Moterys rašytojos: nuo istorijos pamirštų, iki šiandien (ne)gerbiamų

Ar žinote, kas buvo Enheduanna? Julia Balbilla? Shangguan Wan’er? Xue Tao? Hrotsvitha von Gandersheim? Murasaki Shikibu? Olympia Morata? Aphra Behn? Phillis Wheatley? Mary Wollstonecraft? Harriet Beecher Stowe? Louisa May Alcott? Virginia Woolf? Agatha Christie? Daphne du Maurier? Sylvia Plath?

Paskaičiuokite: ties kelintu vardu ir pavarde imate atpažinti ir suprasti, apie ką gi čia kalbame? 10? 11? Gal iš viso tik 14? O situacija visai paprasta: perbėgome ryškiausiomis savo laikmečio moterimis autorėmis: nuo Enheduanna, rašiusios 2295-2250 metais prieš Kristų, Julia Balbilla, rašiusios 130 metų po Kristaus. Peržiūrėjome dešimtą, vienuoliktą, dvyliktą mūsų eros amžius, ėjome per 1526-uosius, 1640-uosius, 1753-uosius, iki kol pasiekėme 1759-uosius ir Mary Wollstonecraft: jeigu spėju teisingai, tikriausiai ji gali būti pirmoji, kurios pavardė pasirodytų atpažįstama. Ar bent jau girdėta?

 

Kodėl moterys rašytojos mums menkai žinomos?

Jeigu Mary Wollstonecraft atpažinti nepavyko (o ką jau bekalbėti apie tas, kurios buvo minimos dar prieš ją) – nenusivilkite ir nenusiminkite. Nesate vienas ir tai kur kas daugiau pasako apie istoriją ir jos pamirštuosius, nei kad apie jus, jūsų žinias ir/ar išsilavinimą. Nenustebčiau, jeigu atpažinimo džiaugsmą patyrėte tik ties Virginia Woolf ar Agatha Christie. Tačiau kodėl mums reikia pasiekti 18-ą ar 19-ą amžių ir to laikmečio kūrėjus, kad pavardės imtų skambėti pažįstamai?

Tik garsiai svarstau: kas būtų, jeigu kiekvienai šiai moteriai rastume to paties laikmečio vyrišką atitikmenį? Poetą kelis tūkstančius metų prieš Kristų, kelis šimtus metų po Kristaus? Ties kelinta pavarde imtume galvoti, kad esame apie šiuos žmones bent jau girdėję? Ties kelintu amžiumi imtume galvoti, kad esame ir skaitę, ar bent jau knygą rankoje laikę? Ką tai sako apie istoriją, kurios esame mokomi? Ką tai sako apie tuometinę lyčių situaciją? Ir ką sako apie mus, šių laikų skaitytojus, turinčius visas galimybes skaityti tai, ką norime (o jei norime – ir patys rašyti!)?

 

Istorinė ir lytinė nelygybė: kas ją lemia?

Jokia statistika negali būti vertinama be konteksto. Savaime suprantama, jog ilgametė priespauda ir lyčių nelygybės situacija lėmė tai, kad moterims rašyti buvo negalima ar neįmanoma, kad skyrėsi lyčių atstovų išsilavinimo lygis, šeimų situacija – kai sūnūs buvo išleidžiami į mokslus, dukterys padėdavo namuose, laukdavo vestuvių, būdavo perduodamos tarsi daiktai – nuo vieno šeimininko į kito rankas – iš dukrų tapdamos žmonomis, o tada ir mamomis.

Dažniausiai būtent šių trijų vaidmenų moterims pakakdavo arba buvo sakoma, jog turi pakakti. Norėdamos rašyti (o kad tai būtų įmanoma, norėdamos dar ir išmokti rašyti), jos turėjo ne tik gimti tinkamomis aplinkybėmis, tinkamoje šeimoje ir tinkamu laiku, bet ir gerokai pasistengti. Nieko keisto, jog moterų klasikių žinoma ypač mažai, o didesni pokyčiai literatūroje, rašomoje moterų autorių, darėsi pastebimi tik 17-ame amžiuje ir vėliau.

 

Istoriją rašo vyrai?

