2021 m. lapkričio 11-oji – F. Dostojevskio 200 metų jubiliejus!

Kokia šauni diena, toji lapkričio 11-oji! 1918-aisiais lapkričio 11-ąją baigėsi Pirmasis Pasaulinis karas. 1992-aisiais Anglijos bažnyčia leido moterims tapti šventikėmis. Literatūros pasauliui ši diena irgi buvo didi – 1922-aisiais gimė rašytojas Kurtas Vonegutas, o 1821-aisiais – Fiodoras Dostojevskis. Žinoma, dar 1974-aisiais pasaulį išvydo nuostabusis Leonardo Dicaprio, bet šį kartą ne apie jį.

Nors atskiro straipsnio būtų vertas kiekvienas iš anksčiau paminėtųjų įvykių, šią lapkričio 11-ąją nusprendėme paminėti ypatingą dieną literatūrai ir visiems jos gerbėjams – dviejų šimtų metų Fiodoro Dostojevskio jubiliejų. Data rimta, o ir bandysime į ją pažiūrėti tiek pat rimtai: kad būtų įdomu ir tiems, kurie iki šiol tik mokykloje „Nusikaltimą ir bausmę“ beveik per prievartą sklaidė, tiek tiems, kurie lentynoje visą Dostojevskio raštų kolekciją laiko. Ir ne tik dėl grožio!

Nors Fiodoro Dostojevskio literatūrinio palikimo tikrai nebūtų galima vertinti kaip lengvai skaitomų knygų, o ir jo kūryba – kietas riešutėlis net patyrusiems skaitytojams, vis dėlto tikimės, jog šis straipsnis padės tiek geriau suprasti paties klasiko kūrinius, tiek pažvelgti į jo gyvenimą kiek kitokiu kampu, perpratant jo likimo posūkius, literatūrinį įkvėpimą ir tapatybę.

Vargo žmogus ir „Vargo žmonės“

Gimęs nuskurdusių ir mažateisių bajorų šeimoje Maskvoje, Fiodoras Dostojevskis pirmąjį romaną parašė būdamas vos dvidešimt ketverių, 1845-aisiais. „Vargo žmonės“ pavadinimas beveik tobulai atitinka ankstyvąjį Fiodoro gyvenimą – tėvo gydytojo išlaikoma šeima visuomet gyveno skurdžiai, o bajorų titulas nebuvo ypatingai reikšmingas.

Augęs gydytojo šeimoje, Fiodoras vaikystę leido žaisdamas ligoninės soduose – ligoninė buvo skirta nuskurdusiems, vargšams, benamiams, todėl teigiama, kad šis aspektas – ypač svarbus, o ankstyvas Fiodoro Dostojevskio susipažinimas su skurdžiais žmonių likimais stipriai įkvėpė jo kūrybą.

Tėvai skatino vaiko meilę literatūrai: jau nuo trejų metų jam auklė, ypač reikšminga ir ypatinga persona Fiodoro gyvenime, skaitydavo pasakas, padavimus ir legendas, o ketverių mama pradėjo mokyti Biblijos – ją skaityti ir suprasti, tuo pat metu ir rašyti. Tėvui jaunojo Dostojevskio išsilavinimas buvo ypač svarbus – jis Fiodorui turėjo didžių planų karinėje tarnyboje. Vis dėlto, joje būsimasis klasikas nesijautė savose rogėse.

Po mokslų Peterburgo karo inžinerijos mokykloje, kelią į literatūrą F.Dostojevskis pradėjo ne rašydamas, o versdamas tekstus iš prancūzų kalbos. Fiodoras Dostojevskis, nors gyvenęs ir augęs vargingai, vis dėlto vertimo darbo ėmėsi ne be reikalo – to reikalavo jo šiek tiek prabangiu laikomas gyvenimo būdas. Autorius mėgo kultūrinį Rusijos gyvenimą, ypač teatrą, o tokios išlaidos reikalavo didesnio uždarbio, kurį užtikrino prancūzų kalbos mokėjimas ir puikus žodžio valdymas.

