Linksmiausios knygos: nuo netikėtai juokingų, iki humoro klasikos

Apie juoko naudą nėra čia ką ilgai pliurpti – visi esam girdėję apie vitaminą C, dirbančius veido raumenis ir visokias kitokias gėrybes, kurias atneša tiek kuklus pakikenimas, tiek kvatojimas iš visų plaučių. Ir nežinau kaip jūs, bet aš kvatoti, kikenti ir prunkščioti mėgstu. Labai. O jeigu knygai pasiseka mane prajuokinti, ne šiaip šypseną išspausti – pasiekimas rimtas ir taip lengvai jo nepamirštu.

Ir turbūt nėra geresnės dienos, nei balandžio 1-oji, kad pakalbėtume ne tik apie juoką, bet ir apie juokingas knygas. O gi dažniausiai juokingiausiomis skaitytomis knygomis tampa visai ne tos, kurios iš anksto apsiskelbia, jog tokiomis bus. Argi jums taip nėra nutikę? Tikriausiai labiausiai savo pasikvatojimais buvau nustebinta, kai pirmą kartą atsiverčiau Isabel Allende „Dvasių namus“. Buvau tvirtai įtikėjusi – šeimos dramos, rimtos bėdos, apie jokius pakikenimus net nesusimąsčiau! Ogi žiū, jau ne tik šypsojausi pilna burna, bet ir braukiau juoko ašaras – tiek puikių vietų, toks nuostabus vertimas, kad norėjosi ištisai cituoti. O kodėl verta rinkti ir įsiminti citatas galite paskaityti neseniai pasirodžiusiame patogupirkti.lt tinklaraščio įraše.

Kokios knygos – pačios juokingiausios?

Esu įsitikinusi, kad juokingos knygos dažniausiai yra tos, kurios atlaiko laiko išbandymą. Dažniausiai tos, kurios bando būti juokingomis šiandien (arba apskritai labai stipriai, todėl dažnai ir per stipriai, bando būti juokingomis), kaip tik būna tos, kurios jau papuolus į rankas gyvena vakar diena – ar įmanoma kitaip, jei juokaujama apie aktualijas?

Vis dėlto, kai kurios knygos juokingos taip bendražmogiškai, kaip pavyzdžiui „Trise valtimi (neskaitant šuns)“ ar „Puikybė ir prietarai“, jog bėgantys metai nepakiša joms kojos – juokėsi prieš šimtmečius, juokiamės ir dar. Tikriausiai juoksis ir tie, kurie po mūsų. Štai kur juokingo kūrinio triumfas! Galėti prajuokinti tą, kurio dar net nėra – didelis laimėjimas.

Žinoma, kaip ir daugelis kitų reikalų, juokas – baisiai subtilus dalykas, o tai, kas juokinga man, nebūtinai bus juokinga ir jums. Tačiau surinkau sąrašą knygų, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių mane privertė jei ne tik kikenti ar šypsotis, bet kvatoti. Kai kurios galbūt pasirodys kaip baisiai keisti pasirinkimai, kitos gali atrodyti kaip visai ne ten papuolusios, bet užtikrinu – visos savo vietą sąraše užsitarnavo pelnytai ir kiekvieną rekomenduoju nuoširdžiai, iš visos širdies.

Kristina Sabaliauskaitė – Danielius Dalba ir kitos istorijos

Kol visi tik ir ūžia dėl karščiausios ne tik viso vasario, bet ir turbūt šių metų naujienos Lietuvos literatūros padangėje – Kristinos Sabaliauskaitės „Petro Imperatorės“ tęsinio, aš vis tiek prie krūtinės glaudžiu „Danielių Dalbą ir kitas istorijas“, kurios mano akyse autorę nušvietė visai kitais atspalviais. Niekada neabejojau Kristinos Sabaliauskaitės talentu, tačiau perskaičiusi šią knygą drąsiai sakau – jei kada K. Sabaliauskaitė nuspręstų lipti ant scenos ne su kokia rimta ir solidžia paskaita ar įkvepiančia kalba, o su stand-up komedijos pasirodymu, aš visai nenustebčiau.

Knyga daug kam gali pasirodyti įžeidžianti, gal net vietomis vulgari, bet būtent tokią rašytoją Kristiną Sabaliauskaitę myliu labiausiai – ji ironizuoja ir šaiposi, traukia per dantį ir juokauja, nesibaimina ir nesidairo per petį. Niekas nėra apsaugotas, nėra ir šventų, juoktis galima iš viso ir visų (kai kuriuos jūs net neįvardintus atpažinsite, pažadu), o autorė būtent tai ir daro – juokiasi, tačiau taip sumaniai, taip pamatuotai, taip puikiai kurdama istorijas, kad turiu pripažinti, jog trumpos autorės istorijos man patinka net labiau, nei kad ilgosios. Ir bene kiekviena jų atrodo verta atskiros knygos.

