 

„Aš prieš tave“ idėją įkvėpė radijo žinutė

Viename interviu Jojo Moyes papasakojo, kad veždama vaikus namo, per radiją išgirdo istoriją apie jauną regbio žaidėją. Jis patyrė avariją, tapo paralyžuotu ir nebuvo pasirengęs gyventi tokio gyvenimo. Tėvai jį nuvežė į Šveicarijos kliniką, kurioje buvo atlikta eutanazija.

Pati būdama mama, Jojo Moyes liko šokiruota šios istorijos. Ji negalėjo net įsivaizduoti, kad kažkoks tėvas sugebėtų taip padaryti. Tačiau, kuo daugiau skaitė apie istoriją, tuo mažiau ji atrodė tik juoda arba balta.

Rašytoja įsivaizdavo, kiek daug artimųjų žmonių bando pakeisti mirtį pasiryžusio asmens nuomonę. Tuo metu du autorės giminaičiai buvo slaugomi visą parą ir mintys, kaip suteikti mylimiems žmonėms vilties, orumo ir šiek tiek laimės ribotame gyvenime, ateidavo neretai. Knyga privalėjo gimti.

Kartą Jojo Moyes pietavo kartu su kolege, populiaria romanų autore Sophie Kinsella ir Moyes prisipažino abejojanti savo nebaigta knyga apie paralyžuotą vyrą ir juo besirūpinančią moterį. Kinsella paragino Moyes tęsti istoriją. Be to, grįžusi namo papasakojo idėją savo vyrui, o tada paskambino Moyes pasakyti, kad ir jis sužavėtas palaiko mintį, kurią būtina paversti knyga.

„Aš prieš tave“, žinoma, tapo geriausiai parduodamu romanu, o autorė tiesiog užkariavo pasaulį. Po penkių metų pasirodė sėkmingas to paties pavadinimo filmas bei du istorijos tęsiniai.

 

Filmas „Aš prieš tave“

2016-tais metais pasirodė romano ekranizacija, kurią režisavo Thea Sharrock. Luizos vaidmenį atliko „Sostų karų“ žvaigždė Emilia Clarke. Vilą vaidino aktorius Sam Claflin.

Filmas, kaip ir knyga, sukėlė neįgaliųjų žmonių ir jų teisių gynėjų kritiką. Jie piktinosi kūrinio nešama žinute, jog neįgalieji yra našta savo šeimoms ir skatina požiūrį, kad jiems geriau mirti.

Reaguodama į kritiką Jojo Moyes teigė, kad ji papasakojo tik vieno žmogaus istoriją, kurią įkvėpė kita reali asmenybė bei jos pačios giminaičių atvejai. Autorė sakė, kad savo knygoje daugiausiai kalbėjo apie pasirinkimo laisvę ir tai, jog niekas nesutiko su tuo, ką herojus nusprendė daryti.

Visgi, dauguma žiūrovų džiaugėsi, kad filmas „Aš prieš tave“, kaip ir knyga, yra apie gyvenimo grožį.

 

Romanai „Po tavęs“ ir „Vis dar aš“ – herojų gyvenimas tęsiasi

Knyga „Aš prieš tave“ sulaukė daugybės gerbėjų dėmesio ir visiems buvo įdomu, kaip gi toliau sekasi herojams. Ar Luiza Klark sugebės pasinaudoti neįkainojamomis Vilo pamokomis ir drąsiai žengs per gyvenimą?

Autorė tęsia tradiciją ir romane „Po tavęs“ gvildena rimtas problemas, tokias kaip širdgėla išsiskyrus su mylimais žmonėmis, gebėjimas eiti toliau, gedulas bei apatija. Autorė ir vėl su geru humoru primena, kad gyvenimas, kas benutiktų, tęsiasi, ir mums reikia pajusti visas jo spalvas, visus skonius, atverti savo širdį ir eiti tvirtu žingsniu. 

„Vis dar aš“ – trečioji ciklo knyga, kurioje ir vėl susitiksime su pamiltais veikėjais. Šį kartą Luiza išsikrausto į Niujorką, bando atrasti savo laimę ir palaikyti santykius su mylimuoju per nuotolį. Šioje dalyje autorė aiškiai baksnoja pirštu į žmonių baimę siekti savo svajonių, ypač jei jos nėra tobulos kitų akimis. 