Jau pirmuoju romanu Fiodoras Dostojevskis buvo priimtas palankiai, ypač teigiamai įvertintas literatūros kritikų: autorius buvo vadintas antruoju Gogoliu, kurio garsusis kūrinys „Apsiaustas“ ir įkvėpė „Vargo žmones“. Romane autorius bandė įsižiūrėti į mažo, visuomenėje tarsi nereikšmingo žmogaus jausmus, todėl būtų galima galvoti, kad romanas, vadintas „socialiai sąmoninga literatūra“, buvo pirmasis žingsnis į Fiodoro Dostojevskio susidomėjimą socializmu. Tais pačiais metais Dostojevskis parašė „Antrininką“.

Sakoma, kad „Vargo žmonės“ yra ne tik socialiai sąmoninga literatūra, bet ir apskritai pirmasis socialinis romanas rusų literatūroje.

Tremtis ir ankstyvoji kūryba

1847-aisiais, susidėjęs su socialistų jaunimo grupe, Dostojevskis atkreipė despotiškos carinės Rusijos dėmesį. Tolimesnis vyro likimas buvo tarsi iš romano: aštuonis mėnesius tardžius, nuteisus Semionovo aikštėje sušaudyti, jau stovint su baltais mirtininkų marškiniais, išsigelbėjimas atšuoliavo caro pasiuntinio pavidalu. Mirties bausmė buvo sušvelninta, nuteisiant aštuoneriais metais katorgos ir tremties.

Iki tremties 1849-aisiais Dostojevskis spėjo parašyti dar keturis kūrinius: „Šeimininkę“ 1847-aisiais, „Silpną širdį“ ir „Baltąsias naktis“ 1848-aisiais bei „Netočką Nezvanovą“ 1949-aisiais.

Ištremtas 1849-1859-aisiais, rašyti Dostojevskis galėjo tik nuo 1854-ųjų, kuomet katorgos režimas buvo sušvelnintas. Dar tremtyje parašė du kūrinius: „Stepančikovo kaimas ir gyventojai“ bei „Dėdulės sapnas“ 1959-aisiais.

Dešimt metų praleidęs Sibire, Dostojevskis į Maskvą grįžo kupinas kūrybinių jėgų ir idėjų. Knygos pasipylė tarsi iš gausybės rago: 1961-aisiais pasirodė „Pažeminti ir nuskriaustieji“, 1864-aisiais dienos šviesą išvydo „Užrašai iš mirusiųjų namų“, o dar po dvejų metų, 1866-aisiais, ir garsusis „Nusikaltimas ir bausmė“.

Tiesą sakant, nors mums „Nusikaltimas ir bausmė“ dabar žinomas tokiu didingu pavadinimu, autorius turėjo minčių jį pavadinti… „Girtuoklėliai“. Tikriausiai nelabai solidus pavadinimas kūriniui, kuris laikomas rusų literatūros šedevru, tiesa? Antrasis kūrinio pavadinimo variantas: „Psichologinė nusikaltimo reikšmė“, pagal paties F.Dostojevskio rašytą straipsnį. Visgi, galiausiai romanas gavo pavadinimą, kuriuo ir pažįstame jį iki pat šių dienų.

Svarbiausi ir reikšmingiausi kūriniai

Kaip kad nutinka, jaunatviška revoliucinė dvasia išblėso po ilgų metų tremtyje ir katorgoje. Fiodoras Dostojevskis nebesugrįžo į socialistų gretas – tiesą sakant, netgi atvirkščiai: visą gyvenimą išliko revoliucijos priešininku.

Galima būtų teigti, jog svarbiausius ir reikšmingiausius savo kūrinius Fiodoras Dostojevskis parašė jau grįžęs iš tremties Sibire: 1867-aiaisis pasirodė ir „Lošėjas“, 1868-aiaisis – „Idiotas“ (ar žinojote, kad autorius svarstė šį, savo penktąjį romaną, pavadinti „Kunigaikštis Myškinas“?), po dvejų metų, 1870-aisiais dienos šviesą išvydo „Demonai“, 1875-aisiais – „Jaunuolis“. Paskutiniu F.Dostojevskio romanu tapo „Broliai Karamazovai“. Jis buvo išleistas 1880-aiaisis, autorius jį rašė dvejus metus ir dalimis publikavo vietiniame žurnale. Praėjus vos keliems mėnesiams po „Brolių Karamazovų“ leidimo autorius mirė.