Ir nors knyga tikrai netinkama nei tiems, kurie savo humoro jausmą pavadintų „tradiciniu“, nei tiems, kurie linkę greitai ir lengvai įsižeisti, labai siūlau duoti „Danieliui Dalbai ir kitoms istorijoms“ šansą – mano manymu, tai nepelnytai pražiūrėtas deimantas autorės karūnoje.

Fredrik Backman – Gyveno kartą Uvė

Visi pažįstam tokių, kaip jis. Amžinai burbančių, per langus ir užuolaidų plyšius stebinčių, tvarką net ne savo kieme prižiūrinčių (o ką jau apie savą kalbėti), visur priekabių randančių, visada teisių (ką jau čia, teisiausių!), tokių piktų, kad net šiek tiek juokingų. Atrodo, kad tokio nepažįstate? Bet ar skaitėte rašytojo Fredrik Backman knygą „Gyveno kartą Uvė“? Taigi, ar ką nors tokio pažįstate? Ne? O gal tai… Jūs? Belieka įsitikinti pačiam ir atsiversti šį nuostabų F. Backman‘o kūrinį.

Fredrik‘as Backman‘as rašo lengvai ir įtaigiai, apie paprastus dalykus, dažnai skaudžius, tačiau moka į juos pažvelgti taip skandinaviškai lengvai, bet ne lengvabūdiškai, jog nesižavėti neįmanoma. Juokingi pastebėjimai, puikūs dialogai, veikėjai tokie tikri, tokie realistiški, „iš gyvenimo“, už širdies griebiančios jų istorijos ir tiesiog nuostabiai leidžiamas laikas su knyga. Ir nors visos autoriaus knygos man atrodo vertos dėmesio, būtent ši mane vertė ne kartą net garsiai sau kokį sakinį persiskaityti. Ir dar kartą nusikvatoti.

Tačiau neabejotinai atskiro paminėjimo vertos ir kitos autoriaus knygos, kurios puikiai atspindi posakį „juokas pro ašaras“, tai „Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo“, „Lokių miestas“ ir jo tęsinys „Mes prieš jus“, bei „Čia buvo Brita Marija“.

Kristan Higgins – Per geras, kad būtų tikras

Bridžita Džouns, tavo laikas praėjo. Dabar metas Greisei Emerson. Nes, dievaži, šios dvi tikrai galėtų būti geriausiomis draugėmis, jei tik sugebėtų išlikti gyvos po to CHAOSO, kurį sukeltų. Ir jei jums prie širdies Bridžitos nuotykiai, meilės paieškos ir problemos, čiupkit Kristan Higgins romaną „Per geras, kad būtų tikras“ – lengva, greita, o svarbiausia – labai juokinga istorija, kurioje šiek tiek savęs neabejotinai atpažins kiekvienas.

Greisė Emerson žavinga, tačiau nesinorėtų atsidurti šio viesulo kelyje – atrodo, kad jai viskas krenta iš rankų, o šalia dar pasimaišo žavingas kaimynas, kuris visai susuka protą ir priverčia šią istorijos mokytoją pamesti galvą. Daug istorinių juokelių, puikaus humoro, vienas žavingas šuo, vienas LABAI fainas kaimynas, laiminga pabaiga ir daug nuotykių. Tobulas receptas savaitgaliui, pasivartymui prie jūros kada ateityje (tikėkimės, ne tokioje jau ir tolimoje) ar tiesiog geros nuotaikos užtaisas prieš miegą.

Andy Wier – Marsietis

Ne ne, nepagalvokit, tikrai nesusimaišiau. Tikrai tikrai – šioji knyga apie vyruką, strigusį MARSO planetoje, iš tiesų yra viena juokingiausių, kokią teko skaityti praeitais metais. Tikriausiai nebūčiau patikėjusi, jei kas būtų pasakęs, kad mokslinės fantastikos kūrinys gali šitaip prajuokinti, kartais net iki ašarų, bet autorius nupiešia tokį puikų pagrindinio veikėjo paveikslą, kad nesižavėti ir balsu nekvatoti praktiškai neįmanoma.

Jei vien nuo minties apie Marsą ar mokslinę fantastiką šiaušiasi plaukai – nesibaiminkit. Esu tiek nutolusi nuo šio žanro, kiek Marsas nuo Žemės, bet Andy Wier knyga „Marsietis“ parašyta suprantamai ir lengvai, smagiai ir su tiek pozityvo, kiek atrodo, jog tokioje istorijoje niekaip negalėtų sutilpti. Tai – vieno veikėjo istorija, bet kai veikėjas parašytas taip talentingai, kaip kad Markas, kitų net nepasigendi.

