„Melavau, kad skaičiau…“ sąrašas: kodėl meluojame apie knygas, kurių nesame skaitę?

Kas sieja Žiedų valdovo trilogiją, „1984“, „Lolitą“, Hario Poterio knygų seriją ir „Sapiens“? Galima būtų spėlioti ilgai, bandant suprasti ką bendro turi meilė dvylikametei, berniukas su randu ant kaktos, Mordoras ir visa žmonijos istorija, tačiau atsakymas paprastesnis, nei būtų galima pagalvoti. Šie bestseleriai puikuojasi sąrašuose, sudarytuose apklausiant žmones vienu baisiai žmogišku klausimu: „Įvardink knygą, kurią esi melavęs, kad skaitei.“

Klausimas paprastas: kokio velnio reikėtų meluoti dėl knygos, kurios iš tiesų nepabaigei? Arba dėl tos, kurią tik pasidėjai į lentyną, bet taip niekada ir nepakėlei niekam daugiau, kaip tik dulkių nuvalymo tikslais? Tačiau prieš Naujuosius metus puikus laikas nusimesti nuo širdies bet kokius akmenis ir prisipažinti. Kad visiems būtų drąsiau, pradėsiu.

Aš, ištikima knygų skaitytoja Patricija, esu melavusi, kad perskaičiau… 50 pilkų atspalvių. Na taip, taip, skaičiau. Bandžiau, prisiekiu! Bet buvo taip siaubingai nuobodu, jaučiausi tokia savo nesusižavėjimu nepritampanti prie visos bandos gerbėjų, kad paskutiniąją dalį tik perverčiau – vis dar kapojamės botagėliais? Aha, aišku.

 

Kodėl žmonės meluoja apie knygas, kurias perskaitė?

2009-aisiais atliktoje, 2013-aisiais ir 2019-aisiais pakartojoje apklausoje, kurioje buvo apklausta daugiau nei du tūkstančiai skaitytojų iš Didžiosios Britanijos, 62% (ne)skaitytojų pripažino: jie yra melavę dėl klasikinių knygų, kurių taip niekada rankose ir nelaikė. Priežastys įvairios: nenoras atsilikti nuo draugų kompanijos, noras būti įtrauktiems į pokalbį, noras pasirodyti intelektualesniais, įdomesniais, protingesniais ir jei ne pranašesniais, tai bent jau tokiais pat apsiskaičiusiais, kaip ir draugų, kolegų ar pažįstamų kompanijos.

52% apklaustųjų sakė, kad knygą į lentyną pasidėjo, bet skaityti taip niekada ir neprisiruošė. O priežastys įvairios – gal laiko pritrūko, tiesiog norėjosi lentyną papuošti, o gal norėjosi solidžiai prieš namų svečius pasirodyti. 42% pripažino: pasitikėjo savo jėgomis melavime tik todėl, kad buvo matę knygos ekranizaciją.

Tiesa, beveik visi apklaustieji įvardijo pagrindinę priežastį, privertusią griebtis melo: noras kam nors padaryti įspūdį. Ir tikrai ne visi apklaustieji melavo juodai! 41% pripažino, kad knygą, apie kurios skaitymą melavo, buvo bent jau pabandę skaityti, tačiau pabaigti taip ir nesugebėjo. Pritrūko jėgų, įkvėpimo, polėkio arba tiesiog kantrybės. Tačiau jie pasiskaitė knygos pabaigą! Ar bent jau nepatingėjo peržvelgti siužeto trumpinio Wikipedijoje…

40% (ne)skaitytojų galima beveik pateisinti: jie tiesiog nenorėjo tylėti per įnirtingas draugų, kolegų ir pažįstamų diskusijas! Ir tik trečdalis apklaustųjų pripažino, kad melavo norėdami pasirodyti protingesniais.

Apklausa buvo pakartota 2019-aisiais, tačiau sąrašas pakito labai nežymiai. O (ne)skaitytojų melo priežastys liko tokios pačios. Tačiau socialinių tinklų populiarėjimas apklaustųjų išpažintis papildė nauju pripažinimu. Net vienas (ne)skaitytojas iš dešimties paslydo tuomet, kai gavo progą intelektu sužibėti ne tik artimiausioje aplinkoje, bet ir socialiniuose tinkluose. Būtent tiek apklaustųjų teigė įkėlę į Instagram, Facebook ar kitus socialinius tinklus nuotrauką knygos, kurios iš tiesų neperskaitė, skaityti nepabaigė ar tiesiog pirko knygą kam nors dovanų!

