Literatūra ir menas: romanai apie menininkus ir menininkų romanai

Gyvenimas imituoja meną, ar menas imituoja gyvenimą? To klausė dar Oskaras Vaildas, bet tikėtina, kad nors apie tai neužsiminė, pats susimąstė: o kaip su literatūra, menu ir gyvenimu? Kas ten ką imituoja ir kaip tai pamatuoti? O gal literatūroje iš tiesų viskas taip tobulai persidengia, kaip tik nebent gyvenime daugiau tegali?

 

Literatūra kaip menas ir menas literatūroje

Klausimus, kuriuos kėlė Oskaras Vaildas, o kurie vėliau kilo ir man, tebūnie šį kartą palikime atvirais, tačiau kviečiu pasivaikščioti po meno galeriją kartu su manimi. Atleiskite, šiandien Oskaras Vaildas prie mūsų prisijungs tik trumpam, tačiau kaip jam ir įprasta – ypač įsimintinai.

Vietoje įrėminto meno ant sienų šiandien prieš mūsų akis – knygų viršeliai ir iliustracijos. Jas ir liesti, ir čiupinėti galima, o ir istorijos, kitaip nei per galerijoje ar muziejuje duotą ausinę išgirstos, tikriausiai širdin nugula šiek tiek giliau. Jei pasiseka.

Ir kartais istorijos apie meną tik imituoja realybę. O kartais realybės neprimena visai, priartėdamos veikiau prie fantazijos ir fantastikos. O kartais stengiasi visai nuo realybės nenutolti, istorinį tikslumą iškeldamos aukščiau viso kito. Visgi, kaip ten galiausiai bebūtų, šioje galerijoje apžvelgsime keletą literatūrinių meno kūrinių, nuo meno temos visiškai niekaip neatsiejamų.

Galbūt kai kurie jau bus jūsų anksčiau skaityti, atrasti, pamilti, galbūt apie kai kuriuos visai nebūsite susimąstę – čia apie meną? Rimtai? Kur, kaip? Galbūt kiti visai pasirodys negirdėti, tačiau tikiu, kad šį tą sau tikrai atras kiekvienas. Todėl kviečiu pasivaikščioti kartu su manimi!

 

• Donna Tartt – Dagilis

Mažytis paukštelis, žvelgiantis nuo toli gražu ne mažytės knygos. Net jei šioji gali iš pirmo žvilgsnio gąsdinti apimtimi, visgi viduje – tikras malonumas literatūros gurmanui, net jeigu gali atrodyti, kad ir šiek tiek chaotiškas. Tai knyga, kurią būtų galima rekomenduoti labai įvairiam skaitytojų ratui. Ir detektyvinė istorija, ir nuostabūs psichologiniai veikėjų portretai, ir vadinamoji coming of age tipo istorija, vietomis net susišaukianti su, pavyzdžiui, „Rugiuose prie bedugnės“.

Visgi, pirmuoju smuiku „Dagilyje“ griežia menas. Kiek meno! Aplink paveikslą sukasi pagrindinė istoriją, paveikslu ji ir pasibaigia. Bet tarpuose dar daug tapybos: ne tik viršelio fragmentu tapęs 1654-aisiais tapytas „Dagilis“, kurio autorius – Rembranto mokinys ir Vermejerio mokytojas Karelas Fabricijus, bet ir kiti didingi kūrėjai: Piteris Breigelis Jaunesnysis, Janas van Gojenas, Fransas Halsas, Rembrantas, Gustavas Dorė, Vincentas van Gogas, Botičelis. Jų darbus galite pamatyti šiame puslapyje: https://themillions.com/2015/08/beyond-the-bird-art-in-the-goldfinch.html.

Romanas „Dagilis“ – tikras žaidimas ir išbandymas meno entuziastui. Kai kur autorė tik tampo skaitytoją už ūsų, palieka spėlioti – apie kurį tiksliai kūrinį ar net kurį autorių kalba. Vieniems tapybos darbams skiria ištisus puslapius, skyrius, apie kitus vos užsimena – laimė tam, kuris sugavo subtilią užuominą už uodegos. Visgi, pasimėgaus net ir tie, kurie į meno galeriją užsuka rečiau – Donna Tartt meno kūrinius aprašo taip, jog be jokios nuotraukos jie išdygsta priešais akis, sužaižaruoja visomis savo spalvomis.

Jeigu „Dagilis“ patiko, verta atkreipti dėmesį ir į  Donnos Tartt „Slaptą istoriją“ – šioji irgi ne pats paprasčiausias ir lengviausiai įkandamas skaitinys, tačiau ir jame menas vaidina reikšmingą vaidmenį.

