Knyga „Apšviestoji“ ir kitos neįtikėtinos, bet tikros bei sukrečiančios gyvenimo istorijos

Kiekvieną dieną knygynų lentynas papildo daugybė naujų knygų. Žanrų įvairovė apsuka galvas, tačiau, akivaizdu, kad pastaruoju metu populiarumo viršūnėje karaliauja tikros istorijos. Tiek sukrečiančios autobiografijos, tiek grožinė literatūra, parašyta remiantis realiais įvykiais. Kartais tikrai sunku patikėti rašomais dalykais, o tai tik įrodo, kad gyvenimas kartais pametėja siužetų, pranokstančių ir lakiausią fantaziją.

 

Kodėl žmonėms patinka knygos, paremtos tikromis istorijomis?

Mes skaitome dėl skirtingų priežasčių. Vieni nori atitrūkti nuo realybės, kiti ieško įkvėpimo ar nori jaukiai praleisti laisvalaikį. Tačiau visus vienija noras patirti kažką naujo – bent trumpai pagyventi knygos pasaulyje. Pasakojimas, pagrįstas tikra istorija ar paremtas realiai nutikusiais įvykiais, leidžia daug geriau įsijausti. Tai buvo. Tai realu. Tai nutiko. Ir tai jaudina!

Pasaulis pilnas įdomių, keistų, stiprių žmonių. Tokių, kuriems teko išgyventi karo baisumus, skurdą, smurtą. Jų istorijos neįtikėtinos, verčia stebėtis bei įkvepia tikėjimo. Tikros knygos suteikia progą geriau įsijausti į aprašomą laikmetį, realiai nutikusius įvykius ar veikėjų pasaulėžiūrą, be to jos papildo istorijos ir kitose pamokose gautas žinias, suteikia daugiau konteksto.

Todėl knygos, pažymėtos užrašais „tikra istorija“, „įkvėpta tikros istorijos“ ar „pagal tikrus faktus“ sulaukia daugybės dėmesio.

 

Kuo skiriasi „tikra istorija“ nuo „įkvėpta tikros istorijos“?

Turbūt visus šiuos užrašus esate matę ant knygų viršelių. Ar jie reiškia tą patį? Ne! Tikra istorija dažniausiai ne tiek ir daug nukrypsta nuo realybės. Tai gali būti autobiografija, biografija, memuarai, publicistika, romanai gana tiksliai atkartojantys realius istorinius faktus ir tikrų žmonių gyvenimus. Apie tokias knygas daugiausiai ir kalbėsiu šiame straipsnyje ir pabaigoje rasite geriausių tikrų istorijų rekomendacijas.

Knygos, įkvėptos tikros istorijos, gali skirtis nuo tikrovės tam tikromis scenomis arba veikėjais. Pavyzdžiui, autorius rašo apie prancūzų miestelį nacių okupacijos metu. Miestelis tikras, naciai tikri, istoriniai veikėjai tikri ir net aprašomi, ten nutikę, įvykiai tikri. Tačiau rašytojas, remdamasis realių žmonių portretais, gali sugalvoti savo personažus ir, pasitelkęs fantaziją, jiems perkelti įvairias patirtis. Pavyzdžiu galėtų būti Kiran Millwood Hargrave knyga „Malonės“.

 

Tara Westover „Apšviestoji“ – autobiografinė knyga, sukrėtusi pasaulio ir Lietuvos skaitytojus

2018-tais metais JAV pasirodžiusi autobiografinė knyga „Apšviestoji“ gerokai supurtė skaitytojų pasaulį. Atrodo visko skaitėm, visko matėm, bet va, išleidžiamas kūrinys, apie kurį visi kalba ir su pasibaisėjimu, ir su susižavėjimu. Aš ją perskaičiau visai neseniai, tačiau ne tik gimtojoje šalyje, bet ir Lietuvoje vos pasirodžiusi Taros Westover istorija buvo ilgai aptarinėjama.

Šokiruojanti, tamsi, neįtikėtina, kelianti užuojautą, piktinanti, protu nesuvokiama – tokie žodžiai lydi beveik kiekvieną apžvalgą. Knyga priverčia atsiversti „Google“, ieškoti informacijos ir įsitikinti, kad rašomi dalykai tikrai yra tiesa.

