Poeto gyvenimą savo žodžiais knygoje perteikęs Juozas Gaižauskas: „Vytautas Mačernis man pasakojo, kad anapus yra visiškai aišku, kas vyksta šiapus“

Aktoriui, atlikėjui ir rašytojui Juozui Gaižauskui dveji praėję metai buvo itin dosnūs: per pandemiją atradęs savyje begalinį troškimą rašyti, Juozas su savo skaitytojais pasidalijo dviem knygomis – „Dievas su šlepetėmis“ ir „Tigras, glostantis pėdas“. Abi jas skaitytojai iškėlė į populiariausiųjų dešimtukus ir išgraibstė ne po vieną tiražą. Prieš šventes Juozas netikėtai paskelbė apie naują savo kūrinį – poetui Vytautui Mačerniui skirtą knygą „Žaižaruojančios dangaus skeveldros“.

Naujoji J. Gaižausko knyga – dviejų keistų vaikėzų pokalbis, dalijantis kūrybą tarp šiapus ir anapus. „Kai turinio gelmės susprogdina formą, puslapiuose pažyra žaižaruojančios dangaus skeveldros“, – sako knygos apie legendinį, anksti mirusį poetą Vytautą Mačernį autorius. Poeto eilėraščių posmai sugula šalia knygos autoriaus prisiminimų, fantazijų, impresijų ir neįtikėtinų dialogų, kuriuose iškyla nemari poeto asmenybė.

„Juozas įlenda į Vytauto kailį, paskui – į savo. Būtent šitaip reikėtų rašyti „antologijas“, o ne „gimė, mokėsi, nuvažiavo, sirgo, įsimylėjo, pasveiko ir numirė“. Jei kartais pasirodytų, kad tokios knygos dar nebuvo, nusišypsok ir pasakyk – iki šiol tik nebuvo atvertas šis langas“, – savo įspūdžiais apie knygą dalijasi aktorius Remigijus Vilkaitis.

V. Mačernis gimė 1921 metų birželio 5 dieną Šarnelėje, netoli Žemaičių Kalvarijos. Jis mokėsi Sedos vidurinėje mokykloje, vėliau baigė Telšių gimnaziją, 1939 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, kuriame iš pradžių studijavo anglų kalbą ir literatūrą, o vėliau, iki pat universiteto uždarymo 1943 metais, – filosofiją. Grįžęs į Šarnelę, joje gyveno iki pat savo mirties. Vos 24-erių sulaukusį poetą 1944-aisiais pakirto patrankos sviedinio skeveldra.

Pirmosios V. Mačernio poezijos knygos buvo išleistos pokario metais Vakarų Europoje ir JAV: „Vizijos“ – Romoje, „Poezija“ – Čikagoje. Po karo poeto kūrybos niekas labiau nenagrinėjo, nors jo eilėraščiai keliavo iš rankų į rankas. Jo poezijos rinktinė „Žmogaus apnuoginta širdis“ Lietuvoje išspausdinta tik 1970 metais.

Poeto kūrybos gerbėjus nepaprastai žavi egzistencinė pasaulėjauta, gyvenimo prasmės paieškos, tikrųjų vertybių ilgesys. V. Mačernio poezija priskiriama humanistinei filosofinei lietuvių literatūros tradicijai.

J. Gaižausko knygą „Žaižaruojančios dangaus skeveldros“ išleido leidykla „Alma littera“. Knygos autorių kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

 

Vienas V. Mačernio eilėraštis prasideda taip: „Nuo ko pradėt? Štai klausimas be galo rimtas! Su rašalu ir plunksna… nesiskirdamas jau gyvenu / Trečia savaitė…“ Tad ir klausiu, nuo ko pradėti knygą? Jau trečiąją?