Kad pastebėtume vyrų ir moterų literatūros skirtumus, pakanka kalbėti skaičiais. Kas iš tiesų rašo istoriją? O kaip žinome, kas rašo istoriją, tas formuoja ir suvokimą, stereotipus ir požiūrį. Kaip galime kalbėti apie lyčių lygybę, jeigu istoriją dažniausiai pažįstame dažniausiai per vyrų požiūrio taškus ir kampus?

Tinklapio www.slate.com 2015-aisiais atliktas tyrimas rodo, jog ištyrus 614 negrožinės (istorinės) literatūros pavadinimus 80-yje namų ūkių, 75.8% knygų buvo parašyta vyrų autorių. Jeigu kalbėtume apie grožinę literatūrą, tirdami tik New York Times bestselerių sąrašus, Slate pastebėjo, jog vyrų autorių buvo 70.4%. Panašus procentas išlieka ir kalbant apie akademinius leidinius, publikuojamus universitetuose.

Grįžkime prie negrožinės literatūros. 71.7% tyrime dalyvavusių biografinių knygų buvo apie vyrus. 13% šių biografijų (apie vyriškos lyties istorinius asmenis) buvo parašyta moterų autorių. Tačiau didžioji dauguma vyrų autorių visgi pasirenka rašyti apie savo lyties istorines asmenybes. 69% knygų apie istorines asmenybes moteris buvo parašyta moterų autorių. Kiek moterų biografijų buvo parašyta vyrų autorių, klausiate? 6%.

Situacija Didžiojoje Britanijoje ne ką mažiau gąsdinanti. Iš 2015-ųjų metų TOP50 istorinių bestselerių, tik 4 buvo parašyti moterų. Didžiausiuose negrožinės literatūros apdovanojimuose, skirtuose laimėti Samuelio Johnsono premiją, beveik visi autoriai būna vyrai: tyrimo atlikimo metais, iš 12 pretendentų premijai laimėti, tik 1 buvo moteris.

Ką sako knygų leidėjai? Pasak jų, knygos apie vyrus (ir šiuo atveju vis dar kalbame apie negrožinę literatūrą) yra perkamos ir parduodamos kur kas geriau, nei knygos apie moteris. Oxford Press leidyklos redaktorė Nancy Toff teigia, jog jie mielai leidžia knygas apie įspūdingas ir daug pasiekusias moteris, tačiau joms finansiškai sekasi prasčiau. O verslas – ne labdara, todėl paklausa formuoja ir pasiūlą. Ar skaitytojams yra neįdomios moterų istorijos?

Nors gali atrodyti, kad šiuolaikinėje literatūroje ir leidyboje esame pasiekę lygybę, iki šios dar reikia nueiti ilgą kelią. Verta paskaičiuoti vien Nobelio literatūros premijos laimėtojų pavardes: 16 moterų ir 98 vyrai. Būtent toks lyčių pripažinimo pasiskirstymas prestižiškiausios literatūros premijos laimėtojų sąrašuose.

 

Literatūros klasika: moterys šešėlyje

Levas Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis, Vladimiras Nabokovas, F. Scott Fitzgeraldas, Markas Twainas. Kas sieja šiuos didžiuosius klasikos? Jų žmonos ir gyvenimo partnerės ne tik prižiūrėjo visus keturis namų kampus, gimdė ir augino vaikus, bet ir yra neatskiriamos nuo šių autorių knygų sėkmės.

Įsivaizduokite „Karą ir taiką“. Neblogo dydžio reikalas, ką? Dabar įsivaizduokite: jums reikia jį perrašyti ranka. Sofija, Levo žmona, padarė būtent tai. Aštuonis kartus. Tuo pat metu augindama 13 vaikų. Dabar įsivaizduokite „Lošėją“. Anna Grigoryevna ne tik šią knygą perrašė, bet ir rūpinosi F.Dostojevskio sutartimis bei finansiniais įsipareigojimais.

Vera Nabokova, sakoma, išgelbėjo „Lolitos“ rankraštį, kai pasiutęs Vladimiras buvo pasiruošęs jį sudeginti, o ir skaitė kiekvieną jo darbą ir dirbo autoriaus vairuotoja. Taip pat jo redaktore, agente ir griežčiausia kritike. Būti savo vyrų redaktorėmis klasikų žmonoms nebuvo neįprasta – ja tapo ir Marko Twaino žmona Olivia Langdon.

