Kūrybiškiausių lietuviškų knygų dvyliktukas

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI) jau nuo 2003 m. steigia kasmetinę premiją už praėjusiais metais išleistą šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinį, tad ir šiais metais LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslininkai surengė diskusiją apie 2020 m. lietuvių autorių knygas bei sudarė kūrybiškiausių lietuviškų knygų dvyliktuką.

Nors daugeliui įvairių sektorių pandemija 2020 m. kišo koją, tačiau galima pasidžiaugti, kadangi lietuviškų knygų leidybos mastai nesumažėjo – praėjusiais metais Lietuvoje buvo išleista 530 lietuviškų knygų. Iš jų – 101 vaikų literatūros knyga, o likusios 429 knygos – įvairiausios kokybės ir temų poezijos, prozos, dokumentikos, memuaristikos knygos, iš jų literatūrologų dėmesio vertų apie 100.

Kūrybiškiausių lietuviškų knygų dvyliktukas nuo kitų knygų apdovanojimų Lietuvoje skiriasi tuo, jog knygas slaptu balsavimu renka Instituto literatūrologų vertinimo komisija, patvirtinta Instituto direktoriaus. Tuo tarpu, neretai kiti „geriausių knygų“ sąrašai turi bent dalį skaitytojų verdikto arba atsižvelgiama į tai, kaip sėkmingai buvo pardavinėjama knyga.

Nenuostabu, jog atrenkant dvylika kūrybiškiausių lietuviškų knygų, pagrindinis atrankos kriterijus – kūrybiškumas. Ekspertai siekė naujai išleistose knygose atrasti neįprastus rašymo stilius, žanrų formas ar kitus, lietuvių literatūrai nebūdingus, rašymo sprendimus. Tai pat sudarydami kūrybiškiausių knygų dvyliktuką LLTI literatūrologai aptaria metų tendencijas, išskiria ryškiausius rašytojus ir susieja jų kūrinius su visos lietuvių literatūros raida.

Diskutuodami apie 2020-ųjų lietuvių literatūrą literatūrologai konstatavo, kad kūriniuose vyrauja empirika, kasdienybė ir tikrovė – dažniausiai iki idėjų lygmens nepakylančios ir neretai plokščios jų kopijos. Pasigesta stiliaus individualumo, veikėjų ir pasakotojų įvairovės, juokais užsiminta ir apie „knygų taršą“ – kada rašyti gali kiekvienas, bet skaityti nori anaiptol ne kiekvienas. Nepaisant to, ekspertai sudarė kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o aš jį pristatau jūsų verdiktui!

 

1. Alfonsas Andriuškevičius „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai“ 

Jeigu su Alfonso Andriuškevičiaus kūryba esate pažįstami jau seniau, turbūt pastebėsite „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai“ pavadinimo sąsają su 2017 m. išleista Alfonso knyga „Sufalsifikuoti dienoraščiai“. Visgi 2017 m. išleista knyga buvo esė rinktinė, o 2020-tųjų kūrinys, kaip galima suprasti iš pavadinimo, pateikia nefikcinį turinį.

Knygoje rasite iš 2002-2015 m. autoriaus sudegintų dienoraščių išplėštus puslapius, tačiau tuo pat metu ir autoriaus sukurtą turinį, tad knygoje brėžiama labai plona riba tarp to, kas tikra ir to, kas fiktyvu. Tai Andriuškevičiaus skaitymo dienoraštis, vaizdų archyvas, gamtos kalendorius, nuolatinės rašymo ir rašto refleksijos, kasdienybė su savo rutina ir paprastumu bei juos sutrikdančiais išorinio gyvenimo įvykiais.

 

2. Tomas S. Butkus „Ežero žemė“

Knyga išsiskirianti ne tik savo tekstais, bet ir dizainu. Kaip pats autorius viename interviu yra teigęs „Šios knygos siekis – pavaizduoti formos, turinio įvairovę“. Eilėraščių ir poemų romaną su fotografijomis, piešiniais ir žemėlapiais galima matyti kaip dizaino objektą, mėgautis teksto grožiu arba, grįžti prie romano vėl ir vėl, nagrinėjant visus, knygoje persipinančius kontekstus. Knyga išties itin įvairiapusiška ir daugiasluoksnė, o autoriaus kuriama siužetinė linija, leidžia ją vadinti ne eilėraščių rinktine, o romanu. Tebūnie tai įspėjimas besitikintiems tradicinės žanro formos!

 

3. Audronė Girdzijauskaitė „Atminties šuliniai“ 

Pirmajame „Atminties šuliniai: atsiminimų romanas“ skyriuje, pavadintam „Skaitytojui“ autorė duoda pažadą „nemeluoti, neapsimetinėti, nedailinti, suvokti save, savo aplinką ir reiškinius, argumentuoti ir pagrįsti savo požiūrį“. Šio pažado laikydamasi rašytoja Audronė Girdzijauskaitė autentiškai dokumentuoja, vadinamąją, „atlydžio“ epochą.