V. Mačernio likimas užgriuvo mane kaip lavina, – skaudžiai, be kompromisų ir svarstymų. Išvydęs pirmuosius, paties parašytus knygos žodžius ,,Kaip aš numiriau“, nustėrau. Juk planavau rašyti visai ne tai, bet ranka tarsi rašė pati. Pirmą kartą gyvenime stebėjau, kaip rašau tai, ko niekaip negalėjau žinoti ir, rodos, mačiau iš šalies. Keistas jausmas… Tad savo knygą pradėjau nuo keisto jausmo.

 

Koks buvo tavo pirmasis susidūrimas su V. Mačerniu – amžinuoju vaikėzu? Iš tiesų, kartais pamirštame, kad jis buvo toks jaunas poetas. Ir lietuvių literatūros klasiko vardą, skirtingai nuo kitų pripažintų poetų, užsitarnavo taip ir nepasenęs…

Tad aš jį taip ir pavadinau – amžinuoju vaikėzu, kai susitikome tarp Šiapus ir Anapus. Jis per daug ir nepyko (šypsosi). Žodžius KLASIKAS ir KLASIOKAS skiria tik viena raidė, kai pasirinkau antrąjį žodį, kalbėtis mums ėjosi kur kas lengviau.

V. Mačernis netapo klasiku anksti, klasiku jis tapo žuvęs, o tai yra esminis skirtumas. Gyvas jis buvo tik talentingas vaikėzas, klasiku tapo po mirties. Tarp klasikų yra vienas subtilus skirtumas: žuvusio klasiko kūryba nutrūksta, o pagyvenusio (bet vis dar gyvo) anksčiau ar vėliau išsenka. Tada sakoma taip: kadaise jis rašė nuostabiai, o dabar yra klasikas… (Šypsosi.) Tačiau tai – tik paradoksas, ne pati didžiausia bėda… Yra poetų, kurie patys save paskelbia klasikais ir šventai tuo tiki. Tokius aptarinėti aš – bejėgis…

 

Juozai, iš kokių šaltinių sužinojai apie poeto mirtį? Ar tai, kas užrašyta tavo knygoje, vyko tik tavo vaizduotėje? Aprašymai – itin kinematografiniai…

Kad aš žinočiau… Pamenu tik tiek, kad rašant labai diegė širdį, darydavosi silpna ir krėtė šaltis. Tačiau, kai baigiau knygą, vėl pasijutau gerai. Vaizdai iš mano galvos persikėlė į knygą, aš juos užrašiau.

 

Kiek V. Mačernio eilių ir kiek biografijų perskaitei?

Adomo Mickevičiaus bibliotekoje specialiai man buvo atidaryta pailginto laiko knygų paėmimo linija (juokiasi). Iš bibliotekos namo parsitempęs kalną knygų, lėtai jas gliaudžiau, kol mintyse prabilo V. Mačernis. Tada pradėjau su juo kalbėtis ir užrašiau tai, ką jis man sakė. Ne viską, aišku, kai kas buvo pasakyta itin asmeniškai (šypsosi).

 

Kokia įdomi mintis – ar tikrai, besidalydami eilėraščiais, juos perrašydami ir skaitydami, žmonės originalių eilių neperrašė, gal eilėraščiai iki mūsų dienų atkeliavo visai ne tokie, kokie buvo sukurti? Kaip manai, originaliai kūrybai šitokia kelionė laiku padeda ar trukdo?

Vienareikšmio atsakymo nėra. Dogmatikai kausis dėl kiekvieno kablelio, o liberalai laisvai traktuos kiekvieną sakinį. Pusiau juokais, bet tikrai, tik pusiau juokais galiu pasiūlyti naują profesiją; yra vertėjai, verčiantys kūrinius į kitas kalbas, tad kodėl negalėtų atsirasti laiko vertėjų, kurie į XXI amžiaus kalbą išverstų XVIII amžiaus poeto kūrinius?

 

Jei ne žodžiai, kuriuos vartojame vis rečiau ir rečiau, galėtum pagalvoti, kad V. Mačernio eilės parašytos šiandien. Kaip tau atrodo, kur slypi kūrybos nemarumas?

