Knygos apie legendinę gydytoją sudarytoja Agnė Žemaitytė: „Asmeniniu liudijimu ji norėjo stiprinti žmones“

Kiek gali vieno žmogaus gyvenimas? Kaunietė gydytoja akušerė ginekologė Banga Kulikauskaitė savo pavyzdžiu liudijo – be galo daug. Besilaukiančių tėvų iš visos Lietuvos mylima medikė, pati susidūrusi su onkologine liga, tapo dvasine atrama kitiems ligoniams. Kartais reikia sudegti, kad kiti gyventų, – tokią žinutę siunčia neseniai pasirodžiusi knyga „Banga: nėra ko bijoti!“

 Gydytojos Bangos Kulikauskaitės inicijuotas tinklalapis www.nebijokvezio.lt jau penkerius metus teikia stiprybę kitiems. Kas buvo Bangos tikėjimo šaltinis? Kur slypėjo jos galia ir kas sudaro jos dvasinį testamentą? Visa tai ir atskleidžia šių metų pradžioje leidyklos „Alma littera“ išleista knyga „Banga: nėra ko bijoti!“.

Knygos sudarytoja komunikacijos specialistė ir sielovadininkė Agnė Žemaitytė pasakoja, kad tą dieną, kai Kaune vyko Bangos laidotuvės, sulaukė iš jos telefono išsiųstos žinutės. Rašė Bangos dukra, ieškodama žmogaus, ką nors žinančio apie būsimą mamos knygą. „Man tai buvo patvirtinimas, kad knyga, apie kurią mudvi su Banga buvome kalbėjusios, iki paskutinės akimirkos buvo jos mintyse. Supratau, kad tai jos valia, kurią imsiuosi išpildyti“, – knygos atsiradimo istoriją prisimena Agnė.

Penkeri metai

Vieno drąsaus gyvenimo istorija – tokie žodžiai užrašyti ant knygos viršelio, siekiant perteikti, kas buvo ir kokį pokytį Lietuvai atnešė Banga. 1970 metais gimusi kaunietė kitaip ir nebuvo vadinama – tiesiog Banga. Apie Kauno krikščioniškuose gimdymo namuose dirbančią gydytoją, natūralaus, švelnaus gimdymo šalinininkę, kalbėta nuo sostinės iki atokiausių Lietuvos vienkiemių. Jos telefono numeris keliavo iš rankų į rankas su pasakojimais, kokia ypatinga yra ši medikė.

„Balandį minime penkerius metus po gydytojos mirties 2017-aisiais. Visą šį laiką dirbau su Bangos archyvu, jos užrašais, laiškais, dienoraščiais, ją pažinojusiųjų prisiminimais. Žodis po žodžio ryškėjo Bangos portretas ir skleidėsi jos gyvenimo esmė. Baigdama knygą užrašiau: tai grybšnis realaus, visiškai išgyvento gyvenimo. Grynas gabalas sielos su žemėmis. Banga tikėjo, kad kiekviena kančia turi prasmę. Kalbant ir apie atėjimą į šį pasaulį, ir išėjimą iš jo. Tokia buvo svarbiausia jos, savo onkologinę ligą priėmusios kaip Dievo artumą, žinutė“, – liudija Agnė.

Šiek tiek pažinusi Dievo širdį

„Savo asmeninėje istorijoje tiesiogiai susidūriau su daugybe šio meto žaizdų: abortai, tėvų skyrybos, alkoholizmas, iširusi šeima, vieniša motina, vaiko invalidumas dėl ligos, netgi tikro karo Arabijoje košmarai mano vaiko tėvo širdyje, juodosios žiniasklaidos ir prokuratūros technologijos byloje, vėžys… Ir vis dėlto esu labai laimingas žmogus. Nes daug mylėjau ir esu tikra, kad Dievas su manimi ir labai mane myli. Šiek tiek pažinau Dievo širdį, ir tai stipriausias mano ginklas prieš visas negandas“, – tokie Bangos žodžiai cituojami knygoje.

„Susitikimas su žmogumi įvyksta arba neįvyksta, tiesa? – svarsto knygos sudarytoja. – Manau, tiek daug moterų norėjo, kad Banga priimtų jų kūdikius, nes kiekviena iš jų jautėsi sutikta. Vėliau toks pats ryšys mezgėsi su onkologiniais ligoniais.“ Knygoje Banga taip pat norėjusi kalbėti ne apie save. Idėja buvo kita: per asmeninį liudijimą sustiprinti žmones, pasidalyti su jais tuo, kas stiprino ją pačią.

Mylintys ir už teisingumą kovojantys lyderiai

„Bangos užrašai buvo itin asmeniški ir intymūs pačia giliausia šia žodžio prasme – tikros sielos atodangos. Neskubėjau, skaičiau ne po sykį, visur vežiojausi didžiulį kiekį ranka rašytų atsivėrimų. Po truputį pradėjau kalbinti jos vaikus, bendražygius, sruvo gimdyvių laiškai, reikėjo aprėpti jos dvasinį turtą, skausmą, nuveiktus darbus, likusius ryšius. Nuolat klausiau savęs, kurias mintis ir išgyvenimus dėti į knygą, o kuriuos palikti išėjusios Bangos tylai?“ – dalijasi Agnė.