Įdomūs faktai apie F. Dostojevskį:

• Autorius nuo pat jaunų dienų sirgo epilepsija, kuri tremties į Sibirą ir katorgos metu tik paūmėjo. Visą gyvenimą kamavęsis dėl įvairių sveikatos problemų, mirė nuo sunkios ir negydytos plaučių ligos. Sakoma, kad autoriaus epilepsija stipriai įkvėpė 1868-aiaisis parašytą romaną „Idiotas“.
• Jo knygos yra išverstos į daugiau nei 170 kalbų.
• Mėgstamiausias Fiodoro Dostojevskio autorius buvo Aleksandras Puškinas, kurio mirtį 1837 m. išgyveno taip pat skausmingai gedėdamas, kaip ir tais pačiais metais mirusios motinos netektį.
• Jis įkvėpė daugelį rašytojų: Franzas Kafka Dostojevskį vadino „giminaičiu“, o tokie literatūros gigantai kaip Jamesas Joyceas ir Ernestas Hemingvėjus laikė jį vienu didžiausių įkvėpimų.
• Caras Aleksandras II-asis kvietė Fiodorą Dostojevskį mokyti jo sūnus.
• Fiodoras Dostojevskis ne tik parašė romaną „Lošėjas“, bet ir pats buvo linkęs lošti – taip labai, kad netgi turėjo nemenkų skolų, kurias padengdavo honorarais už savo kūrybą. Lošti autorius pradėjo savo kelių po Europą metais.
• „Lošėją“ F.Dostojevskis parašė per 26 dienas. Jeigu norėtumėte palyginti, Jackas Kerouacas „Kelyje“ rašė 31-ą dieną.
• Galbūt tai nuskambės šiek tiek juokingai, tačiau Fiodoras Dostojevskis turėjo ir savo nekentėjų. Na, pavyzdžiui, Vladimirą Nabokovą. Pastarasis, tiesa, nekentė daug ko – džiazo, viešų baseinų, psichoanalizės, Thomo Manno, Williamo Faulknerio, tačiau į sąrašą būtų galima įtraukti ir Dostojevskį. Kalbėdamas apie jį, o jei konkrečiau, tai apie autoriaus romaną „Nusikaltimas ir bausmė“, V.Nabokovas nebuvo linkęs daugžodžiauti ir tiesiog pareiškė: „Kam rūpi?“ Nors daug kas su šiuo pareiškimu nesutiktų, įdomu ir smalsu, ką apie tai būtų galvojęs pats Dostojevskis?
• Iš viso Fiodoras Dostojevskis parašė 11 romanų, 3 noveles ir 17 trumpų apsakymų.
• Kaip viena žymiausių Fiodoro Dostojevskio literatūrinių klaidų yra „Nusikaltime ir bausmėje“ randamas stalo aprašymas: „apvalus ovalo formos stalas“. Tačiau F.Dostojevskis galėjo ir mokėjo iš savęs pasijuokti: daugelį savo darbų dėl sutartinių ir finansinių įsipareigojimų autorius buvo priverstas rašyti ypač greitai, o nemažai jo kūrinių padėjo stenografuoti jo žmona Ana Snitkina, todėl klaidų išvengti buvo sudėtinga. Fiodoras Dostojevskis netgi yra juokavęs, kad jeigu jam kas nors būtų mokėjęs tiek, kiek tuo metu mokėjo kitam žymiam rusų rašytojui Ivanui Turgenevui, jis irgi būtų rašęs taip pat puikiai kaip kad pastarasis!
• Kad galėtume geriau suprasti atlyginimų skirtumus, palyginkime: Fiodoras Dostojevskis už savo literatūrinio teksto lapą gaudavo apytiksliai 150 rublių, kai tuo tarpu rašytojas Ivanas Turgenevas, gyvenęs ir dirbęs tuo pat metu, gaudavo apytiksliai 500 rublių.
• Sigmundas Freudas, psichoanalizės pradininkas, „Nusikaltimą ir bausmę“ yra pavadinęs „geriausia kada nors parašyta knyga“. Ši knyga yra ekranizuota daugiau nei 25 kartus…