 

Kaip siejasi „Melavau, kad skaičiau“ sąrašas ir knygų ekranizacijos?

Žinoma, dažniausiai žmonės meluoja dėl knygų, kurios storos ir sunkios net laikyti rankoje, ką ten jau bekalbėti apie skaitymą! „Karas ir taika“, „Didieji lūkesčiai“, „Žiedų valdovas“, „Haris Poteris“… Dar vienas visas šias knygas siejantis panašumas? Visos jos buvo ekranizuotos. Kai kurios net ne po kartą! Ir pripažinkime – filmą ar serialą pasižiūrėti dažnai užtrunka greičiau, nei kad sudoroti tūkstančio puslapių apimties plytą. Ir ranką ne taip paskausta.

Ekranizacijos – viena iš priežasčių, kodėl žmonės jaučiasi saugūs, meluodami apie knygas, kurias perskaitė. Labai tikėtina, kad knyga ir filmas nesiskirs nuo vienas kito kaip diena ir naktis, o ir leis pokalbyje apie kūrinį sudalyvauti jei ne labai aktyviai, tai bent jau pasidalinant vienokiu ar kitokiu pastebėjimu. O kuo ekranizacija naujesnė ir populiaresnė, tuo aukštesnę „Melavau, kad skaičiau“ sąrašo vietą knyga užima!

Tokį pastebėjimą padarė CS Monitor, susieję 2013-aisiais trečioje sąrašo vietoje atsidūrusius į smulkmenų aprašinėjimą linkusio pasakoriaus Charleso Dickenso „Didžiuosius lūkesčius“ ir naująją knygos ekranizaciją, pasirodžiusią tais pačiais metais ir leidusią per dvi valandas ir aštuonias minutes apžvelgti visą našlaičio Pipo gyvenimą. O dar kai ekranizacijoje sukasi tokios žvaigždės kaip Ralph Fiennes ir Helena Bonham Carter (abu kuo puikiausiai pažįstami ir iš Hario Poterio filmų serijos!), sprendimas aiškus: norint pateisinti draugų, kolegų ir pažįstamų lūkesčius, reikia sėsti ir žiūrėti… „Didžiuosius lūkesčius.“

 

Apie kurias knygas meluojame, o kokiomis nuoširdžiai mėgaujamės?

Gali pasirodyti, kad knygos aktualios tik tada, kai reikalas prispaudžia apie jas dėl vienokios ar kitokios priežasties pameluoti. Netiesa! Paklausti, kokių autorių knygas skaito su malonumu, žmonės dažnai įvardijo populiarius, gerai žinomus autorius, o ir knygas, kurios nebūtinai pačios ploniausios ar mažiausiai laiko užimančios.

61% apklaustųjų sakė, kad nors sunkiai prisiverčia į rankas paimti Tolstojų, Dickensą ar Dostojevskį, visgi mielai renkasi J.K.Rowling „Hario Poterio“ seriją. Apimtimi šioji tikrai nesiskundžia, tačiau sunku būtų ginčytis, kad pastarąją skaityti truputį lengviau, nei kad narplioti sudėtingus moralės principus, etikos klausimus ar nusikaltimo ir bausmės sąsajas.

32% skaitytojų pripažino: gal ir nedega entuziazmu čiupti Orwellą, Bibliją ar Jane Austen, bet mielai renkasi teisinių trilerių virtuozą Johną Grishamą. 22% įvardijo Sophie Kinsellą, Lietuvos skaitytojams puikiai pažįstamą „Parduotuvių maniakės išpažinties“ serijos autorę.

 

10 dažniausiai įvardijamų „Melavau, kad skaičiau“ sąrašo knygų iš 2009-2019-aisiais darytų apklausų:

 

1. Lewis Caroll „Alisa Stebuklų šalyje“

Pirmoji sąrašo vieta gali atrodyti baisiausiai netikėta. Kaip gi čia, kokio velnio reikėtų meluoti dėl knygos VAIKAMS? Bet oi, pasakytų skeptikams Lewis Carollas, o ir visi, kurie kada nors bandė į šią knygą gilintis, nereikia apsigauti. Knyga iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip pasakėlė mažiesiems, bet joje tiek metaforų ir paslėptų reikšmių, kad tik spėk gilintis!