O F.Scott Fitzgeraldas? Na, situacija kiek liūdnesnė: kuomet buvo išleista jo knyga „Šioje rojaus pusėje“, jo žmona savo dienoraščiuose prisipažino, kad didelės siužeto ir teksto dalys jos vyro buvo nuplagijuotos. Nuo jos pačios. Moterims nebuvo neįprasta prarasti ar „padovanoti“ savo kūrybą vyrams, arba rašyti prisidengus vyrų pseudonimais – taip rašė Bronte seserys, Louisa May Alcott.

Deja, net didžiausių bestselerių autorės turi prisidengti vyrų pseudonimais – būti vyru yra naudingiau ir geriau, ypač tam tikruose žanruose – ne tik negrožinėje literatūroje, bet ir, pavyzdžiui, rašant detektyvus. Būtent juos J. K. Rowling nusprendė rašyti prisidengdama Robert Galbraith vardu.

 

#kąpatiriatikmoterysautorės

Būtų galima sakyti, kad negrožinė literatūra apskritai yra mažiau populiari – visą rinką valdo romanai, detektyvai, trileriai ir kita grožinė literatūra. Tai tiesa, tačiau ką sako moterys rašytojos? Joanne Harris, bestselerio „Šokoladas“ autorė, prisimena savo garsiausios knygos to paties pavadinimo filmo premjerą (beje, filmas buvo nominuotas 5 Oskarams). Ji pasakoja: „Garsus autorius (vyras) mane premjeroje pastūmė, skubėdamas pasveikinti mano knygą išleidusį leidėją (vyrą). Į mane net nežvilgtelėjo ir pasveikinti nesustojo. #kąpatiriatikmoterysautorės“, savo Twitter paskyroje rašė ji.

Autorė J.Harris prisimena ir daugiau #kąpatiriatikmoterysautorės“ situacijų: „Kai keliauji reklamuodama savo knygą, kas tvarko namus?“; „Kai keliauji reklamuodama savo knygą, kaip į tai reaguoja tavo vyras?“; „Ar veikėjas tavo knygoje yra paremtas tavo vyru?“; „Na, bet vis tiek tavo vyras uždirba daugiau, tiesa? (Net kai jau daugiau nei 20 metų daugiau uždirbu aš.)“; „Na, svarbiausia radai, kuo užsiimti“; „Prieš pat laidą, kurioje iš manęs turi būti imamas interviu, žurnalistas man sako: -Oi ne, čia jums negalima, tuoj imsiu interviu iš knygos autoriaus.“; „Viename iš pirmųjų mano knygą atmetančių laiškų, leidėjas kaip argumentą įvardijo patrauklios išvaizdos trūkumą.“; „Kuomet buvo leidžiama pirmoji mano knyga, agentas mane įspėjo: turėsi rinktis – karjera ar santuoka. Vyrai su sėkmingomis moterimis nelieka.“

Tai – ne vienetinė patirtis. Cheryl Strayed, parašiusi bestselerį „Laukinė“, vėliau tapusį Oskarams nominuotu filmu „Wild“ su Reese Witherspoon priešakyje, Twitteryje prisimena: „Radijo laidų vedėjai vyrai dažnai sako, kad jiems patinka mano knygos, o tada mane pristato kaip literatūros moterims autorę. #kąpatiriatikmoterysautorės“

Bestselerių autorė Victoria E. Schwab Twitteryje juokiasi, kad jai būna sakoma: „Tu nerašai kaip moteris. Man tai patinka. #kąpatiriatikmoterysautorės“ Ar kada nors girdėjote, kad vyrai autoriai būtų giriami dėl savo lyties? Ar kad rašo „vyriškai“? Ši autorė dalinasi ir kita dažnai išgirstama fraze – kadangi yra publikuojama V. E. Schwab vardu, nepasidomėjusiems skaitytojams nėra aišku, kokios ji lyties: „Žinai, labai gerai, kad prieš pradedant skaityti knygą nežinojau, kad esi moteris. Kitaip tikrai nebūčiau skaitęs (-iusi)! #kąpatiriatikmoterysautorės“

Jodi Picoult, Lietuvoje ypač mylima autorė, susiduria ir su žanriniu skirstymu, šiame straipsnyje anksčiau jau aptartu. Atrodo, kad moterys turėtų apsiriboti vos dviem žanrais grožinėje literatūroje: „-Ar rašai romantines knygas? –Ne. –Tada rašai literatūrą moterims? #kąpatiriatikmoterysautorės“ – patirtimi autorė dalinasi savo Twitter paskyroje.

