Kaip atsiranda knygos? Trumpa leidybos istorija ir įvairios įdomybės

Kurjerio, vežančio man naujų knygų užsakymus, aš laukiu lyg Kalėdų senelio. Vos jį išlydėjusi laužiuosi į dėžutę, traukiu pirkinius, glostinėju, grožiuosi ir tik po kurio laiko sudedu į lentynas. Skaitymas – tai, kas man visada kelia tik teigiamus jausmus. Tačiau mano rankose atsidūrusi knyga yra tik galutinė stotelė. Iki patekdama į knygynų, o po to ir į mūsų namus, ji turėjo nueiti ilgą kelią. 

Šiandien ir pasižvalgykime po leidybos istoriją, viršelių evoliuciją ir kitas įdomybes, kurios padės suprasti, kaip atsirado knygos. 

 

Trumpa leidybos istorija

Pirmųjų leidybos užuomazgų turėtume ieškoti senosiose kinų, egiptiečių, šumerų ir kitose civilizacijose. Pirmosios knygų perrašinėjimo dirbtuvės atsirado dar gerokai prieš mūsų erą.

IV-III amžiuje pr. Kr. jau buvo ir šiokių tokių knygų prekybos verslo užuomazgų. Beje, teigiama, kad tais laikais jau egzistavo ir šiuolaikinės problemos, tokios kaip piratavimas ar plagijavimas, apie šių dienų bėdas esu užsiminusi šiame ankstesniame tinklaraščio įraše.

Organizuotas perrašymas iš rankraščių suklestėjo Romoje, pirmaisiais mūsų eros metais. Žlugus imperijai knygų dauginimo poreikis gerokai sumenko. Tuo metu knygas daugiausiai perrašinėdavo vienuoliai. Leidinių svarba vėl padidėjo XII amžiuje, kai pradėjo kurtis pirmieji universitetai.

Į naują lygmenį Europos leidyba pakilo XV amžiuje, kai J. Gutenbergas išrado spaudą renkamaisiais spaudmenimis. Amžiaus pabaigoje ši veikla gerokai suklestėjo, o knygų leidyba virto atskira pramonės šaka. Įdomu tai, kad pirmasis autorinių teisių įstatymas buvo išleistas dar 1709-ais metais, Anglijoje. 

Pirmoji lietuviška knyga, priminsiu, yra Martyno Mažvydo Katekizmas. Ji išleista 1547-ais metais Karaliaučiuje, Prūsijoje.

Lietuvoje knygų poreikis šiek tiek vėlavo. Leidyba suklestėjo tik XVI amžiaus pabaigoje. Tuo metu Vilniuje įsivyravo katalikų, reformatų ir stačiatikių nesantaika ir kiekviena religija savo tikslams ėmė naudoti spausdintus tekstus. Aršus konkuravimas gerokai paskatino leidybos raidą Lietuvoje. Didžiausia leidėja 1575-ais metais buvo katalikiškos Vilniaus akademijos spaustuvė. Vėliau dėl karų ir ligų ši veikla ir vėl itin sumenko.

1990-ais metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę prasidėjo ir nauja leidybos era. Atsirado pirmosios lietuviškos leidyklos, daugelis jų gyvuoja iki šiol. Išsivadavus nuo cenzūros mūsų šalyje pradėtos spausdinti anksčiau draustos knygos, poreikius formavo ir nauja švietimo sistema. Leidyklų skaičius ėmė sparčiai augti. 1990-ais metais įsikūrė 71 leidykla, o po beveik trisdešimties metų įvairių leidėjų ir leidyklų buvo jau daugiau nei penki šimtai. 

Jei norite apie leidybos istoriją sužinoti daugiau, verta perskaityti iš tiesų išsamų „Visuotinės Lietuvių enciklopedijos“ straipsnį.

 

Knygų viršeliai ir iliustravimas

Šiandien viršelis padeda parduoti, tačiau jo tikslas istorijos tėkmėje labai pasikeitė. Šimtus metų viršelių pagrindinė funkcija buvo apsaugoti jautrius, dažniausiai rankomis rašytus puslapius. Žinoma, jie buvo kuriami estetiški: odiniai, kaustyti. Šiandien panašiai atrodo prašmatnios užrašinės, knygos dovanoms ar senus leidinius imituojančios interjero dekoracijos. 