 

Vaikystės istorija. Knyga pasakoja apie mormonų tikėjimo šeimą, kuri buvo laikoma itin radikalia net ir savo religinėje bendruomenėje. Tara – jauniausia iš septynių šeimos vaikų. Tėvai savo atžalas augino atskirtas nuo visuomenės, dalis jų neegzistavo sistemoje, nes niekas nesivargino užregistruoti gimusių. Taros tėvas taip nepasitikėjo valdžia, kad mergaitė iki pat devynerių metų neturėjo gimimo liudijimo ir net šiandien vis dar nėra aiški jos tikroji gimimo diena.

Visą savo vaikystę mergaitė praleido ruošdamasi pasaulio pabaigai: konservuodama persikus, padėdama kaupti kitas maisto atsargas, kurą ir ginklus. Įbauginta tėvo nuolat bijojo FTB puolimo.

Vietoje pamokų Tara dirbo pavojingame metalo laužyne, kur kiekvieną minutę galėjo būti suluošinta ar net mirtinai sužalota. Jų šeimoje tradicinė medicina buvo nepripažįstama, todėl net didžiausios traumos gydytos tikėjimu, homeopatiniais vaistais ir žoliniais tepaliukais. Jei mūsų giminaitis nukrenta nuo pastolių, mes drebančiomis rankomis renkame greitosios pagalbos numerį, o štai aprašoma šeima sako, kad tokia dievo valia ir važiuoja namo.

 

Pabėgimas. Uždaruose namuose gyvenusi Tara visiškai nepažinojo pasaulio už jų ribų. Tik studijuodama universitete ji sužinojo, kad Europa nėra valstija ir pirmą kartą išgirdo apie Holokaustą. Tik suaugusi moteris suvokė tokius, regis, elementarius dalykus, kaip būtinybę plauti rankas pasinaudojus tualetu ir apskritai laikytis higienos. Visgi tai, kad ji šiuos dalykus galiausiai sužinojo yra nuostabu, nes Tara, vien savo valios jėga, rado kelią, kaip ištrūkti iš žalojančios aplinkos.

Nepaisydama tėvo valios ir fakto, kad ji nesimokė mokykloje, o mokymo namuose beveik nebuvo, autorė įstojo į Jutos Brigamo Jango universitetą, vėliau studijavo Harvarde ir Kembridže, kur įgijo daktaro laipsnį. Pripažinkime, kad tai toli gražu pasiekiama ne kiekvienam.

Ši istorija su visomis skaudžiomis patirtimis aprašyta autorės memuaruose ,„Apšviestoji“. Kiekviena skaudi detalė, kiekviena šokiruojanti kasdienos smulkmena, kiekviena akimirka, kurią reikėjo ištverti, smurto proveržiai, nepasitikėjimo priepuoliai, nesugebėjimas atsiriboti nuo šeimos, nuolatinis savęs skaudinimas, grįžimas namo, bandymai įtikti tėvui. Taros Westover knyga apima gerokai daugiau nei buitinius atsiminimus apie toksišką šeimą. Tekstas tuo pačiu yra ir psichologinis pasakojimas apie vaikystės traumas ir jų poveikį ateičiai.

„Apšviestoji“ – knyga puikiai atitinkanti tiek originalų („Educated“), tiek lietuvišką pavadinimą. Žingeidumas, žinių troškimas ir nepaprasta valia autorę nuvedė į dabarties tašką, nors jos dar laukia ilgas kelias link visiškos psichologinės laisvės ir išsivadavimo iš vaikystės traumų.

 

Atgarsiai. Kaip jau minėjau, be žodžio „šokiruojanti“ neapsiėjo nė viena apžvalga. Savo mėgstamiausia knyga „Apšviestąją“ įvardino ir prezidentas Barakas Obama, ir multimilijonierius Bilas Geitsas.

„Apšviestoji“ 2019-tais metais nuolat šmėžavo įvairiausiuose knygų topuose. Geriausia metų knyga ją įvardijo leidiniai „The Washington Post“, „Oprah Magazine“, „Time“, „The Guardian“, „The Economist“, „Publishers Weekly“, „The Library Journal“, „Book Riot“ ir daugelis kitų.

2018-tais metais „Goodreads“ skaitytojai kūrinį išrinko geriausiu biografijų ir atsiminimų kategorijoje, taip pat jis tapo knygų pardavimo plaformų redaktorių pasirinkimu, bei viena iš geriausių „The New York Times“ 2018-tų metų knygų. „Times Magazine“ 2019-tais metais paskelbė autorę viena iš šimto įtakingiausių žmonių.

