Literatūrinis Vilnius: kurios Vilniaus vietos siejasi su literatūros pasauliu?

Vilnius – miestas, savyje slepiantis daugybę neatrastų perlų. Per 700 metų nuo įkūrimo, Lietuvos sostinė tapo įkvėpimo šaltiniu, išgyvenimų erdve ir pačia tikriausia meile daugeliui rašytojų. Kokios Vilniaus vietos simbolizuoja literatūrinį pasaulį? Su kokiais žymiais rašytojais siejama Vilniaus istorija? Interneto knygynas patogupirkti.lt pristato sąrašą gatvių, erdvių ir literatūrinių paminklų, kuriuos verta aplankyti Vilniuje visiems besidomintiems literatūra.

Literatų gatvė

Vienos seniausių gatvelių Vilniaus senamiestyje sienas puošia įvairūs meno kūriniai ir atminimo lentelės, susijusios su žymiais rašytojais ir poetais. Manoma, jog gatvė įgavo tokį pavadinimą dėl XIX a. jos pradžioje gyvenusio rašytojo Adomo Mickevičiaus. Čia rašytojas glaudėsi ir per 1823 m. įvykius, kai Vilniuje buvo suimami filomatai, iki kol pats buvo areštuotas ir išvežtas į Bazilijonų vienuolyną.

Kita teorija – jog gatvė įgavo tokį pavadinimą XX a. dėl joje įsikūrusių spaustuvių, knygynų bei antikvariatų. Iki tol Literatų gatvė buvo vadinta Šv. Mykolo skersgatviu, vėliau – Pokrovo gatve dėl gatvės gale stovėjusios Pokrovo cerkvės.

2008 m. kilo mintis šią gatvę atgaivinti, tad grupė menininkų papuošė ją meno kūriniais, kurie reprezentuoja Lietuvos ir užsienio literatus, vienaip ar kitaip susijusius su Vilniumi ir Lietuva. Šiai vienai iš seniausių ir puošniausių Vilniaus gatvelių poetas Aidas Marčėnas yra netgi sukūręs eilėraštį.

Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia

Vilniaus senamiestyje stūksanti daili bažnyčia ir šalia esantis bernardinių (klarisių) vienuolynas – vieta, kurią prisimins visi „Silva Rerum“ gerbėjai. Čia vyko nemažai rašytojos ir istorikės Kristinos Sabaliauskaitės romano veiksmo. Šiame vienuolyno komplekse apsigyvena viena iš pagrindinių veikėjų Uršulė Norvaišaitė, nusprendusi tapti vienuole. Vis dėlto, meilei buvo lemta nugalėti Uršulės pasišventimą  – gyvendama vienuolyne ji pamilo brolio Kazimiero bičiulį Joną Kirdėjų Birontą ir pabėgo iš vienuolyno.

Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios statybos prasidėjo XVI a. pabaigoje, jas finansavo LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Leonas Sapiega. Bažnyčią bei šalia įkurtą vienuolyną jis perdavė Užupyje gyvenusioms vienuolėms bernardinėms. Kartu bažnyčia buvo numatyta ir kaip Sapiegų šeimos mauzoliejus – pirmoji tokia šventovė Lietuvoje. Sovietmečiu šioje bažnyčioje buvo įkurtas Architektūros muziejus, o nuo 2009 m. bažnyčios ir vienuolyno pastatuose atidarytas Bažnytinio paveldo muziejus.

Vilniaus arkikatedra

Šv. Vyskupo Stanislovo ir Vladislovo arkikatedra bazilika – Vilniaus širdis. Jai vieną iš savo draminės trilogijos dalių skyrė žymus XX a. antrosios pusės lietuvių poetas, dramaturgas ir visuomenės veikėjas – Justinas Marcinkevičius. Poetinė drama „Katedra“ lietuvius pasiekė 1971 m. Ji buvo skirta 650-osioms Vilniaus metinėms.

Kūrinyje pasakojama, kaip architektas Laurynas Gucevičius siekia atstatyti pagrindinę miesto bažnyčią, tačiau jį pradeda blaškyti abejonės dėl vidinio kūrėjo ir tarno santykio bažnyčiai. Katedros aikštėje bei jos požemiuose vyksta didelė dalis kūrinio veiksmo. Sovietmečiu pasirodžiusi J. Marcinkevičiaus trilogija – „Mindaugas“, „Katedra“ ir „Mažvydas“ stiprino žmonių tautiškumą ir domėjimąsi šalies istorija, o pati katedra simbolizavo visą tėvynę.

Svarbiausias klasicizmo statinys Lietuvoje pastatytas buvusios pagonių šventyklos vietoje, šalia gynybinės miesto pilies. Jam teko pergyventi svarbiausius ir dramatiškiausius miesto įvykius. Pirmoji katedra pastatyta XIII a. viduryje, tačiau dėl daugybės gaisrų, buvo ne kartą perstatyta. Ši šventovė – Lietuvos krikšto simbolis, o 1922 m. arkikatedrai buvo suteiktas „bazilikos“ statusas, pavertęs ją „karališkąja“ – ši aukščiausia bažnyčių kategorija suteikiama tik ypatingoms bažnyčioms.

Malūnų g. 3

Bevardis pasakotojas, liūdesio slegiamas slankioja po Vilniaus gatves ir pasakoja savo meilės istoriją. „Tūla“ – vienas ryškiausių XX a. lietuvių literatūros kūrinių, kurį 1993 m. parašė poetas ir prozininkas Jurgis Kunčinas. Tai vienas geriausių romanų apie Vilnių, o kūrinyje aprašoma Tūla – jauna Dailės institutą baigusi mergina. Malūnų g. 3 – namas, kuriame gyveno išsvajotoji Tūla.

