Pasaulinio bestselerio apie ypatingus vaikų namus autorius Ransomas Riggsas: „Svajojame užpildyti savo sielos kiaurymes“

Atsitiktinai viename Pietų Kalifornijos turguje rastos senos nuotraukos įkvėpė amerikiečių rašytoją Ransomą Riggsą sukurti pasaulio vaikus sužavėjusią knygą apie Mis Peregrinės namus ypatingiems vaikams. Dar labiau rašytoją, fotografą ir kino kūrėją išgarsino kultinis kino režisierius Timas Burtonas, pagal bestselerį „Ypatingų vaikų namai“ sukūręs to paties pavadinimo vaidybinį filmą.

Pirmoji rašytojo R. Riggso knyga „Šerloko Holmso vadovėlis“ didelio pasisekimo nesulaukė, užtat 2011 metais išėjusi pirmoji būsimosios trilogijos dalis „Ypatingų vaikų namai“ (angl. Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children) iškart tapo bestseleriu. Skaitytojams patiko knygose sumaišytas unikalus maginės fantastikos, mistikos, nuotykių ir kelionių per laiką kokteilis, paskanintas antikvarinėmis nuotraukomis. Šias nuotraukas rašytojas kolekcionuoja nuo vaikystės, ieško jų antikvariatuose ir blusų turguose.

Seni daiktai ir istorijos yra neatskiriama rašytojo gyvenimo dalis. Užaugęs 200 metų senumo fermoje Floridoje, pirmąsias savo istorijas jis parašė sena, nuolat stringančia spausdinimo mašinėle. Baigęs mokyklą būsimasis rašytojas pasirinko anglų literatūros studijas, vėliau dar nusprendė pasimokyti kino meno Los Andžele.

R. Riggso sukurtą trilogiją – „Ypatingų vaikų namai“ (į lietuvių kalbą vertė Aurelija Jucytė), „Kiaurymių miestas“ (vert. Valdas Petrauskas), „Sielų biblioteka“ (vert. Vytautas Čepliejus) išleido leidykla „Alma littera“.

Specialiai lietuvių skaitytojams pasaulinių bestselerių autorių kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė, tekstą vertė Augustė Gittins.

Jūsų debiutas „Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children“ buvo nepaprastai sėkmingas. Daugybė vaikų prarijo jūsų knygą, kaip, tikiuosi, ir režisierius Timas Burtonas, pagal ją pastatęs savo filmą. Ar pats dalyvavote filmo kūrybos procese?

Nedaug. Keletą kartų teko apsilankyti filmavimo aikštelėje, buvo smagu, tačiau neturėjau galimybių prisidėti rašant scenarijų ir mane tai erzino. Manau, kad tai, ką sukūrė Timas, yra gražu ir fantastiška, tačiau filmas nėra knygos, kurią aš parašiau, atspindys. Turbūt tokiems kino režisieriams kaip Burtonas yra labai svarbu savo kūrybos energijos pridėti į turinį, nes tai leidžia išlaikyti savitą stilių.

Kai kurie filmo personažai filme buvo tokie, kokius aš įsivaizdavau, tačiau kai kurie – stipriai pakito. Jie tiko filmui, bet stipriai pakeitė istoriją, kurią aš kūriau.

Ar tiesa, kad populiariąją savo knygų seriją pradėjote nuo senų fotografijų? Vis dar jas kolekcionuojate?

Beveik tiesa. Knygos idėja mano galvoje sukosi gerokai prieš tai, kai pradėjau kolekcionuoti senas fotografijas. Tačiau sėsti prie rašomojo stalo mane privertė Pietų Kalifornijoje sendaikčių turguje rastas senovinių fotografijų lobynas. Mano kolekcija yra didžiulė, nes knygos reikalauja daugybės gerų nuotraukų, taigi pastarąjį dešimtmetį buvau priverstas jas kolekcionuoti. Jas rinkti dažniausiai būdavo malonumas, bet kartais – ir prievolė. Nėra taip jau lengva rasti senovinių fotografijų, kurios atitiktų konkrečias knygos scenas ir personažus.

Tačiau kartais fotografijos taip pat tampa įkvėpimu – kai pritrūksta idėjų, tereikia atsidaryti stalčius, kuriuose jos gyvena.

Rodos, kaip pats sakote, augote apsuptas meilės, tačiau patirtys ypatingų vaikų namuose – gana tamsios. Iš kur atėjo toji tamsa?

Nė pats nežinau. Mano tėtis mirė, kai buvau visai jaunas, galbūt dėl to? Visada domėjausi baisiomis istorijomis ir tamsiosiomis gyvenimo pusėmis. Tik negaliu pakęsti tamsaus ir kruvino siaubo, kuriame nėra jokios gilesnės minties. Nemėgstu istorijų be vilties ir stipriai plakančios širdies jausmo.

Užaugote kaime, senoje fermoje. Ar gali taip būti, kad gamta ir kaimas žmogaus fantaziją formuoja stipriau nei miestas?

