Nobelio literatūros premijos laureatai

Kas sieja Olga Tokarczuk, Peter Handke, Kazuo Ishiguro, Svetlaną Aleksijevič, Mario Vargas Llosa ir Jean-Marie Gustave Le Clézio? Kuo ypatingas Rudyard Kipling, o kuo – Doris Lessing? Kuo ypatingas skaičius 114? 16 moterų ir 98 vyrai. Boris Pasternak, aplinkybių priverstas atsisakyti ir Jean Paul Sartre, kuris atsisakydavo visuomet. 9 vyrai, įvertinti ne bendrai, o konkrečiai. Apie ką mes?

Tikriausiai akylesnis skaitytojas – tiek šio straipsnio, tiek apskritai, jau ties pirmomis užuominomis numojo ranka – viskas aišku. Tačiau tie, kuriems nebūtinai aišku pasidarė iš pirmųjų sakinių – nenusiminkite! Atsakymas vienas ir neabejotinas: Nobelio literatūros premija. Prestižinė ir visuomet paslaptinga, nenuspėjama ir vis tiek kelianti ypač daug diskusijų, vienų laukiama, kitų netgi… atsisakoma.

 

Nobelio literatūros premija: kuo ypatinga?

Ne taip kaip kitos premijos, Nobelio literatūros premija garsėja savo nenuspėjamumu. Literatūros mylėtojai kartais juokauja: „besk į sau nežinomiausią pavardę sąraše ir galbūt atspėsi“. Akylai premijos galimus laimėtojus sekantys, ne kartą mintyse jau skyrė šią amžiną garbę tiek Haruki Murakami, tiek Margaret Atwood, tačiau 2021-aisiais ši nukeliavo į lietuviškai dar niekada neprabilusio, o galbūt daugeliui net visai iki tol negirdėto Abdulrazak Gurnah rankas. Tiesa, tai, jog jo knygos dar nėra prieinamos lietuviškai skaitantiems, veikiausiai yra tik laiko klausimas, todėl nereikėtų pergyventi.

Visgi, premijos nenuspėjamumas tikriausiai yra dalis žavesio – visada įdomu spėlioti ir rinktis, apgalvoti ir spekuliuoti. Vis dėlto, aplink šią premiją tikrai sukurta nebloga paslaptingumo migla: ar žinojote, kad nominuotųjų autorių sąrašai laikomi paslaptyje 50 metų? Įdomu ir tai, jog tikrai nebūtinai Nobelio literatūros premija bus įteikiama kasmet – ji buvo įteikta 114 kartų ir neįteikta net 7 kartus. Viena iš priežasčių – Antrasis pasaulinis karas, tačiau ne ką mažiau svarbi – komisijos nuomonė. Jeigu pastaroji nusprendžia, kad tais metais premijos vertų autorių nėra, laimėtojas neskelbiamas.

Ką apie Nobelio literatūros premiją reikėtų žinoti? Vos 9 kartus ji buvo įteikta ne už viso gyvenimo nuopelnus, o už konkrečius kūrinius. Ir nors buvo skirta 114 kartų, 16-ai moterų ir 98-iems vyrams, 9 konkretieji buvo būtent pastariesiems. Vienas iš tokių – puikiai pažįstamas Ernest Hemingway, 1954-aisiais Nobelio literatūros premiją gavęs už romaną „Senis ir jūra“. Tikriausiai daug kas laiką leido ir su žymiąja „Forsaitų saga“ – už ją 1932-aisiais buvo apdovanotas John Galsworthy.

 

Premijos laureatai – nuo atsisakiusiųjų iki neatlaikiusiųjų

Nors tai nėra įprasta praktika, Nobelio premijos, kaip ir kitų garbingų reikalų, tikrai galima atsisakyti. Taip įvyko du kartus – 1958-aisiais Sovietų Sąjungos režimo priverstas, Boris Pasternak, ją priėmęs, vėliau turėjo premijos atsisakyti. 1964-aisiais Jean Paul Sartre Nobelio literatūros premijos atsisakė savo noru – bet kokių apdovanojimų atsisakydavo visada, o išimties nepadarė netgi šiai garbei, laikomai viena prestižiškiausių, jei ne pačia prestižiškiausia literatūros padangėje.