Biografinis romanas pasakoja apie jaunystę, studijų metus Maskvos teatriniame institute, brendimo laiką, Vilnių. Knygoje labai įtikinamai atskleidžiama priešprieša tarp vis labiau per geležinę uždangą besiskverbiančios vakarietiškos jaunimo kultūros ir tuometinio režimo atstovų pastangų tai stabdyti, o esmine kūrinio ašimi tampa jaunos merginos iniciacijos į suaugusiųjų gyvenimą, jos vidinės evoliucijos skausmingi procesai.

 

4. Antanas A. Jonynas „Naujieji sonetai, 2018–2020“ 

Iš pirmo žvilgsnio nedidelė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Antano A. Jonyno knygelė „Naujieji sonetai, 2018–2020“ nėra tokia ir mažytė, talpindama galingą turinį. Sekantys Antano A. Jonyno kūrybą galimai žino, jog autoriaus pirmoji parašyta knyga taip pat buvo sonetai, kadangi tai itin mėgstama rašytojo forma. „Naujuosiuose sonetuose“ daug kultūrinių ženklų, besipinančių su autoriaus asmeniniais išgyvenimais, o eilėraščių kuriamas vaizdas bei personažai, beskaitant rodosi lyg nužengę iš romano ar kino filmo.

 

5. Akvilė Kavaliauskaitė „Kūnai“ 

Tikiu, kad apie Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnai“ girdėjo ne vienas, net ir per daug literatūra nesidomintis asmuo. Galbūt dėl priežasties, jog knygos autorė gerai žinoma žurnalistė, galbūt dėl to, jog knygos viršelyje vaizduojama pati rašytoja, o gal visgi dėl fakto, kad 12 knygoje pateiktų novelių yra tikras desertas skaitytojui.

Novelių herojai – skirtingi: nuo smalsaus vaiko iki paskutinį kartą scenoje vaidinančio aktoriaus; nuo pasakiškos vaizduotės režisieriaus iki statybininko, kurio didžiausias gyvenimo pasiekimas – nepabaigtas lėktuvas. Ir nors knygos pavadinimas yra „Kūnai“, labiau nei jie, autorei svarbu tai, kas vyksta jos personažų galvose. Juk jei ne kūnas – visi mes esame tik tai, ką jaučiame.

 

6. Rimantas Kmita „Remyga“ 

Kadangi itin mėgstu teatrą, kūrinio pavadinimą „Remyga“ pirmiausiai išgirdau iš Oskaro Koršunovo pusės, kai šis paskelbė apie Valstybiniame Šiaulių dramos teatre ruošiamą spektaklį. Tad romano priešistorė tokia – pirma Rimantas Kmita parašė pjesę spektakliui, o tik vėliau romaną skaitytojams. Šiauliuose gimęs Rimantas Kmita, Šiauliuose rodytas jo pjesės spektaklis, anksčiau rašytas autoriaus romano „Pietinia kronikas“ veiksmas Šiauliuose – nenuostabu, kad ir su „Remyga“ nuo Šiaulių nenutolstama.

Pagrindinis romano veikėjas – Remyga, jaunuolis grįžęs iš Sovietų armijos, tarnavęs Afganistane, o per Remygos patirtis parodomos tamsios, 1988-1993 laikmečio detalės. Sovietų sąjungos griūtis, Sąjūdis, pasikeitusios santvarkos, sausio 13-tosios įvykiai – dalykai stipriai palietę ir formavę tuometinius žmones ir būsimą istoriją.

 

7. Kęstutis Navakas „Šeši šeši“ 

Paskutinįjį savo kūrinį „Šeši šeši“ literatūros klasikas Kęstutis Navakas leidėjai įteikė likus kelioms savaitėms iki savo mirties. Tai eilėraščių rinkinys užbaigiantis knygų trilogiją su ankstesnėmis dalimis „100 du: eilėraščiai“ (2013) ir „net ne: eilėraščiai“ (2018).

Perskaičius knygos „Šeši šeši“ anotaciją, jau galima suprasti, kad kaip ir ankstesni Kęstučio kūriniai, taip ir šis meistriškai virpins jausmus, o paskutiniosios Navako knygos neįmanoma skaityti ne per jo autobiografinį kontekstą. Įdomus faktas, jog knyga pradedama autoriaus nuotrauka, o užbaigiama juodu kvadratu, lyg parodančiu, kad čia baigiasi poeto kūryba. Su visam.

 

8. Tomas Petrulis „Sterili“ 

Dar viena poezijos knyga, patekusi į kūrybiškiausių lietuviškų knygų dvyliktuką – Tomo Petrulio „Sterili“. Atrodo, jog autorius žino, kad pornografijos lietuvių poezijoje yra ganėtinai nedaug, tad tekstuose nemažai erotinių, pornografinių įvaizdžių. Eilėraščiai kyla iš įtampos tarp sakralumo ir profaniškumo, tikėjimo ir netikėjimo, iki galo nesugebant pasirinkti nei vieno, nei kito, nuolat judant, migruojant tarp šių polių. Rinkinį „Sterili“ papildo keliolika poeto atrinktų eilėraščių iš pirmosios jo tik elektroniniu formatu išleistos knygos „Triukšmo gyvatė“, tad „Sterili“ tampa pirmąja Tomo knyga išleista fiziniu formatu.