Bill Bryson – Kūnas. Vadovas po žmogaus organizmą

Jeigu vaikino įstrigimas Marse gali būti juokingas, tai kūnas ir jo funkcijos – tuo labiau. Autorius Bill‘as Bryson‘as nepaprastai lengvai, juokingai ir sąmojingai pasakoja apie kiekvieną kūno dalį – net apie tas, apie kurių veikimą nesame susimąstę. Jis dalinasi smagiais faktais ir netikėtais atradimais, nestokoja baisiai šmaikščių palyginimų, o ir toli gražu neprimena biologijos vadovėlio teksto, todėl net jei per biologiją pagaudavot save kančioje – nėra reikalo pergyventi.

Bill Bryson knyga „Kūnas. Vadovas po žmogaus organizmą“, nors ir nepaprastai išsami, visgi yra grynas malonumas, kuris skaitosi tarsi puikus straipsnių apie kūną ir organizmo funkcijas rinkinys. Todėl jei norisi pailsėti nuo grožinės literatūros, o ir tuo pačiu sužinoti ką nors naujo, tačiau daryti tai nenuobodžiai, „Kūnas“ – puikus pasirinkimas.

Elton John – Aš

Bulimija, priklausomybė nuo narkotikų, alkoholio, sekso, bandymai nusižudyti, sudėtinga vaikystė, aplinkinių netolerancija, pyktis, pavydas. Rodos, nėra daug vietos juokams, ką? Tik ne tada, kai istoriją pasakoja seras Elton‘as John‘as.

Autobiografijos dažnai gali atrodyti perdėtai pompastiškos ar tiesiog primenančios nuobodų faktų, datų ir vardų rinkinį, tačiau čia nėra nieko panašaus. Daug smagių (ir ne tokių smagių) istorijų, kurios tik įrodo, kad mokėti iš savęs pasijuokti – ne tik sveika, bet ir kartais bene gyvybiškai būtina. O Elton‘as, kaip žinia, turi gausybę talentų. Pasirodo, jog šis – vienas jų. Ir net jei nesate prisiekęs atlikėjo gerbėjas, galiu pažadėti, kad šį tą įdomaus Elton John knygoje „Aš“ gali rasti kiekvienas – tiek futbolo, tiek mados, tiek meno, muzikos ar kino fanas.

Jerome K. Jerome – Trise valtimi (neskaitant šuns)

Joks juokingiausių knygų sąrašas nebus pilnas, kol jame nepasirodys Jerome K. Jerome. Ir nors gali atrodyti, kad klasika gali nebent išspausti šypseną, o ne priversti kvatoti, tai čia ir klystate – „Trise valtimi (neskaitant šuns)“ juokinga tiek jaunam, tiek senam, tiek šiandien, tiek rytoj. Nes jokioje kitoje knygoje neteko skaityti apie tokius bendražmogiškus, mums visiems būdingus dalykus, ydas ir įpročius, klaidas, iš kurių niekada nepasimokome. Ar kada pasimokysime?..

Knyga, pasakojanti apie trijų draugų kelionę valtimi, kuo puikiausiai atspindi paprastą tiesą – kartais juokingiausi dalykai yra tie, kurie po nosimi, o geras humoras gali kilti iš bet ko – valgio gamybos, daiktų talpinimo į lagaminą, kasdienio žmonių bendravimo. Žinoma, tokią knygą išties būtų smagiausia skaityti originalo kalba, bet vertimas puikus ir įspūdžio visai nesugadina, pažadu.

Ką dar juokingo paskaičius?..

Jei pasirodo, kad visos šiame sąraše paminėtos knygos jau skaitytos, o kai kurios gal net ir ne kartą, rekomenduoju keletą tokių, kurios išties vertos atskiro paminėjimo. Tiek klasikos kūriniai, tiek nauji leidiniai – jei juokinga, tai juokinga! Todėl rekomenduoju pakikenti prie Jane Austen „Puikybės ir prietarų“, Gail Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai“, Isabel Allende „Dvasių namų“, Tessa Dare „Ieškoma: guvernantė“, Douglas Adams „Kelionių autostopu gido po galaktiką“, Terry Pratchett ir Neil Gaiman dueto „Gera lemiančių ženklų“, Jaroslavo Hašeko „Kareivio Šveiko nuotykių“.

Taip pat linkiu nepamiršti ir vaikiškos klasikos, visuomet prajuokinančios mane, kad ir kokio amžiaus bebūčiau – Astridos Lindgren knygų, ypač „Emilis iš Lionebergos“, „Pepė Ilgakojinė“, „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, taip pat A. A. Milne „Pūkuotuko pasaulis“, taip pat Otfried‘o Preusler‘io „Plėšiko Hocenploco“ serijos, „Raganiukės“.

Ar jus sunku prajuokinti? Kokios knygos jums pačios juokingiausios, o kurios pasirodė visai nejuokingos, nors žadėjo priversti kvatoti? Galbūt kokia knyga yra netikėtai nustebinusi savo šmaikštumu? O galbūt tos, kurios jūsų mėgstamiausios ir juokingiausios, net papuolė į šį sąrašą? Pasidalinkite vitamino C užtaisais, papasakokite apie savo smagiausias, linksmiausias, visada prajuokinančias knygas!