Pavyzdžiui, ar žinojote, kad maistas ir gėrimai, knygoje verčiantys Alisą pakeisti dydį ir formą, iš tiesų yra metafora žengimui iš vaikiškojo, į suaugusiųjų gyvenimą? Ir tai, jog nei skaitytojui, nei Alisai nėra aišku, kaip ji pasikeis ką nors išgėrusi ar suvalgiusi, iš tiesų reiškia gyvenimo pokyčių nenuspėjamumą ir negalėjimą numatyti kaip kokios patirtys mus suformuos. O ir knygoje yra nuorodų į veiklas, kurios net ir suaugusiems yra uždraustos – pavyzdžiui, narkotikus. Kai kurie knygos ekspertai teigia, jog Alisos kelionė iš tiesų yra nuoroda į pojūčius, kuriuos patiria LSD ir „grybų“ vartotojai.

O ką jau bekalbėti apie tai, kad knygoje niekas nėra tas, kas atrodo iš pat pradžių! Baltasis triušis tai atsiranda, tai pradingsta, Alisa keičia formas ir dydžius, Češyro katinas veikiau primena vaiduoklį, nei kad tikrą katiną, vikšras rūko kaljaną, o ir… Viskas buvo tik sapnas.

 

2. George Orwell „1984“

Ne taip kaip knygą apie Alisą, šios tikrai nereikėtų duoti skaityti vaikams… Gi net suaugusiesiems ji dažnai atrodo neįkandama! Nieko keisto, kad George Orwello „1984“ puikuojasi antrojoje „Melavau, kad skaičiau..“ sąrašo vietoje.

Galbūt šios knygos daugelis neįveikė todėl, kad ji pasirodė per daug baisi ir per daug realistiška šiuolaikinei situacijai?.. Galime tik spekuliuoti. Bet faktas kaip blynas: įkvėpimo G. Orwellas sėmėsi iš savo darbo Didžiojoje Britanijoje ir BBC radijuje patirties. Kas buvo Orwello vadovu BBC? Ne itin smagus, bet akivaizdžiai įkvepiantis vyrukas vardu Guy Burgess. Kitos jo pareigos neabejotinai Orwellą įkvėpė – G. Burgess dirbo Sovietų Sąjungos šnipu.

Jeigu reikia daugiau priežasčių skaityti „1984“, reikėtų nepamiršti, kad Orwellas vos nemirė šią knygą perrašydamas! Taip jau nutiko, kad neatsirado žmogus, galėjęs perrašyti knygos juodraštį spausdinimo mašinėle. Bet Džordžas taip labai norėjo, kad knyga kuo greičiau išvystų dienos šviesą, jog darbo ėmėsi pats, perrašydamas 4000 žodžių per dieną, dirbdamas septynias dienas per savaitę. Tokie tempai atrodė visiškai neįsivaizduojami, todėl nieko keisto, jog draugai ir artimieji vis maldaudavo Orwellą pristabdyti arklius, kol romanas nenuvarė jo į kapus.

Ankstyvais 1970-aisiais šioji legendinė knyga netgi turėjo tapti… roko miuziklu, kurį norėjo kurti ne kas kitas, kaip talentingasis Davidas Bowie. Vis dėlto, Orwello našlė, o ir viso palikimo valdytoja Sonia Orwell nukirto it kirviu: na jau ne, iš „1984“ jokio muziklo tikrai nebus! Miuziklo tikrai nėra, bet galbūt skaityti įkvėps Davido Bowie daina „1984“?

 

3. Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“

(Ne)skaitytojus tikrai būtų galima apkaltinti negailestingai nužudžius strazdą giesmininką. Šiaip ar taip, šioji literatūros klasika „Melavau, kad skaičiau“ sąrašo pirmajame penketuke puikavosi tiek 2013-aisiais, tiek 2019-aisiais. Kodėl gi žmonės visai nesiveržia atrasti istorijos, kuri Harper Lee pelnė Pulicerio premiją?

Mažai kas žino, jog Harper Lee buvo nusprendusi knygą pavadinti pagrindinio herojaus Atiko vardu. Visgi, jei kam rūpi mano nuomonė, paliepimas Strazdo nežudyti – kur kas veiksmingesnis būdas patraukti skaitytojų dėmesį… Be to, nors daugelis mano, jog „Eik ir pastatyk sargybinį“ yra tarsi Strazdo tęsinys, tai – ne visai tiesa. Harper Lee šią knygą parašė beveik dešimtmečiu anksčiau nei kad „Nežudyk strazdo giesmininko“, tuomet, kai apie šios rašymą galbūt net nebuvo susimąsčiusi. „Eik ir pastatyk sargybinį“ rankraštis buvo rastas Harper Lee draugės ir teisininkės tik 2014-aisiais.