• „Brolius Karamazovus“ ypač mėgo tokie didieji protai kaip mokslininkas Albertas Einšteinas ir rašytojas Nobelio literatūros premijos laureatas Williamas Faulkneris.
• … ją ekranizuoti svarstė ir garsusis režisierius Alfredas Hitchcockas, žinomas dėl tokių filmų kaip „Psichopatas“ (org. „Psycho) ir „Paukščiai“ (org. „Birds“), tačiau paklaustas, kodėl nusprendė projekto nesiimti, režisierius įvardijo galimą filmo trukmę. Alfredas Hitchcockas teigė, kad „Nusikaltimas ir bausmė“ – ypač ilgas, išsamus kūrinys, o bene kiekvienas žodis jame yra prasmingas ir reikalingas. Norint tinkamai kūrinį ekranizuoti, bent jau taip, kaip būtų norėjęs pats A.Hitchcockas, būtų reikėję bent šešių ar net dešimties valandų trukmės filmo. Kitaip, anot režisieriaus, jis paprasčiausiai nebūtų geras.
• Sakoma, kad „Užrašai iš mirusiųjų namų“ yra pirmasis egzistencinis romanas, įkvėpęs tokius kūrinius kaip Albero Kamiu „Svetimas“ ar Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“.
• Fiodoras Dostojevskis yra įkvėpęs rašytojus ne kartą – Nobelio literatūros premijos laureatas J.M.Coetzee netgi yra parašęs apie jį romaną „Peterburgo meistras“ . Jame pasakojama apie Dostojevskio gyvenimą po posūnio Pavelo mirties, bandant suprasti kokią rolę jis vaidino Pavelo gyvenime. Tai – ypač skaudus ir jausmingas romanas, tačiau į jį nereikėtų žvelgti biografiškai – suprantama, kad J.M.Coetzee į didžiojo rusų autoriaus Fiodoro Dostojevskio gyvenimą leido sau pasižiūrėti gana laisvai.
• Teigiama, kad Fiodoro Dostojevskio įtaka literatūros žanrams neapsiribojo tik socialiniu romanu ir egzistenciniu romanu: teigiama, kad kalėjimo romano (kuomet rašoma iš įkalinimo vietos, lagerio, koncentracijos stovyklos ar kt.) ir distopijos (anti-utopijos) žanrai taip pat gimė įkvėpti šio rusų klasiko. Sakoma, kad Aldous Houxley „Puikus naujas pasaulis“ ir George Orwello „1984“ buvo įkvėpti Fiodoro Dostojevskio kūrinių.
• Žinoma, tikrųjų skaičių negalėtume sužinoti, tačiau sakoma, kad į autoriaus laidotuves atėjo daugiau nei keliolika tūkstančių gedinčiųjų. Kai kurie šaltiniai teigia, kad į paskutinę kelionę Fiodorą Dostojevskį palydėjo daugiau nei šimtas tūkstančių žmonių. Tačiau tai nėra griežta statistika, todėl į skaičius nereikėtų žiūrėti kaip į įkaltus akmenyje. Vis dėlto, autoriaus įtaka savo šaliai ir Rusijos žmonių meilė – neabejotina ir nepaneigiama!

Jūs ir Fiodoras Dostojevskis

Kokį santykį turite su žymiuoju rusų autoriumi Fiodoru Dostojevskiu? Kokias jo knygas esate skaitę? Kurios patiko, o galbūt kai kurios visai nepaliko įspūdžio? Kurias laikytumėte savo favoritėmis, o galbūt kažkurias dar tik planuojate perskaityti? Nuo kokios knygos pradėjote pažintį? Galbūt netgi prireikė laiko, kad autoriaus kūrybą prisijaukintumėte?