Knygos „storulės“: net 60 rekomendacijų ilgiems rudens vakarams!
2021-09-28
Man atrodo, kad kalbant apie storas, didelės apimties knygas, kaip ir dažnu kitu atveju, žmonės išsiskirsto į dvi stovyklas. Vienų galvoje užsižiebia šviesos ir iššauna fejerverkai: „pagaliau, bent jau nesibaigs vos spėjus įsijausti!“. Bet aišku, yra ir antrieji, kurie tik pavartys akis: „Dieve mano, kokia stora, nebuvo galima trumpiau visko pasakyt?“
Iš dalies suprantu abi stovyklas. Nuoširdžiai. Viena vertus, visada mieliau rinksiuosi didesnės apimties knygą, nei kad visai plonutėlytę – ir ekonomiška, ir mano greitas skaitymo tempas toms ploniausioms dažnai pasirodo kiek per greitas. Kita vertus, dažnai skaitau kokią storulę ir negaliu negalvoti apie tai, KUR buvo redaktorius ir kodėl joje bent kokiu šimtu puslapių PER DAUG.
Visgi, būna ir kitokių knygų. Tų ypatingųjų. Kurios nei per ilgos, nei per trumpos. Žinoma, galbūt jas besitampant kuprinėje ar rankinėje paskaus nugarą, o ir gal jas skaitant reikės pagalvės, kad taip pilvo nespaustų, bet dievaži, bus verta. Kurių kiekvienas puslapis – džiaugsmas ir malonumas.
Todėl pasistengiau prisiminti geriausias savo skaitytas storules ir surinkau sąrašą, kuris turėtų nudžiuginti kiekvieną: čia truputį meilės, truputį siaubo, čiut fantastikos, bus ir kur ašarą braukti, ir ką išmokti, yra ir prestižines premijas laimėjusių kūrinių ir tokių, kuriuos lengva ranka galėsit įsimesti į atostogų lagaminą – galvos neapkraus.
Kas skaito daugiau siaubo karaliaus knygų, tas puikiai žino – vyrutis mėgėjas išsiplėsti. Žinoma, kartais tokie reikalai prailgsta, bet jo išmonė tokia, kad tik spėk skaityti – „TAS“ veiksmas veja veiksmą, kraujas liejasi laisvai, o košmarai naktį sapnuosis neabejotinai – jei ne dėl vienokių, tai dėl kitokių priežasčių. Nieko keisto, kad „TAS“ ekranizaciją buvo nuspręsta padalinti į du filmus – tikrai būtų sunku tokią beveik tūkstančio puslapių gigantę sutalpinti į keletą valandų.
Jeigu mėgstate didelės apimties Stephen King romanus, jums gali patikti šios siaubo karaliaus storulės iš jo storiausiųjų knygų dešimtuko: „Kaulų maišas“, „Širdys Atlantidoje“, „Dvikova“ (ji laikoma pačia storiausia King‘o knyga, o originalas yra net 1153 puslapių ilgio!), „Po kupolu“, „Nemiga“, „Desperacija“, „Tominokeriai“, „Dumos Ky sala“, „Reikalingi daiktai“.
Jus domina kosmetikos industrija? Mada? 20-ojo amžiaus Paryžius ir Londonas? Šeimos dramos ir paslaptys, kurias besiaiškinant supranti, kad išpainiojus vieną mazgą jau susipainiojo kitas? Jeigu taip, jums tikrai reikia atrasti Penny Vincenzi ir jos romanus. Kinematografiški ir gyvi, lengvai skaitomi ir vaizdingi, o siužeto vingiai neleidžia nuobodžiauti.
Jeigu šis P.Vincenzi romanas patiks, jūsų laukia dar trys storulės – visa autorės trilogija „Laiko pinklės“ – sudėjus visų trijų romanų apimtį, gaunasi nei daug, nei mažai – beveik 3000 puslapių.
Nobelio literatūros premijos laureato John Steinbeck pasakojimas apie JAV purčiusią ekonominę krizę. Jautrus ir skaudus, žmogiškas ir realistiškas romanas, pavergiantis plaukte plaukiančiu tekstu, žavintis nuostabiu Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės vertimu. Romanas yra parduotas daugiau nei 15 milijonų tiražu, o ir išlieka aktualus iki pat šių dienų: tai nepamirštama istorija apie garbę, viltį, skurdą ir gyvenimo išbandymus.
Jeigu mėgstate didelės apimties klasikines knygas, jums gali patikti ir Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“; „Broliai Karamazovai“, Nobelio premijos laureato Thomas Mann‘o beveik 1000-io puslapių romanas „Užburtas kalnas“, Victor Hugo „Paryžiaus katedra“, Johhn Fowles „Danielius Martinas“.
Jeigu iki šiol galvojote, kad meilės romanų karalienė Rosamunde Pilcher rašo tik banalias ir saldžias istorijas – padarykite sau paslaugą ir duokite šansą „Kriauklių ieškotojams“. Nuostabi, įtraukianti šeimos istorija yra skaudi ir nepaprastai realistiška, o Rosamunde Pilcher gebėjimas įsigilinti į veikėjus ir jų asmenines dramas – su niekuo nesupainiojamas.