Dauguma senovinių knygų iš tiesų atrodė beveik vienodai ir knygos viršelis mažai sakė apie jos turinį. Laikas bėgo ir leidinių išorė smarkiai kito. 

Ypač ryškūs pokyčiai ėmė matytis devynioliktame amžiuje, kai atsirado naujų įrišimo būdų ir medžiagų. Jos tapo pigesnės ir paprastesnės. Prasidėjo masinė gamyba. Įvairiaspalvė litografija pradėta naudoti maždaug 1837-ais metais.

Viršelio vaidmuo ėmė keistis. Praktinė paskirtis apsaugoti viduje esančius puslapius perdavė estafetę reklamos funcijai. Dabar gi pažiūrėję į knygą mes galime iš karto užsimanyti ją perskaityti, taip pat nujausti, kas laukia viduje. Viršelių dizainai dar labiau pakito Art Noveau klestėjimo laikais. 

Pokario laikais knygų pramonė tapo itin konkurencinga ir knygų viršeliais iki šiol bandoma perteikti žinutę apie žanrą, nuotaiką ir pagrindines temas. Gana dažnai vaizdai ir knygų pavadinimai stipriai koreliuoja. 

Šiuolaikiniame pasaulyje knygos dizainas labai priklauso nuo atsakingų leidyklos žmonių skonio, kurį, neslėpkime, formuoja paklausa, tai yra mes – skaitytojai. Todėl įvairiose šalyse tos pačios knygos viršeliai gali gerokai skirtis. Net ir Lietuvoje skirtingi leidimai gali atrodyti visiškai kitaip. Pvz., Herbjorg Wassmo trilogijos „Dinos Knyga“ tiražai iki šiol turėjo tą patį, dar 1995-ais metais sukurtą viršelį, tačiau 2021-ais metais kūriniai pagaliau apsivilko naują ir modernų, Kotrynos Šeibokaitės kurtą rūbą.

Kartais viršeliai pritaikomi tam tikrai auditorijai. Pavyzdžiui, knygos apie Harį Poterį būna puoštos tiek vaikiškais dizainais, tiek tokiais, kurie labiau traukia suaugusiųjų dėmesį.

Knygų viršelių dizainas interneto amžiuje tampa dar svarbesniu, nes informacijos gausoje ir milžiniškame sraute turi patraukti dėmesį. Šiandien knygų paieška dažnai yra vizualinė, kuomet skenuojame akimis, o tik tada stabtelime skaityti anotacijos.

 

Knygų iliustracijos yra dar viena įdomi tema

Iš tiesų, knygų iliustravimas tam tikra forma egzistuoja nuo pat rašytinio žodžio atsiradimo. Tradicijos, artimos šiuolaikinei iliustracijai, susiformavo penkioliktame amžiuje. Tuo metu graviūromis buvo iliustruojamos religinio pobūdžio knygos, o piešiniai ypač suklestėjo aštuonioliktame-devynioliktame amžiuje, kuomet jie atsidurdavo bene kiekvieno romano puslapiuose. 

Dažniausiai tai buvo nespalvoti, tikroviški, aprašytas situacijas vaizduojantys paveikslai. Kažką panašaus ir šiandien galite pamatyti senuose kūriniuose, kurie perspausdinami su originaliomis iliustracijomis, pvz., „Alisa Stebuklų šalyje“.

Žinoma, XX amžiuje tiek knygų leidybos, tiek vaizduojamojo meno tendencijos labai pasikeitė. Gaila, bet modernioje suaugusiųjų literatūroje šiandien beveik neberandame piešinių, išskyrus skyrių pradžios apipavidalinimus. Knygų iliustracija vis labiau siejama su vaikų literatūra.

Lietuvoje savo iliustracijomis ypač išsiskiria leidyklos „Nieko rimto“ leidžiamos knygos. Pavartykite Manuelos Adreani iliustruotą „Mažąjį princą“, ar pasaką „Sniego Karalienė“, Robert Ingpen piešiniais džiuginančią istoriją „Vėjas gluosniuose“, Kęstučio Kasparavičiaus knygeles ir užtikrinu, kad liksite nustebinti.