 

Jojo Moyes – kas ta moteris, privertusi verkti skaitytojus?

Britų autorė Jojo Moyes (tikras vardas Pauline Sara Jo Moyes) gimė 1969 m. rugpjūčio 04 dieną. Įvairiuose interviu rašytoja papasakojo smagių dalykų apie savo gyvenimą. Na, pavyzdžiui, istoriją, kad keturiolikos ji dirbo arklidėse, o savo atlygį panaudojo žirgui pirkti ir tik po fakto šią naujieną pranešė mamai.

Būdama 17 metų Jojo Moyes išėjo iš namų ir pradėjo dirbti pačius įvairiausius darbus: stovėjo už prekystalio, vairavo taksi, rašė straipsnelius kelionių kompanijoms ir rinko tekstus brailio raštu. Visa ši patirtis suteikė daug įžvalgų apie darbo discipliną, etiką ir žmogaus prigimties kaprizus.

Jojo Moyes mokėsi Karališkajame Holloway universitete, kur studijavo žurnalistiką. Studijų metu ji laimėjo „The Independent“ laikraščio stipendiją, todėl London City universitete tęsė žurnalistikos magistrantūros studijas. Vėliau, beveik dešimt metų, ji šiame laikraštyje ir dirbo.

Autorės noras išleisti knygą buvo didžiulis. Jau būdama mama ir naktį dirbdama „The Independent“, dieną ji rašė grožinę literatūrą. Jojo Moyes sako, kad jos gyvenimas buvo panašus į Bridžitos Džouns, kuomet ji pažinojo visus savo kaimynus. Moteris pakišdavo rašomo romano skyrius jiems po durimis ir vėliau klausdavo nuomonės.

Tada kaimynai sakydavo „O, taip!“ arba „Daugiau, daugiau!“. Tačiau rašytojos knygas leidėjai atmetė. Vienas agentas jai sakė, kad istorija ne kokia, tačiau balsą tu turi, tęsk. Ir Moyes tęsė. Tris kartus sulaukusi atmetimo, ketvirtą kartą ji pažadėjo sau pasiduoti, jei ir vėl knygos niekas nepriims. Tačiau taip nenutiko ir pasauliui galime padėkoti už nuostabią rašytoją.

Pirmoji knyga „Lietaus prieglobstis“ pasirodė 2002 metais ir buvo įkvėpta autorės močiutės bei senelio meilės istorijos Antrojo pasaulinio karo metais. Šios knygos sėkmė paskatino Moyes mesti žurnalistės darbą ir visiškai atsidėti rašymui. Jos knygos jau išverstos į beveik 30 kalbų.

Autorė stengiasi rašyti reguliariai ir pagal grafiką, bet su trimis vaikais ir daugybe gyvūnų privalo išlikti lanksti. Jei nėra jokių trikdžių, išlenda iš lovos ir šoka tiesiai prie savo stalo bei dirba nuo 6 iki 7.30 val. Tada pasirūpina gyvūnais ir vėl rašo nuo 10 iki 14.30 val. Autorė sako, kad idealus darbo laikas būtų nuo 15 iki 22 val., bet, deja, taip nutinka tik tada, jei pasislepia viešbutyje.

Jojo Moyes, žinoma, mėgsta skaityti ir rašytojos, kurios įkvepia, yra Kate Atkinson, Barbara Kingsolver bei Nora Ephron.

Laisvalaikį autorei patinka leisti kartu su buvusiu lenktynių žirgu Brianu ar tiesiog su vaikais kuomet gali nemurmėti atsikalbinėjimų: „Aš ateisiu po minutės“ ar „Aš tik užbaigsiu“.

 

Kitos Jojo Moyes knygos

Autorė parašė 15 knygų, didžioji dauguma pasiekė ir lietuvių skaitytojus. Jojo Moyes knygos gana skirtingos. Vienose atskleidžiama Antrojo pasaulinio karo drama, kitose sudėtingos asmeninių santykių peripetijos, trečios įkvepia džiaugtis gyvenimu ar tiesiog dovanoja nepaprastas istorijas.

 

Tikiu, kad rašytojos knygos jau rado kelią į skaitytojų širdis, o manęs lentynoje jau laukia nesulaukia naujausias jos kūrinys „Išdalintos žvaigždės“. Lekiam skaityti?