Ši knyga – tarsi puodelis karštos arbatos, minkštutėlis pledas ir šiltas apkabinimas viename. Istorija gyvenimiška, tačiau autorė ją pasakoja taip, jog neįmanoma neįsijausti. Ir net nepastebi, kaip dingsta tie 700 puslapių…
Jeigu jums patinka didelės apimties romantiškos, gyvenimiškos istorijos, jums gali patikti ir su „Vėjo nublokštais“ lyginamas Leila Meacham romanas „Rožės“, Lucindos Riley „Septynių seserų“ ciklas, Emilie Richards neleidžiantis nuobodžiauti nuotykių meilės romanas „Žavios melagystės“, Kate Morton meilės istorijos su detektyvo prieskoniu „Paslapčių saugotoja“, „Rivertono dvaro paslaptis“, „Namas prie ežero“, „Tolimos valandos“.
Kol visas pasaulis eina iš proto dėl naujosios „Kopos“ ekranizacijos, daug kas suskubo iš lentynų traukti storulę, kurią vis atidėliojo – gi iki ėjimo į filmą reikia spėti perskaityti knygą! O skaityti yra ką – šiame leidime sutalpintos dvi pirmosios serijos knygos, tačiau laukiame kitų dalių vertimo ir leidimo – ilgą mokslinės fantastikos seriją pradėjo Frank Herbert, parašydamas net penkias knygas, o pratęsė jo sūnus.
Knyga ypač ryškiai nagrinėja ekologijos, tvaraus gyvenimo temas, todėl išlieka aktuali iki pat šių dienų.
Jeigu jums patiko „Kopa“ ir ieškote daugiau didelės apimties fantastinių, mokslinės fantastikos romanų, rekomenduoju atkreipti dėmesį į George R.R. Martin knygų seriją „Ledo ir ugnies giesmė“, James Clavell dviejų storulių seriją „Šiogūnas“, Andrzej Sapkowski septynių knygų ciklą „Raganius“.
Neabejoju – kam iki trisdešimties, tie paauglystėje tikrai vienokiu ar kitokiu būdu susidūrė su „Saulėlydžio“ serija. Nuo jos sėkmės ir žinomumo pasislėpti neįmanoma – filmai ir jų tęsiniai ir nepaprastai sėkmingos 4 knygos, kurių gerbėjai pagaliau sulaukė dar vienos – pirmosios dalies knygos perpasakojimo iš vampyro Edvardo perspektyvos.
Nors knyga gali pasirodyti ištęsta, o ir siužetinės linijos tikrų gerbėjų nenustebins, visgi smagu ir smalsu pasidairyti po vampyrų gyvenimus – čia autorė S. Meyer atskleidžia Kalenų šeimos kasdienybės detales, kurias iki šiol laikė paslaptyje. Net jei paauglystė jau senokai praėjo, nostalgijai atsispirti sunkoka. Nebijokite, niekas nesmerks, jei nuspręsite į rankas paimti „Vidurnakčio saulę“. Gal nebent paklaus: tai Edvardas ar Džeikobas?
700 puslapių skausmo, psichinių sutrikimų, draugystės, vilties, baimės, melo, žiaurumo ir ašarų. 700 puslapių knygos, kuri abejingų nepaliks – vieni ja žavisi ir vadina viena geriausių kada nors skaitytų, kiti niekina ar net kaltina, vadina „skausmo pornografija“. Viena aišku – ją skaitantiems prireiks jėgų, tinkamo nusiteikimo ir psichinio atsparumo. Turiu įspėti: jei jaučiatės blogai, jei kenčiate nuo psichinių sutrikimų, jei jautriai reaguojate į savęs žalojimo, depresijos, prievartos temas, ši knyga gali būti ne jums.
Knygą verta skaityti ir dėl nuostabaus, plaukiančio ir nepriekaištingo Mariaus Buroko vertimo.
Jeigu jums patiko „Mažas gyvenimas“ ir ieškote daugiau gyvenimiškų, skaudžių didelės apimties istorijų, jums gali patikti Wally Lamb romanas „Bent tiek aš žinau“, Donna Tartt menu persunktas pasakojimas „Dagilis“ ir antikos paslapčių bei detektyvo mišinys „Slapta istorija“, įspūdingas Abraham Verghese istorinis romanas „Vienuoliktas įsatymas“, Luca di Fulvio „Laisvės dukros“, Douglas Kennedy „Akimirka“, neįtikėtina pabėgimo iš kalėjimo Henri Charriere istorija „Drugelis“.