 

9. Rimvydas Stankevičius „Kiaurai kūnus“ 

„Man įdomu kurti ne eilėraščius, o eilėraščiais“, – yra pasakęs Rimvydas Stankevičius. Naująjį eilėraščių rinkinį „Kiaurai kūnus“ rašytojas drąsiai apibūdina kaip geriausią savo kūrinį. Jį parašyti iš dalies įkvėpė pokalbis telefonu su poetu Donaldu Kajoku, kuomet šis, dviem menininkams besišnekučiuojant apie gyvenimą, pasakė: „Poezija yra tai, ką kažkur kažkada jau esi girdėjęs. Bet ne iš žmogaus – iš medžių ar paukščių…“. Įkvėptas šių žodžių, Rimvydas Stankevičius ir sudėjo į vieną knygą tai, kas iš niekada neskaitytų knygų, dar nenutapytų, bet jau regimų paveikslų ar nesukurtos, tačiau vis tiek skambančios muzikos.

 

10. Indrė Valantinaitė „Apsisiautusios saule“ 

Panašu, jog lietuvių poezija dominuoja, kai daugiau nei pusė kūrybiškiausių lietuviškų knygų dvyliktuko sudaro poezija. Tad štai dar vienas eilėraščių rinkinys – Indrės Valantinaitės „Apsisiautusios saule“. Indrės kūryba stebina tekstų švarumu ir, jei dar nesate atradę šios poetės – tai gali būti išties malonus nustebimas.

Žymių poetų žodžiai, kaip kad Donaldo Kajoko atsiliepimas, kad perskaitęs rankraštį jis jau žinojo, jog norės įsigyti Valantinaitės knygą, arba, anksčiau minėtojo, Kęstučio Navako žodžiai „Panašu, kad „apsisiausti saule“ pravartu visiems“, leidžia suprasti, kad verta nugulti po Indrės eilėraščių patalu. Ar bent jau pabandyti tai padaryti.

 

11. Alvydas Valenta „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“ 

Rašytojas A. Valenta kiekvienai Homero giesmei sukūrė po eilėraštį ir visi jie nugulė knygoje „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“. Įspūdingas faktas, jog šio eilėraščių rinkinio sudarymas autoriui užtruko net 15 metų! Alvydo Valentos poezija ryškiausiai atstovauja egzistencialistinei lietuviškos poezijos krypčiai.

Jo pastarojo meto kūrybai būdingas susitelkimas ties antikos kūriniais, kuriuos jis laisvai interpretuoja, o iš kitos pusės – tarsi naujai pateikia šiuolaikiniam skaitytojui. Apie antikos tematiką skaitytojui iškart kalba knygos „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“ pavadinimas. Kaip autorius teigia, pavadinimą eilėraščių rinkiniui galvojo ilgai ir iki paskutiniųjų dienų, nebuvo žinoma, kaip tiksliai vadinsis knyga, o jei Alvydą Valentą kas nors prikeltų naktį ir paklaustų, kaip vadinasi jo pastarasis kūrinys, poetas pripažįsta, kad vargu, ar jį tiksliai atkartotų.

 

12. Undinė Radzevičiūtė „Grožio ir blogio biblioteka“ 

Undinės Radzevičiūtės romaną „Grožio ir blogio biblioteka“ pabaigai pasilikau nebe reikalo. Ši knyga buvo pripažinta kūrybiškiausių lietuviškų knygų dvyliktuko laureate. Pagrindinės romano temos – estetika ir moralė. „Grožio ir blogio biblioteka“ daugeliu atžvilgių priartėja prie gotikinės literatūros žanro. Čia apstu istorijos, kuri tapoma tamsiomis spalvomis.

Knyga susideda iš šešių skirtingu metu vykstančių dalių. Kiekvienoje dalyje gvildenamos skirtingos istorijos. Nors tarpai tarp skirtingų dalių įvairuoja nuo 3 iki 35 metų, pasakojimas apie pagrindinį herojų Walterį Schulzą išlieka nuoseklus. Romanas pripildytas veikėjų dialogų, o knygą užvertus galite būti tikri, jog apie gėrio, blogio ir grožio sąsajas mąstysite dar ilgai.

 

Tikiu, jog ne vienas iš skaitytojų vos spėja su pasaulinėmis literatūros tendencijomis, kai visur tiek puikaus turinio, bet viliuosi, kad ši kūrybiškiausių lietuviškų knygų apžvalga, privers pašmirinėti ir savo kieme bei atrasti, ne ką mažiau saldesnių literatūros vaisių.

Ar skaitėte šias knygas? Galbūt jūsų praeitų metų dvyliktukas atrodytų visai kitaip? Pasidalinkite komentaruose, kuri lietuvių autoriaus knyga 2020 m. jums paliko didžiausią įspūdį?