 

• Tracy Chevalier – Mergina su perlo auskaru

Kad jau užsiminiau apie Jano Vermejerio mokytoją, nėra reikalo per toli nuo Nyderlando baroko nužingsniuoti. Sustokime prie tikro meno kūrinio – visomis prasmėmis. Tracy Chevalier romanas džiugina ne tik daug žadančiu istoriniu pagrindu, tačiau ir nuostabia, klampia, kinematografiška istorija. „Merginoje su perlo auskaru“ gausu menininko kūrybinės ir buitinės kasdienybės, tačiau istorija pasakojama neįprastu kampu – iš tarnaitės ir Jano Vermejerio patikėtinės, pagalbininkės ir mūzos perspektyvos.

Tracy Chevalier – tikra žodžio virtuozė. Ji nuostabiai piešia takoskyrą tarp niūrios, banalios, nereikšmingos kasdienybės, kurioje po vienu stogu patiri ir didžiausius pažeminimus, ir didžiausius malonumus. Autore nesunku patikėti – romanas ypač realistiškas, vietomis net šiek tiek žiaurus, tačiau todėl ir toks įsimintinas. O paveikslas ne be reikalo vadinamas „Šiaurės Mona Liza“ – autorė įsuka skaitytoją į 17-ojo amžiaus Nyderlandų kasdienybę, buitį ir jos nepagražintus niuansus.

Straipsnyje apie savo žymiausią romaną ir dar žymesnį jo įkvėpimą, Tracy Chevalier įvardija tris priežastis, kodėl po trisdešimties metų žiūrėjimo į Jano Vermejerio šedevrą jis jai vis dar atrodo įdomus ir intriguojantis. Visų pirma, teigia autorė, meno kūrinys pritrenkiantis. Spalvos ir šešėliai stulbinantys, o herojės žvilgsnis traukia akį. Antra, teigia T.Chevalier, pribloškia netikėtas herojės artimumas. Kodėl mergina, kurios nepažįstame, mums atrodo tokia keistai pažįstama? Trečioji priežastis – paslaptis.

„Mes nežinome kas ji ir apie ką galvoja. Mažai žinome ir apie patį autorių. <…> Nežinome ar Mergina su perlo auskaru laiminga, ar liūdna, ar nori į mus žiūrėti, ar nenori, kad žiūrėtume į ją? <…> Tik po daug metų paveikslo tyrinėjimo supratau: ji žiūri ne į mane. Ji žiūri į Janą Vermejerį, gi manęs ten nebuvo! Man pasidarė smalsu: ką jis padarė, kad nusipelnytų TOKIO jos žvilgsnio?“

 

• Daphne du Maurier – Prancūzo įlanka

Jeigu iš tiesų gyvenę menininkai jums nelabai prie širdies, pristatau tokį, kuris galbūt ir nėra paremtas tikru žmogumi, tačiau įsirėš į atmintį taip, lyg jį iš tiesų pažinotumėte. Jeigu iki šiol piratus įsivaizdavote kaip romą geriančius, smirdinčius ir merginas visais būdais viliojančius nenaudėlius, metas tokio stereotipo atsikratyti, nes į sceną žengia romantiškasis prancūzas.

Jis piešia. Piešia taip, kaip neįsivaizduotumei, kad žmogus, kuris laisvalaikiu plėšia kitus ir plaukioja po jūras ir vandenynus, galėtų. Piešia paukščius ir portretus, o į juos sudeda visą savo širdį. Ir patikėkite, perskaičius „Prancūzo įlanką“ norėsis jei ne kartu su prancūzu išplaukti su „La Mouette“, tai bent jau paprašyti, kad ir jus šitaip kas nors nupieštų. Pageidautina  – kraują kaitinantis prancūzas iš romantiškiausio Daphne du Maurier romano.

Tiesa, jeigu patiko „Prancūzo įlanka“ ir nesibaiminate kūnu bėgiojančių šiurpuliukų, svarbų vaidmenį menas vaidina ir žymiausiame Daphne du Maurier romane „Rebeka“.

 

• Oscar Wilde – Doriano Grėjaus portretas

Na gi ne veltui viskas prasidėjo nuo Oskaro Vaildo citatos, tiesa? Kai kalba pasisuka apie meną literatūroje, būtų beveik neįmanoma akis į akį nesusidurti su Dorianu Grėjumi ir paslaptinguoju jo portretu. Šiame klasikiniame romane gausu ne tik siaubo, filosofinių klausimų, bendražmogiškų vertybių analizės, bet ir meno bei menininkų gyvenimų – jei ne menas, „Doriano Grėjaus portretas“ apskritai neegzistuotų!

Žinoma, ir ne meno gerbėjams čia bus kuo pasimėgauti – nuostabus romanas, savo laiką gerokai pralenkęs autoriaus humoro jausmas, kuris dar ir šiomis dienomis verčia kvatotis, o ir nuostabi gyvenimo ir meno paralelė, kurios nepriekaištingas išplėtojimas tampa priežastimi, kodėl „Doriano Grėjaus portreto“ skaitymą galima paversti kasmetine asmenine tradicija.