Matyt, stipriai lemia asmenybė, fantazijos gylis ir plotis kiekviename iš mūsų yra skirtingas, bet neabejoju: svajojame, kad užpildytume savojo gyvenimo kiaurymes. Tiesą sakant, fantastinių savo pasaulių nekūriau tol, kol neišsikrausčiau iš fermos į miestą. Man atrodo, kad žmogaus sielai reikia ir gamtos, ir miesto. Bet tikrai, sutinku, kai daug laiko praleidžiame be gamtos, apie ją pradedame svajoti įvairiausiomis formomis.

Esate sakęs, kad jums rūpėjo kiti pasauliai, į kuriuos galima pabėgti. Nuo ko bėgote? Ar šiandien kartais kyla toks noras?

Kalbėjau labiau ne apie bandymą pabėgti, o apie norą atrasti, patirti. Matyt, nesąmoningai jaučiau, kad mano gyvenime kažko trūksta. Fantastika tarsi padėjo praturtinti pasaulį, kuris mane supo, paviršutiniško blizgesio kupinoje aplinkoje rasti slaptas duris ir sluoksnius. Visada tikėjau, kad pasaulyje telpa kur kas daugiau, nei galime pamatyti. Fantastika tobulai tai iliustruoja.

Tiesa, dabar nebejaučiu jokio noro slėptis, bet ir labai mylėdamas savo gyvenimą paslėptų durų nenustoju ieškoti.

Savo interviu jūs dažnai minite močiutę, kuri, būdama fermerio žmona, lankė universitetą ir ragino jus skaityti bei mėgti knygas. Ar tęsiate šią misiją? Kaip jums sekasi ugdyti meilę knygoms savo aplinkoje?

Kyla pagunda sakyti, kad mano darbas pasaulį daro geresnį, bet viskas juk daug paprasčiau – visada mylėjau knygas, istorijas ir aiškiai jaučiau, kad turiu kurti jas ir pats. Esu palaimintas, kad atsirado žmonių, kurie nori mano istorijas skaityti.

Kaip manote, ar viena knyga gali pakeisti skaitymo įpročius – iš neskaitančio padaryti skaitantį?

Be abejonės! Man TA knyga buvo „Narnijos kronikos. Liūtas, ragana ir drabužių spinta“. Taip pat – „Paslaptingas sodas“. Abiejose egzistuoja paslaptingi portalai, per kuriuos knygų veikėjai patenka į kitus pasaulius, tačiau tai – tokie skirtingi kūriniai!

Kaip nutiko, kad „Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children“ tapo knygų serija? Ar tai buvo jūsų, ar leidyklos sumanymas?

Tikėjausi, kad parašysiu daugiau nei vieną knygą, tačiau parašęs pirmąją nebebuvau toks tikras. Ir vis dėlto palikau pravertas istorijos duris, kad turėčiau galimybę, jei tik man pasiseks, tęsti ją toliau. Dideliam mano džiaugsmui, galėjau.

Abu su žmona esate žinomi, populiarūs rašytojai. Kaip dalijatės šlove?

Esame didžiausi vienas kito gerbėjai ir palaikytojai. Kasdien kartu rašome bendroje erdvėje ir dalijamės tuo, ką parašėme. Juk tai – nuostabu! Dalytis gyvenimu su žmogumi, kuris supranta šią keistą, kartais stresą ir kraujospūdį keliančią profesionalaus rašytojo profesiją.

Manau, kad mūsų rašymo stiliai veikia vienas kitą. Negaliu kalbėti už Tahereh, bet sodrus ir emocijų kupinas jos stilius tikrai praturtino manąjį.

„Instagram“ galima matyti jūsų, rašančio prie jūros, nuotrauką. Ar tai – įprasta darbo vieta?

Mano namai – Kalifornija. Turime nuostabų sodą, kuriame mėgstu vaikščioti, kai jaučiuosi nuvargęs ar atsitrenkęs į rašymo sieną. Gamta gaivina ir maitina mano kūrybiškumą.

Daug keliaujate, ar galite save pavadinti nuotykių ieškotoju? Ir kiek iš realiai patirtų nuotykių atsiduria knygose?

Visada buvau nuotykių ieškotojas! Ir tikrai, kartais kelionių patirtys atkeliauja į mano istorijas. Pavyzdžiui, laivo katastrofa „Ypatingų vaikų namai“ knygoje buvo įkvėpta magiško naktinio nardymo Vanuatoje. Kai po vandeniu apžiūrinėjau nuskendusį laivą, lyg žvaigždė visai šalia nušvito bioliuminescencinė žuvis.

Kuo maitinate savo fantaziją šiandien? Ar kartais nesinori atsikratyti „Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children“ knygos personažų ir susirasti naujų draugų?

Dirbu prie naujos knygos, apie kurią dar kiek per anksti kalbėti. Tačiau jaučiu, kad į Mis Peregrinės pasaulį dar galėčiau sugrįžti. Myliu šios knygos personažus, man patiktų pamatyti, kaip jų gyvenimas galėtų vystytis toliau.