Nors tai – ne pati pirmoji į galvą šaunanti mintis, visgi tenka susimąstyti: su tokia garbe ateina ir (ne)pakeliamas kiekis atsakomybės. 2010-aisiais apdovanotasis Mario Vargas Llosa teigia, jog Nobelio literatūros premija – „pasakiška savaitė ir košmariški metai“. Autorius tikina, jog spaudimas, kurį laimėtojas jaučia – dalinti interviu, važiuoti į knygų muges ir kitus renginius, sakyti kalbas – nepakeliamas. Doris Lessing jam pritaria – ar sutapimas, kad vos gavus Nobelį, jos nugara bene „sugriuvo“? Na, tikriausiai sutapimas – visgi D.Lessing – vyriausia kada nors Nobelio literatūros premiją gavusi autorė, pagerbta kai jai buvo jau 88-eri.

Jauniausias premijos laimėtojas – Rudyardas Kiplingas, buvo apdovanotas būdamas 42-erių. Todėl daugelis iš mūsų gali atsipūsti: laiko dar turime! Visgi, kaip ir dažnai kultūriniuose reikaluose, lygybės Nobelio literatūros premijos padangėse nėra baisiai daug – iš viso yra apdovanota tik 16 moterų ir 98 vyrai. Pirmoji Nobelio literatūros premiją gavusi– Selma Lagerlof, Lietuvos skaitytojams puikiai pažįstama kaip „Stebuklingųjų Nilso kelionių“, „Liovenšioldų žiedo“, „Portugalijaus karaliaus“ ir kitų įstabių kūrinių autorė.

Nors iki 1974-ųjų buvo leidžiama Nobelio literatūros premiją įteikti ir po mirties, visgi buvo nuspręsta šio sprendimo atsisakyti ir pagerbti gyvuosius. Tačiau pomirtinė Nobelio literatūros premija buvo įteikta du kartus – 1931-aisiais ir 1961-aisiais. Na, Mario Vargas Llosa gal nesupyktų, jei kiek juodai pajuokaučiau: bent jau Erik Axel Karlfeldt ir Dag Hammarskjöld nejautė didelio Nobelio literatūros premijos sukeliamo spaudimo…

 

Nobelio literatūros premijos laureatai dažnai prabyla lietuviškai

Literatūros gerbėjams Lietuvoje išties nereikia ilgai laukti, kad premijos laureatai prabiltų mūsų kalba – kiekviena leidykla džiaugiasi pagavusi Nobelio premijos auksinę žuvelę ir pakalbinusi autorių mūsų kalba. Kuo greičiau – tuo geriau! Belieka spėlioti – kokia leidykla jau spėjo pirmoji pasičiupti šių metų premijos laimėtoją? Kol nekantriai laukiame, kada galėsime susipažinti su Nobelio verta Abdulrazak Gurnah kūryba, verta pasidairyti į jau išverstus autorius, apdovanotus prestižiniu prizu.

1. Olga Tokarczuk („Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“; „Pamesta siela“; „Praamžiai ir kiti laikai“; „Bėgūnai“)

Lietuvių skaitytojų jau pamilta lenkų autorė, Nobelio literatūros premiją gavusi 2018-aisiais. Lietuviškai yra išleistos net 5 autorės knygos, iš kurių viena – vaikams. O greitai gerbėjų laukia ir dar vienas malonumas – naujasis autorės romanas „Jautrusis pasakotojas“. Nobelio premija – ne vienintelė, kuria ši nuostabi autorė apdovanota. 2018 m. už romaną „Bėgūnai“ ji pelnė vieną prestižišiausių pasaulyje apdovanojimų – „Man Booker International Prize“. Antrą kartą autorė šiai premijai buvo pristatyta 2019 m. už romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“.