Visgi, jeigu knygos dar neskaitėte, teisingiausia ją būtų atrasti taip, kaip Harper Lee ir būtų norėjusi – popieriniame formate. Išleisti elektroninę versiją autorė leido tik 2014-aisiais, būdama 88-erių. To priežastis – visiškai paprasta. Autorė įvardijo save kaip senų pažiūrų moterį, vis dar tikinčią, kad nėra nieko geriau už biblioteką ir seną dulkėtą knygą. Tačiau elektroninė versija – puikus būdas Strazdą atrasti naujai skaitytojų kartai.

 

4. R.R.Tolkien „Žiedų valdovo“ trilogija

Nors skaitytojai pripažino, kad mieliau renkasi ne klasiką, o, pavyzdžiui, Harį Poterį, jo netolimas fantastinis giminaitis „Žiedų valdovas“ visgi kartu su Hariu pateko į „Melavau, kad skaičiau“ sąrašą. Žinoma, galima būtų tai susieti su ypač sėkmingomis knygų ekranizacijomis, kurios bendrai susižėrė net 17 Akademijos apdovanojimų, geriau žinomų Oskarų vardu. Ar žinojote, kad trečioji filmo dalis „Karaliaus sugrįžimas“, laimėjo netgi 11 Oskarų? Visgi, tai neturėtų tapti priežastimi neskaityti šios nuostabios trilogijos!

Net jei jau estate matę legendinius filmus, „Žiedų valdovo“ knygų vis tiek nereikėtų pamiršti. Šiaip ar taip, į jas buvo sudėta nepaprastai daug darbo: autorius ne tik sukūrė nepaprastą fantastinį pasaulį, bet ir 15 skirtingų kalbų bei dialektų, kuriais kalba trilogijos veikėjai. Be to, šioji trilogija yra dievinama net karalių. Danijos karalienė nupiešė iliustracijas ypatingam trilogijos leidimui!

Lietuviai irgi turi kuo didžiuotis: 1992-1994-aisiais metais, būdamas dar mokykloje, Andrius Tapinas išvertė „Žiedų valdovo“ trilogiją ir iki šiol yra jauniausias „Žiedų valdovo“ vertėjas pasaulyje!

 

5. Lev Tolstoy „Karas ir taika“

„Melavau, kad skaičiau…“ sąrašas atrodo praktiškai neįmanomas be šios 1200 puslapių apimties storulės. Knyga, kuri pagal pirminę Tolstojaus idėją turėjo vadintis „1805-ieji“, buvo nepaprastai įkvėpta autoriaus žmonos Sofijos – ji ne tik sėdėjo šalia viso rašymo metu, bet ir pirmoji perskaitydavo juodraščius, atliko taisymus ir „gaudė“ klaidas. Be to, patardavo vyrui siužeto klausimais!

Jei jums atrodo, kad skaityti „Karą ir taiką“ užtruks ilgai, nesakykite to pačiam Tolstojui, kuris įžanginę sceną rašė… metus laiko! Ir tikrai autorius jokių besiskundžiančiųjų neužjaustų: sakot, jums sunku? Berašydamas autorius susirgo migrena, kuri ir taip ilgą darbą dar labiau pristabdė – bendrai autorius užtruko net šešerius metus.

 

6. K.Rowling „Haris Poteris“

Nors anksčiau minėjau, kad nemažai (ne)skaitytojų įvardija Harį Poterį kaip tą knygų seriją, kurią mielai rinkosi skaityti savo noru, o ne norėdami prieš ką nors pasipuikuoti, magiškoji septynių knygų serija vis tiek pateko į „Melavau, kad skaičiau“ sąrašą. Galbūt dėl nepaprastos knygos ekranizacijų sėkmės?..

Vis dėlto, net jei visus filmus ir esate matę ne kartą ir ne du, Hario Poterio istorijai vis tiek derėtų skirti laiko. Kodėl? Jei ieškote rimto siaubo, drebėkite: net Stephenas Kingas išsigando, skaitydamas 5-ąją HP dalį! Rowling sukūrė Doloresą Umbridž, kurią siaubo karalius įvardijo kaip „geriausią blogietę nuo Hanibalo Lekterio laikų“! O ką jau bekalbėti apie kitus Rowling kūrinius: įspūdingus veikėjų vardus, mitologija, istorija, geografija ir biologija paremtus vietovardžius, siužeto posūkius, sąvokas ir kitas burtų pasaulio smulkmenas.