Romane pasakojama, kaip pagrindinis veikėjas, bohemiškas, meilės apsėstas jaunuolis šlaistosi Vilniaus gatvėse, girtauja kavinėse, ieško, kur prisiglausti, sutinka daugybę keistų personažų, ne kartą atsiduria psichiatrinėje ligoninėje, mintyse vis prisimindamas vienos savaitės nuotykį su mylimąja Tūla. Veikėjas vaizdžiai aprašo Užupio gatveles, miesto skverus ir menininkų pamėgtas kavines, o šių vietų aprašymai alsuoja liūdesiu, meile ir neviltimi.

Skulptūra „Berniukas su kaliošu“

Jono Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankirtoje stovinti skulptūra „Berniukas su kaliošu“ – atminimas Vilniuje užaugusiam prancūzų rašytojui Romain Gary. Žydų kilmės rašytojas, kurio tikrasis vardas – Romanas Kacevas, vaikystėje penkerius metus gyveno Vilniuje – Jono Basanavičiaus g. 18 esančiame name.

1960 m. pasirodė R. Gary romanas „Aušros pažadas“, kuriame autorius nukelia skaitytojus į savo vaikystę ir jaunystę. Autobiografiniame romane aprašoma jo kaip vaiko prisiminimai apie dienas praleistas Vilniuje, gyvenimas Prancūzijoje ir Antrojo pasaulinio karo patirtys, tarnaujant karinėse oro pajėgose. Skulptūra „Berniukas su kaliošu“, stovinti visai netoliese buvusio R. Gary namo – tai epizodas į rašytojo jaunas dienas, kai, norėdamas padaryti įspūdį pirmajai meilei – mergaitei Valentinai, devynmetis Romainas suvalgo savo guminį kaliošą. Aukštyn užversta berniuko galva ir aukštyn pakeltos akys taip pat turi savo reikšmę – Romaino gimdytoja dažnai jo prašydavo prieiti prie lango ir užversti galvą, kad ji galėtų pasigėrėti jų spalva. Skulptūra Vilniuje atsirado 2007 m., ją sukūrė skulptorius Romas Kvinta.

Buvusi kavinė „Vaiva“

Nuo 1964 iki 2000 m., Pilies gatvėje, netoli sankirtos su Šv. Mykolo gatve gyvavo kavinė „Vaiva“. Kadaise šioje vilniečiams svarbioje kavinėje rinkdavosi menininkai, studentai ir dėstytojai, KGB pareigūnai ir milicininkai, valkatos ir atsitiktiniai praeiviai. Čia dažnai užsukdavo ir žymios lietuvių rašytojos Jurgos Ivanauskaitės knygos „Pragaro sodai“ personažai.

Šis rašytojos romanas pasakoja apie prarastosios kartos, sovietmečiu gimusių ir augusių maištininkų, neformalaus jaunimo gyvenimą. Romane pasakojimas vyksta iš roko muzikantų Agnės, Sauliaus Strazdo, Robertos ir Domanto perspektyvų, kurie savo jaunas dienas dažnai leisdavo „Vaivoje“. Nuo kitų kavinių tuometinė „Vaiva“ skyrėsi demokratiška aplinka, čia visi užėję galėjo jaustis laisvi, būti savimi. Deja, po Nepriklausomybės atgavimo „Vaivos“ įvaizdis suprastėjo ir 2000 m. kavinė galutinai užvėrė savo duris.

Vilniaus universitetas

Seniausias ir didžiausias Lietuvos universitetas mena daugybę svarbių su literatūra susijusių įvykių. 1579 m. įkurtame universitete mokėsi tokie iškilūs rašytojai ir poetai kaip Adomas Mickevičius, Julius Slovackis, istorikas Simonas Daukantas, literatūros klasikai Vincas Mykolaitis-Putinas, Česlovas Milošas, Balys Sruoga, Tomas Venclova, Sigitas Geda ir kiti.

Vilniaus universitetas formavosi keletą šimtmečių, todėl jo kompleksą sudaro gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo architektūros pastatai. 1570 m. universitete buvo įkurta biblioteka, kurioje saugoma daugiau nei 5 milijonai spausdinių ir senųjų rankraščių. Tarp jų ir vienas iš dviejų pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ – egzempliorių.

Buvę „Knygų rūmai“

Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“ sukėlė tikrą sprogimą lietuvių literatūros tradicijoje. XX a. postmodernizmo atstovo romane permąstoma nacionalinė tapatybė, negailestingai griaunami mitai, apsvarstomas sovietinis identitetas ir ironiškai kreipiamasi į laisvais bevirstančių žmonių sąmones.

Viename svarbiausių lietuviškų romanų prozininkas, dar vadinamas Vilniaus metraštininku, R. Gavelis skaitytojus supažindina su pagrindiniu veikėju – Vytautu Vargaliu – vidutinio amžiaus bibliotekos vedėju, kuris viduje jaučiasi sovietinės aplinkos įkaitu. Jo tikslas – pasitelkus bibliotekoje saugomą informaciją, žmonėms atskleisti tikrąją tiesą apie juos naikinančią totalitarinę sistemą.

Jo darbo vieta yra laikomi buvę „Knygų rūmai“, įkurti prie Rašytojų sąjungos. Tai nuo 1946 iki 2015 m. Šv. Jurgio bažnyčios komplekse veikusi senų knygų saugykla su iš daugybės dvarų, vienuolynų, gimnazijų ir sinagogų suvežtomis knygomis, kurių negalėjo priglausti įprastos bibliotekos. Bažnyčios nišose žydiškos knygos būdavo slapstomos ir užkaišomos kitomis knygomis. „Knygų rūmuose“ pat buvo atidarytas ir bibliografijos centras su įstabia knygų kolekcija.