 

2. Peter Handke („Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“; „Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas“)

Garsus austrų rašytojas, poetas, dramaturgas, Nobelio literatūros premiją pelnęs 2019-aisiais metais. Premija jis apdovanotas už: „paveikius kūrinius, kurie, pasitelkus išradingą žodyną, tyrė žmogiškosios patirties paribius ir jos ypatingumą“. Dvi lietuviškai išleistos Peter Handke knygos gali pasirodyti labai trumpos ir mažos apimties, tačiau savyje slepia ypatingą, mįslingą turinį, atsiveriantį visu savo grožiu tik svajingiausiam, melancholiškiausiam skaitytojui.

 

3. Kazuo Ishiguro („Plūduriuojančio pasaulio menininkas“; „Dienos likučiai“; „Palaidotas milžinas“; „Neleisk man išeiti“)

Japonų kilmės britų rašytojas, atpažįstamas per savo ypač subtilią, daugiaprasmę, įvairialypę ir minimalistinę kūrybą. Jo knygos – ne kartą ekranizuotos, o „Dienos likučių“ filmas nominuotas net 8-iems Oskarams. Prestižinę Nobelio literatūros premiją autorius gavo 2017-aisiais,  už „atskleistą iliuzinę mūsų ryšio su pasauliu prasmę“.

 

4. Svetlana Aleksijevič („Karo veidas nemoteriškas“; „Cinko berniukai“; „Paskutiniai liudytojai“; „Černobylio malda. Ateities kronika“; „Laikas iš antrų rankų“)

Lietuvos skaitytojų ypač pamilta autorė, iš naujo atrasta po garsiojo HBO serialo „Černobylis“ – jo gerbėjai sutartinai reikalavo, kad Alma littera perleistų garsiąją „Černobylio maldą“, kurioje autorė suteikia balsą šią tragediją išgyvenusiems, prisimenantiems, paliestiems. Baltarusių kilmės autorė Nobelio literatūros premija buvo apdovanota 2015-aisiais „už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“.

 

5. M.Coetzee („Barbarų belaukiant“; „Nešlovė“; „Peterburgo meistras“; „Jėzaus mirtis“; „Elizabeta Kostelo“; „Jėzaus mokyklos metai“; „Maiklo K gyvenimas ir laikai“; „Jėzaus vaikystė“; „Lėtas žmogus“)

Jeigu reikėtų įvardinti Nobelio literatūros premijos laureatą, lietuviškai prabilusį daugiausiai kartų, tikrai pagalvočiau apie savo ypač mylimą J.M.Coetzee – lietuviškai turime išleistas netgi 9 jo parašytas knygas! Mano kuklia nuomone, niekas negali pralenkti nuostabiosios „Nešlovės“, tačiau greta jos stoja ir „Barbarų belaukiant“, šiomis dienomis kaip niekada ir vėl aktuali, o ir „Peterburgo meistras“. J.M.Coetzee Nobelio literatūros premija buvo apdovanotas 2003-aisiais. Jo knygos įtraukiančios ir dažnai ypač skaudžios, melancholiškos ir ypatingos.

 

6. Jose Saramago („Pasaka apie neatrastą salą“; „Evangelija pagal Jėzų Kristų“; „Kai mirtis nusišalina“; „Aklumas“; „Praregėjimas“; „Kainas“; „Rikardo Rejišo mirties metai“)

Pelnytai Lietuvoje iš naujo atrandamas ir naujai perleidžiamas autorius, kurio kūryba buvo peržengianti visas tikrovės ribas dar 1998-aisiais, kuomet Jose Saramago buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. Tačiau aktualus jis iki pat šių dienų – jo protą sujaukiantys distopiniai, poetiški, filosofiniai tekstai nėra lengviausiai skaitomi, tačiau įtraukia ir nuginkluoja – ypač savo toliaregišku įžvalgumu.