Pati Tara Westover davė daug interviu ir dalyvavo įvairiose laidose. Nuorodas į įrašus ir straipsnius rasite rašytojos „Facebook“ profilyje.

Apie knygą rašė ir daugybė tinklaraštininkų. „Book I Took“ nagrinėja ar „Apšviestoji“ tikrai tokia gera. Teigiamos ir neigiamos knygos pusės išsamiai aptariamos ir bloge „Maištinga Siela“. Knygų apžvalgininkė Greta Brigita kalbėdama apie kūrinį taip pat nesulaiko emocijų.

Verdiktas vienas: Taros Westover knygą skaityti verta!

 

Kitos realius gyvenimus liudijančios knygos

Kaip jau minėjau, tikros istorijos ir tikrų įvykių įkvėpti pasakojimai šiek tiek skiriasi. Šiame rekomendacijų sąraše surinkau geriausias knygas, kurias parašė žmonės, patyrę neįtikėtinų, grožinės literatūros siužetus prinokstančių, istorijų.

Susannah Cahalan „Liepsnojančios smegenys. Mano beprotybės mėnuo“. Kai savo „Instagram“ paskyroje paprašiau sekėjų rekomenduoti panašias (emociniu svoriu) knygas į „Apšviestąją“, tarp atsakymų dominavo dvi knygos. „Liepsnojančios smegenys“ – viena jų.

Knygos autorė pasakoja apie ją netikėtai užklupusią psichologinę ligą. Moterį pradėjo persekioti paranojos priepuoliai, įvairūs vaizdiniai, kūnas atsisakė klausyti smegenų, iš burnos veržėsi nesąmonės, o gydytojai negalėjo nustatyti diagnozės.

Autorė rėmėsi ne tik savo miglotais atsiminimais apie šį etapą, bet ir tėvų dienoraščiais bei nufilmuotais vaizdais. Įdomu, kas teksto autorei nutiko, ką ji išgyveno ir kaip išsikapstė? Atsakymus rasite knygoje.

 

Marina Abramovič „Eiti kiaurai sienas“. Šią knygą man taip pat rekomendavo biografinių istorijų gerbėjai. Susitiksime su iš Jugoslavijos kilusia ir visame pasaulyje garsia šokiruojančių performansų menininke, besidalijančia atsiminimais apie savo gyvenimą ir karjerą. Autorė augo su kontroliuoti linkusia despotiška mama, o jos kūrybinis kelias – savotiškas išsivadavimas, ėjimas per sienas, žmogaus galimybių ribų paieškos.

Knyga sudomins tiek meno gerbėjus, tiek besidominčius Jugoslavijos istorija, tiek psichologijos mėgėjus. Be to, „Eiti kiaurai sienas“ įkvepia niekada nepasiduoti.

 

Adrienne Brodeur „Laukiniai žaidimai. Mano motina, jos meilužis ir aš“. Iš pirmo žvilgsnio knyga primena savotišką meilės dramą. Autorės mama užmezga romaną su šeimos draugu ir šią paslaptį patiki keturiolikmetei dukrai. Eidrijenė pamaloninta pasitikėjimo taip įsitraukia į bendrininkės rolę, kad, praktiškai, atsisako savo vaikystės ir pradeda gyventi mamos paslaptimi.

Knyga kalba apie motinos sukeltas žlugdančias pasekmes. Užaugusi Eidrijenė negalėjo sukurti normalių santykių, išsivaduoti iš motinos suregzto voratinklio, atsikratyti kaltės jausmo. Daugybę metų ji kentėjo depresiją. Knygos „Laukiniai žaidimai. Mano motina, jos meilužis ir aš“ rašymas tapo savotiška terapija, galiausiai, padėjusia pasveikti.

 

Lorenzo Amurri „Apnėja“. Lorenzo – buvo roko muzikantas, besidžiaugęs gyvenimu. Tačiau šis džiaugsmas išblėso kalnuose. Nelaimingas atsitikimas pavertė vaikiną neįgaliu. Išgyvenęs sudėtingą stuburo operaciją jis išgirdo diagnozę – kūnas nuo kaklo liks paralyžiuotas visam laikui.