 

Knygų saugojimas ir atnaujinimas 

Noriu paliesti dar vieną temą – knygų restauraciją. Tačiau nesileisiu į istorinius vingius. Ko gero, nereikia aiškinti, kad daugybė knygų restauratorių dirba su senoviniais leidiniais ir nuo sunykimo gelbėja šimtmečius menančius puslapius. 

Ar žinojote, kad knygų restauravimo paslaugomis gali pasinaudoti kiekvienas? Paieškos sistemoje įvesti raktiniai žodžiai „knygų restauravimas“ parodys ne vieną ir ne du skelbimus. Meistrai siūlo įrišti išplyšusius vidinius lapus, juos iš naujo susiūti, įrišti knygą į kietus ar minkštus viršelius. Juos gali pagaminti iš odos, odos imitacijos ar audinio ar popieriaus. Minkštiems viršeliams restauratoriai pritaiko tekstilinę nugarėlę, kuri prailgina leidinio tarnavimo laiką. 

Paklausite, kam to reikia, juk ne visi turime antikvarinių leidinių? Tiesa, tačiau šią temą paliečiau todėl, kad ne visi žmonės gerbia knygas ir jas saugo. Todėl aš jų nebeskolinu. Tačiau, jei šuo nugraužė kampą, vaikas išplėšė puslapius, nenusiminkite! Knygą galima atnaujinti! Taip pat ir tas, kurias vaikystėje vartė mūsų tėvai, o vėliau perleido mums. Šiandien man labai smagu palyginti iliustracijas ir net juokingus vertimus. Todėl tikiu, kad verta tokias knygas sutvarkyti ir išsaugoti ateities kartoms. 

 

Kaip šiandien atsiranda knyga?

Kiekvieną dieną leidyklos vilioja vis naujomis knygomis. Jos kviečia skaityti romanus, norintiems rimtesnių pjūvių siūlo skaityti psichologiją, mokslo populiarinimą ar kitą dalykinę literatūrą. Internete kaip grybai po lietaus dygsta straipsniai, ką skaityti karantino metu, ar ką skaityti 2021-ais metais. O jau temų įvairovė! Ko tik norit? Knygos jaunavedžiams, vaikams, šunų savininkams, istorikams, tėvams, burgerių gerbėjams… Sugalvokit patys ir tikrai rasit!

Pardavimų topuose šmėžuoja prestižinėmis premijomis apdovanotų autorių vardai, laukiamiausios knygų serijos ir atsiliepimuose liaupsinami kūriniai. Ar kada susimąstėte, kaip šie leidiniai atsirado knygynuose? Taip taip, dažniausiai rašytojas sukuria, leidykla išleidžia, knygynas parduoda. Taip taip, bet procesas gerokai ilgesnis!

Priminsiu tik pagrindinius žingsnius, o jūs turėkite omenyje, kad jų yra daugiau.

 

1. Knygos leidybos teisių įsigijimas 

Žinoma, viskas prasideda rankraščių ar užsienio kalba išleistų knygų skaitymu. Atradimo procesas vyksta abejomis kryptimis. Rašytojai siunčia leidykloms rankraščius, o leidyklos kartais ieško, kas parašytų knygą viena ar kita tema. Taip pat užsienio agentūros siūlo atstovaujamus leidinius arba leidyklų atstovai skaito kūrinius ir susidomėję kreipiasi į agentus dėl leidimo teisių. 

Kai leidyklos jau apsisprendžia, kad norėtų šią knygą išleisti, prasideda derybos su autoriais arba užsienio agentūromis, įvairių sutarčių pasirašymas, finansavimo galimybių paieškos.

 

2. Knygos vertimas

Lietuvių literatūrai šio žingsnio nereikia, tačiau užsienio knygos leidyba be vertėjo neįmanoma. Spėju, kad jei esate aktyvus skaitytojas, daug kartų jautėte, kad su tekstu kažkas negerai. Trūksta sklandumo, o sakinių struktūra keistoka. Prastas vertimas trukdo mėgautis kūrinius, iškreipia prasmę ir dėl to pelnė ne vieną neigiamą knygos recenziją. Pavyzdys, kas yra geras vertėjo darbas – kiekvienas verstinės knygos rinkimų finalistas.