 

• Gloria Goldreich – Mano tėvas Šagalas

Kiek esate pažįstami su vienu žymiausių rusų-žydų 20 a. tapytojų? Nelabai? Susipažinkite. Čia – Marcas Šagalas. Tai – vienas tų kūrėjų, kurių su niekuo nesumaišysi. Vos pamatai jo nupieštus veido bruožus ir kūnus – viskas aišku. Šagalas. Pasak literatūros kritiko Ramūno Čičelio, „Jo kūryba – tai nuolatinis pasipriešinimas likimui, autoritetui, mokytojams. Tai – net ginčas su Dievu.“ Nieko keisto, kad toks žmogus nusipelnė ne tik knygų, bet ir romanų.

Istorija pasakojama iš vienintelės Marco Chagallo duktės Idos perspektyvos. Jauna mergina kvėpuoja Paryžiaus oru, auga nuostabių menininkų apsupta ir mylima. O tada, kaip tikriausiai jau nuspėjote, atslenka 20-ojo amžiaus neišvengiamybė – karas. Tačiau M.Šagalas toks atsidavęs savo kūrybai, kad galbūt nesupranta, o gal nenori suprasti tos grėsmės, kuri kyla tiek jam, tiek visai jo šeimai. Įtampai Europoje kylant, jauna mergina turi nuspręsti kaip elgtis – jaunystė pasibaigia net dorai neprasidėjusi. Kaip ir visiems, stojusiems akivaizdon su karu.

„Mano tėvas Šagalas“ – puikus pasirinkimas tiek norintiems iš arčiau žvilgtelėti į žymaus menininko kūrybą, tiek mėgstantiems Antrojo pasaulinio karo metais nutikusias istorijas – knyga ne iš lengvųjų ir ne iš linksmųjų, net jei džiugi viršelio spalva ir nuteikia kitaip. Tačiau istorija išties nepalieka abejingų.

 

• Jessie Burton – Mūza

Nors dviejų laiko juostų istorijos man dažnai jau atrodo nebeįdomios, o ir viena tų istorijų dažnai tokia, kad norisi ją tik perversti ir pereiti prie tos „gerosios“, Jessie Burton romanas „Mūza“ yra vienas tų atvejų, kuomet abi istorijos – vienodai įdomios, intriguojančios ir tiesiog kvapą gniaužiančiai meniškos – visomis šio žodžio prasmėmis.

Paslaptingas paveldėtas paveikslas, apie kurį kyla daugiau klausimų, nei kad turima atsakymų. Skirtingi, spalvingi, nepamirštami veikėjai, kurie narplioja meno pasaulio mazgus ir klaidžioja po jo labirintus. Nuostabios meilės istorijos – meilės šeimai, meilės menui, meilės vienas kitam. Lietingas Londonas ir saulėtas Ispanijos kaimas – juos skiria dešimtmečiai, bet visgi akivaizdu – bendražmogiški dalykai tokiais vadinami išties neveltui.

Žinoma, veikiau Jessie Burton „Mūza“ yra meilės romanas, nei kad istorinis, o ir tikrojo meno aprašymų čia ne tiek ir daug, tačiau jei mėgaujatės kūriniais, kuriuose daugiausiai laiko praleidžiama prie molberto, galerijose ir menininkų draugijoje, tuomet ši knyga turėtų prasiskinti kelią į jūsų širdį. O jei patiks, Jessie Burton meno temą nuostabiai narplioja ir savo romane „Miniatiūristas“ – jo atmosfera turėtų patikti tiems, kuriems ypač prie širdies „Mergina su perlo auskaru“.

 

Kokius romanus apie meną renkatės jūs?

Deja, bet šį kartą mūsų ekskursija po meno galeriją jau artėja prie pabaigos. Tikiuosi, kad visi maloniai praleidote laiką. Ką iš šių knygų jau buvote skaitę, o ką galbūt tik planuojate skaityti? Kurios patiko labiausiai? O galbūt kurios nors visai nepaliko įspūdžio? Kokias knygas apie meną, šiame sąraše nepaminėtas, rekomenduotumėte perskaityti? Ir kokios istorijos jums visgi patinka labiausiai – apie iš tiesų gyvenusius menininkus, ar apie tuos, kurie yra tik autoriaus vaizduotės kūrinys?

 

Jeigu vis dėlto idėjų dar šiek tiek trūksta, kviečiu atkreipti dėmesį į šias knygas apie meną ir menininkus: Rosamunde Pilcher „Kriauklių ieškotojai“, Maria Hummel „Sustingę gyvenimai“, Kazuo Ishiguro „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“, David Herbert Lawrence „Sūnūs ir meilužiai“, Edward Carey „Mažė. Pasauliui žinoma kaip Madame Tussaud“, Claire Berest „Nieko nėra juodo“, Tracy Chevalier „Žiburiai“, „Dama su vienaragiu“, „Skaistusis mėlis“, Dan Brown „Da Vinčio kodas“, William Somerset Maugham „Mėnulis ir skatikas“, Cathy Marie Buchanan „Tapyti merginas“.