Banga aukojo ir aukojosi už kenčiančiuosius, žudomuosius, neturinčiuosius vilties, už atsivertimus, už išgijimus, už taiką, taiką, taiką. Aukojo ligą, darbus, maistą, save pačią iki paskutinio atokvėpio. „Banga buvo kovotoja. Švelni ir drąsi, mylinti ir teisinga. Straipsniais ir paskaitomis ji kovojo už švelnų, natūralų motinų gimdymą, prasidėjus bylai dėl gimdymo namuose – už teisę į pagarbų ir orų gimdymą ne sveikatos priežiūros įstaigose, susidūrusi su onkologine liga – už ligonių teisę į dvasinį palydėjimą ir pagarbą“, – taip gydytoją prisimena knygai baigiamąjį žodį rašiusi rašytoja ir leidėja Vitalija Maksvytė. Knygos sudarytoja Agnė papildo: „Nežinau, kodėl taip nutiko, bet buvome iškastravę tiesą ir šviesą. Tarsi jos būtų infantilus pienių pievos atvirukas. Kovojanti Ukraina davė aiškią žinią, kad tiesa ir šviesa turi ir keiksmų jėgą, ir ginklus. Grįžo paprasto tvirtumo lyderystė, neliko vietos neutralioms pozicijoms. Ir jau niekas nepasakys, kad tik balti balandžiai kvepia dangumi. Nes juo kvepia visi kariai, kovojantys už teisingumą. Banga buvo viena iš jų. Visais savo paprastais ir grandioziniais pasirinkimais.“

 Kai randasi prasmė, visa tampa pakeliama

Šiuos žodžius patvirtina ir gydytojos Bangos bičiulė, neonatologė dr. Eglė Markūnienė. Ji įsitikinusi, kad savo ligą maloningai priėmusi ir taikiai šį gyvenimą palikusi Banga žmonėms parodė anapusybės grožį. „Rodos, esame pajėgūs suprasti, kad žmogui nepakanka vien duonos ir žaidimų arba vadovautis „dirbk, pirk, mirk“ algoritmu. Kai nuoširdžiai pradedi ieškoti, sutinki Tą Kitą ir akimirką patiri nenusakomą susitikimo džiaugsmą, pradedi mokytis gyventi taip, kaip moko Kristus“, – dalijasi Eglė. Ilgametis Bangos vadovas ir kolega gydytojas akušeris ginekologas Virgilijus Rudzinskas pritaria: Banga niekada skambiai nedeklaravo savo tikėjimo, tiesiog gerai atliko savo pareigas. „Gimdymo namuose ji pradėjo dirbti dar būdama rezidentė, niekada neskaičiavo darbo valandų, mokėsi iš kiekvieno gimdymo. Darbo jai netrūko, labai anksti ją ėmė supti šeimų, norinčių gimdyti su ja, ratas“, – atsimena gydytojas.

Ne tik kiekvieną gimdymą, bet ir savo ligą Banga priėmė kaip dovaną. Mamos kelią tęsianti Bangos dukra Jūra Jūronienė, akušerijos ir ginekologijos gydytoja rezidentė, teigia, kad mamai itin padėjęs tikėjimas Dievu. „Mama mylėjo Jėzų visa širdimi ir juo pasitikėjo. Liga, priimta tikėjimo šviesoje, suteikė prasmę ir pilnatvę. Nesuprasdavau, kaip galima taip išgyventi dėl karo Sirijoje, jis juk vyksta taip toli, bet mama dėl ten kenčiančių žmonių išgyvendavo lygiai taip pat, kaip ir dėl artimųjų. Savo skausmuose ji tarsi vienydavosi su pasaulio kančia. Jos ligai ir visam jos gyvenimui tai suteikė begalinę prasmę. O kai randasi prasmė, visa tampa pakeliama ir viltinga.“

Tikėjimas stiprus tada, kai jį lydi darbai

Bangos sūnus, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto religijos pedagogikos studentas Mykolas Kulikauskas įsitikinęs, kad tikėjimas tik tada stiprus, kai jį lydi darbai. „Mamos gyvenimas žinomas dėl jos darbų, o ne dėl žodžių, – sako. – Net sveikam žmogui veikti tiek, kiek darė ji, būtų tikras iššūkis, o jos darbus dar lydėjo ir stipri fizinė kančia. Nepaisydama skausmo, aplinkiniams ji rodė meilę, rūpestį, dėmesį. Nepasiduoti pagundai skųstis ir gailėti savęs, ligoje imtis gailestingumo darbų yra didvyriška, herojiška, gal net ir šventa, tikrai. Mamos tikėjimas buvo nesuvokiamo stiprumo.“

Pasak knygos sudarytojos, Bangą sutikę žmonės dažnai sakydavo, kad ji – šventas žmogus. „Dirbdama prie šios knygos galvojau apie tai, kaip gimsta šių laikų šventieji. Per gebėjimą garsiai juoktis, kad ir kokie rūpesčiai būtų, per besąlyginį žvilgsnį į kitą žmogų ir iki gyvnagių patiriamą prieštaringą kančią. Nesinori gražbyliauti apie atsidavimo ypatingumą, meilę ir atjautą žmonijai, nes visa tai turėjo kainą, kuri nukirto Bangos gyvenimą. Kita vertus, jos dovanos pasisėjo ir skleidžiasi daugelyje žmonių. Turbūt tai ir yra atsakymas, – dalijasi Agnė. – Dvasinį palaikymą onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems teikianti bendruomenė www.nebijokvezio.lt, kitos šios knygos puslapiuose minimos iniciatyvos ir Bangos įkvėpti žmonės – visa tai yra tam, kad kiekvienas mūsų akistatoje su sunkiausiomis gyvenimo situacijomis rastume, kur atsispirti.“