 

Lyčių nelygybė literatūroje: ką daryti?

Tikriausiai kaip ir daugeliu atvejų, kalbant apie problemas, norisi ne tik jas vardinti, bet ir imtis spręsti. Taigi, ką daryti? Ką daryti, kad moterų autorių būtų daugiau? Ką daryti, kad moterų knygos būtų leidžiamos dažniau? Ką daryti, kad klasikes moteris atpažintume geriau?

Atsakymų daug ir nėra paprastų: reikia ne tik patiems stengtis pildyti išsilavinimo spragas, bet ir stengtis, kad jų nebeliktų švietimo sistemoje. Verta remti tas autores, kurių darbai jums patinka, o remti ypač finansiškai – jų knygas skaitant ir įsigyjant, taip leidykloms pademonstruojant, jog moterys autorės, ypač negrožinėje literatūroje, yra ypač laukiamos ir skaitomos.

 

Moterys autorės, kurias verta atrasti

Kaip galime pildyti savo išsilavinimo spragas? Geriausia būtų pradėti nuo klasikos. Klasikių nei buvo ypač daug, nei lietuviškai išleista tiek daug, kiek norėtųsi, tačiau leidimų verta nepraleisti ir juos paremti – ir šį tą naujo sužinosite, ir paklausą padėsite formuoti! Į kokias klasikes verta atkreipti dėmesį? Yra daug jau gerai žinomų: Jane Austen, seserys Anne, Charlotte ir Emily Bronte, Harper Lee. Tačiau leidžiamos ir ne tokios žinomos autorės: pavyzdžiui, Elizabeth Gaskell „Šiaurė ir pietūs“– vis dar aktualus socialinis romanas.

Jeigu norite susipažinti su žanro pradininkėmis, verta atkreipti dėmesį į Daphne du Maurier. Ji ne tik pergalvojo romantinių meilės istorijų žanrą feministiniu, tačiau vis tiek romantišku kūriniu „Prancūzo įlanka“, bet ir eksperimentavo su trilerio žanru, rašydama tokius kūrinius kaip „Rebeka“ arba „Mano giminaitė Reičelė“. Siaubo žanras galbūt niekada nebūtų tapęs tokiu, koks yra dabar, jei ne Mary Shelley „Frankenšteinas“ – romanas vertas dėmesio ne tik dėl savo klasikos statuso, bet ir dėl iki pat šių dienų aktualių apmąstymų apie žmogaus prigimtį, Dievą, gyvybę.

Jeigu norite susipažinti su premijų laimėtojų kūryba, rinkitės Edith Wharton – ji – pirmoji Pulitzerio premija apdovanota moteris, šį laimėjimą gavusi už romaną „Nekaltybės amžius“. O jeigu domina Nobelio premijos laureatės, štai lietuviškai išleistos autorės: Selma Lagerlöf (Stebuklingosios Nilso kelionės, Kristaus legendos, Liovenšioldų žiedas. Šarlota Liovenšiold. Ana Sverd), Toni Morrison, Doris Lessing (Nurodymai žengiantiems į pragarą), Herta Müller (Amo sūpuoklės), Alice Munro, Svetlana Aleksijevič (Černobylio malda. Ateities kronika), Olga Tokarczuk (Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus), Louise Glück (Laukinis vilkdalgis).

Taip pat jūsų dėmesio gali pasirodyti verta ir modernioji klasika – pavyzdžiui, Patricia Highsmith, puikiai žinoma kaip „Talentingojo misterio Riplio“ autorė, tačiau parašiusi ir literatūros gurmanams skirtą romaną „Kerol“, pasakojantį apie uždraustą meilę. Sudėtinga, metaforiška ir labai simboliška Sylvios Plath knyga „Stiklo gaubtas“ – taip pat puikus modernios klasikos pavyzdys.