Knyga, lydėjusi mane mokykloje, o vėliau ir per bakalauro, magistro studijas. Reikalinga, naudinga ir įdomi net ir bėgant metams – nieko keisto, jog leidykla nusprendė ją dar kartą perleisti. Nepaprastai įtraukiantys ir įdomūs Gustav Shwab antikos sakmių perpasakojimai, galintys ne tik praturtinti jūsų žinias, bet ir padėti geriau suprasti meną, muziką, literatūrą, kiną, teatrą – ne paslaptis, kad menininkai į antiką atsigręžia net dažniau, nei kad pastebime.
Knyga yra puikiai tinkama įvairaus amžiaus skaitytojams – jos kalba gyva ir vaizdinga, o istorijos – nemirtingos.
Jeigu jums patiko „Gražiausios antikos sakmės“ ir ieškote daugiau didelės apimties negrožinių kūrinių, siūlau atreipti dėmesį į Bill Bryson ypač juokingą ir lengvai skaitomą „Kūnas. Vadovas po žmogaus organizmą“, Fernand Braudel „Civilizacijų gramatika“, Nobelio premijos laureato Winston‘o Churchill‘io autobiografinių 4 tomų rinkinį „Antrasis pasaulinis karas“, smulkmeniškas ir detalias Roberto Petrausko istorines knygas „Barbarosa“, „Trečiojo reicho triumfas“, „Lemtingi sprendimai“.
Šis tas kitokios, sudėtingos, gurmaniškos literatūros gerbėjams. „Šaltinis“ gali pasirodyti kaip sunkiai įkandamas riešutėlis, bet bandyti pralaužti kiautą verta – čia ypač daug laiką pralenkusių filosofės Ayn Rand minčių apie objektyvizmą, pinigus, visuomenę ir jos ydas, meną, gerą skonį, architektūrą, populiarumo kainą, tarpusavio santykius, ištikimybę savo vertybėms ir idealams.
Knygą verta skaityti ir dėl nuostabaus, plaukiančio ir nepriekaištingo Mariaus Buroko vertimo.
Jei jau nusprendi papasakoti apie išskirtinės asmenybės gyvenimą, sunku tai padaryti greitai ar trumpai. Ypač kai kalbi apie Fridą Kahlo. Nuostabi Pulicerio premijai nominuotos autorės Hayden Herrera biografija, pripildyta iliustracijų, Fridos meno kūrinių analizės, jos laiškų ir dienoraščių ištraukų – tikras paminklas menininkei, kurios gyvenimas nusipelnė knygos. Gal net ne vienos! Jei šioji patiks, būtinai pasižiūrėkite ir filmą „Frida“ – knyga ir filmas tiesiog tobulai vienas kitą papildo.
Jeigu patiko „Frida“ ir ieškote daugiau knygų apie įdomias asmenybes, siūlau atkreipti dėmesį į šias storules: Barack Obama autobiografiją „Pažadėtoji žemė“, istoriniais faktais pagrįstą Antonio Scurati romaną apie Benito Mussolini „M. Šimtmečio sūnus“, Jack Fairweather neįtikėtiną tikrą istoriją „Savanoris. Misija – sunaikinti Aušvicą. Tikra Witold Pilecki istorija“, 15 metų Edward Carey rašytą romaną „Mažė. Pasauliui žinoma kaip Madame Tussaud“.
Šią knygą drąsiai galiu vadinti viena geriausių 2020-aisiais skaitytų romanų. Išskirtinis pasakojimas apie rasę ir rasizmą, skirtį tarp autoritarinio režimo Nigerijos ir Vakarų. Kaip išlaikyti savo identitetą? Kaip išgyventi visuomenėje, kurioje diskriminacija taip įaugusi į kraują, jog žmonės net nejaučia tai darantys? Kaip išmokti prisitaikyti? O gal prisitaikyti turi kiti?
Ryškus, skaudus, tačiau ne verksmingas romanas, galintis padėti geriau suprasti problemas, apie kurių egzistavimą iki šiol galbūt net neįtarėme. Šią knygą rekomenduoja netgi prezidentas Barack‘as Obama!
Jeigu patiko „Amerikana“ ir ieškote daugiau knygų apie kitas kultūras, papročius, siūlau atkreipti dėmesį į šias storules: Gregory David Roberts „Šantaramas“ ir jo tęsinį „Kalno šešėlis“; Mika Waltari „Sinuhė egiptietis“, Valeria Luiselli „Prarastųjų vaikų archyvas“, Fernando Aramburu „Patria“.
Storos knygos ir aš: draugai ar priešai?
Koks jūsų santykis su storomis knygomis? Ar jas mėgstate, o gal visgi dažniau renkatės mažesnės apimties kūrinius? Ar džiaugiatės, galėdami įsitraukti į smulkmeniškai išplėtotą istoriją, o gal tokios jums prailgsta, pabosta?
Pasidalinkite savo mėgstamiausiomis didelės apimties knygomis: grožinėmis ir negrožinėmis, lengvai skaitomomis ir sunkiai įkandamomis! Galbūt šiemet esate išsikėlę sau iššūkį tokių perskaityti daugiau? Kokias galėtumėte rekomenduoti, o kokių net didžiausiam priešui skaityti nelinkėtumėte?
Palikite komentarą