 

7. Mario Vargas Llosa („Sunkūs laikai“; „Penki kampai“; „Tetulė Chulija ir rašeiva“; „Bjaurios mergiotės išdaigos“)

Vienas garsiausių Lotynų Amerikos rašytojų, puikiai pažįstamas ir Lietuvos skaitytojams. Jo stebinanti ir provokuojanti kūryba nepalieka abejingų, todėl nieko keisto, jog 2010-aisiais buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija už „galios struktūrų kartografiją ir asmenybės pasipriešinimo, maišto ir pralaimėjimo energingus vaizdus“. Autorius linkęs juokauti ir ironizuoti, jo kūryba ypač gyva ir ryški, charakteringa ir nepamirštama.

 

8. Orhan Pamuk („Stambulas. Prisiminimai ir miestas“; „Moteris raudonais plaukais“; „Tos keistos mano mintys“; „Sniegas“; „Mano vardas Raudona“; „Nekaltybės muziejus“; „Juodoji knyga“)

Žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas, Nobelio literatūros premija apdovanotas 2006-aisiais. Orhan Pamuk garsėja savo išskirtiniu gebėjimu suderinti europietiškos literatūros bruožus su paslaptinga Rytų pasakojimo tradicija, o jo kūriniai nukelia į Turkiją, ypač Stambulą. Lietuvių kalba yra išleistos ne tik grožinės literatūros O.Pamuk knygos, bet ir jo atsiminimai „Stambulas. Prisiminimai ir miestas“.

 

9. Jean-Marie Gustave Le Clézio („Audra“; „Dykuma“; „Bado šokis“; „Auksinė žuvelė“)

Prancūzų rašytojas, Nobelio literatūros premiją pelnęs 2008-aisiais kaip „naujų išvykimų, poetinių nuotykių ir kūniškų ekstazių autorius, žmonijos, esančios už valdančios civilizacijos ribų ir po valdančia civilizacija, tyrinėtojas“. Jo kūryba skausminga ir poetiška, o romanas „Bado šokis“ – autobiografinis. Yra parašęs daugiau nei 40 knygų, jo kūryba dažnai laikoma pasakiška, ypač metaforiška, alegoriška.

 

10. Gabriel García Márquez („Patriarcho ruduo“; „Šimtas metų vienatvės“; „Meilė choleros metu“; „Apie meilę ir kitus demonus“; „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“; „Kelionė po Rytų Europą“; „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“)

Į literatūros istoriją amžiams įėjęs, jau klasiku laikomas autorius, apie kurį tikriausiai pirmiausiai pagalvoja kiekvienas literatūros gerbėjęs, išgirdęs žodžius „maginis realizmas“. Nobelio literatūros premiją gavo 1982-aisiais. Gabriel Garcia Marquez kūryba garsėja pasakiškumu ir neblėstančiu aktualumu, o pats autorius laikomas žymiausiu Kolumbijos piliečiu.

 

 

Nobelio literatūros premija ir aš

O jūs ar daug dėmesio skiriate Nobelio literatūros premijai? Ar bandote spėlioti kas kasmet ja bus apdovanotas, ar skaitote laureatų kūrybą? O gal šia tema visai nesidomite? Kiek iš šiame straipsnyje išvardytų kūrėjų knygų jums teko skaityti? O galbūt kai kurios sudomino ir jau įsitraukėte į „Būtina perskaityti“ sąrašus? Nors žinoma, neatmetame varianto, kad su Nobelio literatūros premijos teikėjų nuomone visai nesutinkate: galbūt teko skaityti laureatų kūrinių, kurie jums visiškai nepatiko, nepaliko įspūdžio, neįsiminė, nesužavėjo? Pasidalinkite įspūdžiais!