 

7. Yuval Noah Harrari „Sapiens: glausta žmonijos istorija“

Kas sakė, kad visos knygos šiame sąraše turi būti tik senos ar baisiai storos? Visai ne! 2019-aisiais į sąrašą pateko ir Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaro bestseleris, puikiai pažįstamas ir Lietuvos skaitytojams. Tikriausiai ir Lietuvoje buvo tokių, kurie knygą į lentyną priglaudė tik todėl, kad vienu metu išties atrodė, kad ją skaitė praktiškai visi…

Vis dėlto, neturintiems kantrybės net ir glaustai žmonijos istorijai, pats Yuval Hararri pakišo „šperą“, pristatydamas Sapiens komiksą! Taip glausta istorija tapo ne tik dar trumpesne, bet ir papildyta paveiksliukais. Nenuobodžiaus net nekantriausi skaitytojai, o kartu su Sapiens (ne)skaitančiais tėvais su istorija pažindintis galės ir paaugliai.

 

8. Barack Obama „Mano tėvo svajonės“

Dar 2009-aisiais dalis apklaustųjų pripažino: na neskaitėm mes apie tas Obamos tėvo svajones, neskaitėm… Bet galbūt būtų pats metas pasitempti ir greitai knygą įveikti? Ypač kai Barakas Obama, tikrasis (ne)skaitytojų siaubas, 2020-aisiais grįžo su trenksmu – dar vienu bestseleriu, „Goodreads“ 2020-ųjų geriausia knyga Biografijų ir atsiminimų kategorijoje. Tai – „Mano tėvo svajonių“ tęsinys, 712-ies puslapių storulė „Pažadėtoji žemė“. Norite lažintis, kad šioji pateks į ateities „Melavau, kad skaičiau…“ sąrašus?.. Beje, visą geriausių 2020 metų „Goodreads“ knygų apžvalgą galite rasite mūsų tinklaraštyje.

 

9. Vladimir Nabokov „Lolita“

Toli ieškoti priežasčių, kodėl „Lolita“ pateko į šį sąrašą, veikiausiai nereikia. Šiaip ar taip, knyga, kurioje dvylikametę įsimyli literatūros profesorius, tikrai ne vieną gali priversti pasijausti nejaukiai vien apie jos siužetą pasidomėjus. Ką jau bekalbėti apie visą 440-ies puslapių apimties kūrinį. Vis dėlto, galbūt vertėtų Lolitai duoti šansą?..

Šiaip ar taip, Lolita padarė milžinišką įtaką viso pasaulio pop kultūrai. Ne tik dėl to, kad ją ekranizavo Stanley Kubrickas, o vėliau Adrien Lyne‘as, ne tik todėl, kad antrojoje ekranizacijoje vaidino nepamirštamasis Jeremy Ironsas, bet ir dėl to, kad žodis „Lolita“ tapo terminu, apibūdinančiu jauną vilioklę merginą. Tiesa, knyga nuo pat jos išleidimo 1955-aisiais, iki pat šių dienų vis dar kelia nepaprastai kontraversiškas emocijas.

 

10. Fiodoras Dostojevskis „Nusikaltimas ir bausmė“

Vis sąraše sušmėžuojanti rusų literatūros klasika – ne sutapimas. „Nusikaltimas ir bausmė“ – kietas literatūrinis riešutėlis net ir labiau patyrusiems skaitytojams. Visgi, galbūt reikėtų šiai istorijai suteikti galimybę jus pakerėti? Šiaip ar taip, knyga tokia populiari tikrai ne veltui… Ji buvo ekranizuota net 25 kartus!

Šį romaną norėjo režisuoti net garsusis Alfredas Hičkokas. Tačiau siaubo kino karalius.. pabijojo. Pasak jo, tokią knygą galima ekranizuoti nebent tuo atveju, jei filmas truks nuo šešių, iki dešimties valandų. O ir režisierius nemanė, kad jo talento pakanka, kad galėtų į ekranus perkelti Dostojevskio šedevrą.

 

Peržvelgę šį 10 „Melavau, kad skaičiau“ knygų sąrašą, galbūt atradote tokių, apie kurias ir patys esate dėl vienokios ar kitokios priežasties pamelavę? O galbūt knygos – toks šventas reikalas, kad niekada neapsiverstų liežuvis meluoti, kad ir kaip norėtųsi prieš draugus pasidemonstruoti?

Vis dėlto, nereikėtų nusiminti, net jei po tokios įdomių faktų gausos, kai kurios knygos šiame sąraše vis tiek dėmesio nepatraukė. Šiaip ar taip, skaitymas pirmiausia turėtų nešti malonumą, o ne tapti kančia ir prievole! Linkiu šį malonumą atrasti. Su knyga iš sąrašo, ar nebūtinai.