2020-ais metais verstų knygų finalininkės:

 

• Wiesław Myśliwski „Adatos ąsa“ (iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila);
• Richard Powers „Medžių istorija“ (Iš anglų kalbos vertė Ieva Venskevičiūtė);
• Graham Swift „Regimybės“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė);
• Michel Houellebecq „Serotoninas“ (Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė);
• Virginie Despentes „Vernonas Subutexas“ (Iš prancūzų kalbos vertė Paulius Jevsejevas).

 

3. Knygos redagavimas

Tiek lietuvių autoriaus tekstas, tiek vertimas patenka į redaktorių rankas. Šie žmonės padeda ištaisyti klaidas. Ne tik tas gramatines, nes apie jas kitame žingsnyje, bet ir stiliaus bei logines. Būtent redaktoriaus darbas yra įsitikinti, ar aprašytos scenos suprantamos skaitytojams, ar autoriai ar vertėjai netyčia nesumaišė veikėjų vardų, akių spalvų ir panašių smulkmenų. 

Redaktoriai bendradarbiauja su autoriais ir siūlo taisymus, kurių dėka tekstas tampa sklandesniu. 

 

4. Knygos korektūra

Korektorius yra žmogus, kuriam atiduodamas jau suredaguotas kūrinys ar jo vertimas. Šio žmogaus užduotis yra kruopščiai peržiūrėti ar neprasprūdo viena kita gramatinė klaidelė. 

Korektorius tekstus tikrina prieš maketavimą, o vėliau ir sugulusius makete. Taip pat tikrinama ar visi taisymai buvo teisingai suvesti ir nepadaryta naujų klaidų. 

 

5. Knygos maketavimas ir viršelio kūrimas

Dažnai šie žingsniai daromi lygiagrečiai. Maketuotojas dėlioja tekstą, o viršelių dizaineris kuria knygos vizualizacijas. Viršelio kūryba – sudėtingas darbas, kurio metu kyla daug diskusijų. Šis ar tas? Kuris gražesnis, kuris geriau atspindi kūrinį? Tiesa, ne kiekvienai knygai viršelis kuriamas nuo nulio, kartais įgyjamos teisės leisti tokį patį, koks jau pasirodė kitose šalyse. Tačiau ir šiuo atveju reikia korekcijų. 

 

6. Knygos spausdinimas

Išversta, suredaguota, pakoreguota ir sumaketuota knyga keliauja į spaustuvę. Tiesa, čia irgi yra keli žingsniai. Pavyzdžiui, iš pradžių atspausdinamas pavyzdinis viršelis, kuris siunčiamas į leidyklą patvirtinimui. Taip daroma todėl, kad spaudos spalvos ir tos, kurias matome kompiuteryje ne visada sutampa. Be to, tai dar viena puiki proga patikrinti ar tikrai neliko klaidų. 

 

7. Knygos platinimas

Ir štai, pagaliau iš spaustuvės parkeliauja naujutėlės, šviežutėlės knygos. Tačiau tuo leidyklos darbas dar nesibaigia. Dabar eilė ateina pardavimo vadovams, kurie stengiasi, kad skaitytojai leidinius galėtų įsigyti įvairiausiose pardavimų vietose. 

 

Žinoma, aš parašiau tipinį knygos kelią leidykloje, tačiau kiekvienas autorius savo kūrybą gali išleisti savarankiškai. Skirtingos knygų rūšis neturi pereiti visų etapų. Pavyzdžiui, elektroninės knygos ar audio knygos nereikia spausdinti, tačiau pastarąsias teks įgarsinti. 

Jei sugalvosite knygą leisti patys, vis tiek turėsite įveikti visus minėtus žingsnius. Tik turėsite daugiau laisvės bei kontrolės. Būsimiems rašytojams rekomenduoju svetainę Kaip išleisti knygą?, kurioje rasite įvairių interviu su rašytojais ir leidėjais, kurie praskleis užuolaidą ir leis žvilgtelėti į užkulisius. 

 

Tiek knyginių istorijų šiandien. Tikiuosi skaitydami knygas prisiminsite visus tuos žmones, kurie kruopščiai dirba, kad mums taptų prieinamos geriausios knygos! O jų visada rasite knygyne Patogupirkti.lt!