„Apnėja“ – nepagražintas pasakojimas apie psichologinį nuosmukį, suvokus, kad nuo šiol būsi priklausomas nuo kitų žmonių, apie mokymąsi gyventi ir siekį vėl groti gitara. Dauguma iš mūsų neaugo mormonų šeimoje, tad tokios istorijos, kaip „Apšviestoji“, tik priverčia stebėtis ir piktintis. Tačiau Lorenzo Amurri likimas gali ištikti kiekvieną, todėl ši knyga įtaigi, skausminga ir kviečianti vertinti gyvenimą.

 

Waris Dirie, Miller Cathleen „Dykumų gėlė“. Dar vienas sukrečiantis autobiografinis kūrinys, neseniai Aušros aprašytas blogo įraše, kuriame garsus modelis Varis Diri pasakoja apie savo vaikystę Afrikoje ir sunkų kelia į mados pasaulio Olimpą. Genčių papročiai – šokiruos. Taip. Šiandien dažnai kartoju šį žodį, tačiau jis geriausiai nusako teksto perduodamą emociją.

Autorė rašo apie pasaulį, kuriame moteris yra bevertė, pasaulį, kuriame ji fiziškai ir emociškai žalojama. Žiaurus mergaičių genitalijų apipjaustymo buitinėmis sąlygomis aprašymas nepaliks abejingų. Mirtys nuo užkrėtimų, psichologinės problemos, skausmas visą gyvenimą – įprasta kasdienybė. Varis atvirai pasakoja, ką patiria milijonai mergaičių (beje, ne tik Afrikoje, bet ir, pavyzdžiui, afrikiečių šeimose JAV).

 

Władysław Szpilman „Pianistas. Nepaprasta vieno žmogaus išgyvenimo Varšuvoje 1939–1945 metais istorija“. Bandau sugalvoti sinonimą žodžiui „sukrečianti“. Pribloškianti? Atimanti žadą? Neįtikėtina? Šokiruojanti? Supurtanti? Taip. Visi šie apibūdinimai tinka Vladislavo Špilmano istorijai, kurią vėliau ekranizavo režisierius Roman Polanski.

Varšuvos radijo kompozitorius ir pianistas Vladislavas – žydas. Savo atsiminimuose, kuriuos parašė iš karto po karo, liudija įvykius po 1939-tų metų vokiečių įsiveržimo į Lenkiją. Autoriaus atsidūrė gete, po jo likvidavimo neteko šeimos ir neturėdamas jokio kontakto su kitais žmonėmis, net šešis mėnesius slapstėsi Varšuvos griuvėsiuose. Toks lakoniškas aprašymas, žinoma, nenusako to jausmo, kurį perteikia knyga. Ji sukelia pyktį, pasibaisėjimą, bejėgiškumą ir siaubą.

 

Frank Abagnale Jauni, Stan Redding „Pagauk, jei gali. Nesumeluota geriausio melagio pasaulyje istorija“. Pabaigai norėjau palikti šiek tiek šviesesnę istoriją. Visos anksčiau minėtos knygos yra, nors ir įkvepiančios, tačiau skaudžios ir liūdnos.

Frank W. Abagnale – įžūlus sukčius, daugybę metų šaipęsis iš teisėsaugos. Galiausiai jį sugavo, tačiau šiandien jis dienas leidžia ne kalėjime. Šiandien jis yra gerbiamas finansinių nusikaltimų specialistas, bendradarbiaujantis su FTB. Knyga primena smagų trilerį. Frank W. Abagnale įgyvendino tokius nusikaltimus, kurie tikrai ne kiekvieno fantazijai. Lėktuvo pilotas, gydytojas, teisininkas, universiteto dėstytojas – vaidmenys, kuriuos sukčius sugebėjo sėkmingai įkūnyti ir apgauti daugybę žmonių! Kaip jam pasisekė? Čiupkit knygą ir pasirenkite būti nustebinti!

 

Čia ir sustosiu, nes tikrų istorijų be galo daug. Dar daugiau pasakojimų, įkvėptų tikrų įvykių. Tik rinkitės, tik skaitykit! Linkiu niekam nepatirti tokių išgyvenimų, apie kokius rašo šių knygų autoriai. Pasimokykim, pasisemkite įkvėpimo, būkim geresni, atviresni, tolerantiškesni kitokiems! Nepamirškime, kad už kiekvieno žmogaus stovi jo istorija. Kartais ji – neįtikėtina!