Kūrybos nemarumas slypi ne žodžiuose, o turinyje. Jeigu eilėraštis kalba amžinus dalykus, jis visada jaudins, nors žodžiai kartais ir pasirodys senoviški ar rečiau vartojami.

 

Ar mes iš tiesų mokame skaityti poeziją? Kaip tu ją pats skaitai? Kas tau atrakina eilėraštį? Ir kas atrakino V. Mačernį?

Neturiu jokio recepto. Galime prikasti aibes šulinių, prigręžti gręžinių, bet nepriversime nė vieno gerti tol, kol jis nepajus troškulio. Aš tiesiog užuodžiau vandenį ir buvau ištroškęs, tik tiek… Rašydamas šią knygą stengiausi atverti šulinių dangčius ir pasakyti skaitytojams: „Jeigu kartais esate ištroškę, čia teka Vytauto Mačernio versmė…“

 

Mes dažnai susikuriame patogų poeto, menininko paveikslą, tarsi norėdami, kad jis atitiktų pačių įsivaizdavimą, koks poetas ar menininkas apskritai turėtų būti. Vėliau, gerai pakapstę, išsiaiškiname, kad viskas – nebūtinai taip. Kokių atradimų tau atnešė V. Mačernis?

Nedariau atradimų ir jų neieškojau. Visa savo esybe norėjau, kad pajustume, koks didis, gilus, paprastas ir nuostabiai subtilus yra Vytautas Mačernis. Ne buvo, vis dar yra, jis žiūri į mus ir šypsosi mums iš anapus.

 

Poezija gali prikelti prisiminimus. Kokių galių ji dar turi?

Poezija – ne mokslas, tai – burtas, kur poetas tik pažeria žaižaruojančias dangaus skeveldras, smingančias į širdį, gydančias ir žeidžiančias, sukeliančias prisiminimus, liūdesį ar džiaugsmą. Kokių galių reikia burtui? Jis pats yra galia.

 

Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie poeziją ir poetus. Gal išgyvename poezijos atgimimo laiką?

Man taip neatrodo, bet norėčiau, kad taip būtų.

 

Ši knyga – tobula aktoriui-rašytojui. Ją perskaičiusi, iškart pagalvojau, koks įdomus galėtų būti jos pristatymas. Ar tu apie tai galvojai?

Pradėdamas rašyti, apie pristatymą (juokiasi)? O ne! Tai būtų tas pats, kaip galvoti apie „Oskarą“, prieš pradedant kurti filmą…

Knygos pristatymas, žinoma, bus. MO muziejuje Vilniuje. Tai supratau vos tik išvydęs knygos viršelio maketą. Tikiuosi muziejuje pamatyti šimtus vaikėzų, – nesvarbu, kokio amžiaus: senyvų, jaunų ar visai žilų. Jų visada ateina, nes vaikėzai yra smalsūs. Jeigu būsite ištroškę, šulinių dangčiai MO bus atverti…

 

Šiapus ir anapus – pasikartojantis tavo knygos motyvas. Ar tikrai manai, kad anapus visiškai aišku, kas ir kodėl vyksta šiapus?

Esu tuo tikras, nes Vytautas man pasakojo, kad būtent taip ir yra. Netikite? Paskaitykite knygą (juokiasi).

 

 

***

 

Knygos ištrauka

 

Kaip aš miriau

– Dabar žinau, kad mano paskutinė diena buvo įrašyta ir užantspauduota visose lemties knygose, bet kai ji išaušo, nežinojau, kad antspaudas bus sulaužytas. O ir ką tai būtų pakeitę? Žemė garavo paraku, o baimė ir nerimas skverbėsi iš kiekvieno rudeninio grumsto. Bėgti! Vienintelė visą sąmonę apraizgiusi mintis tvinksėjo dažniau už nerimastingai besidaužančią širdį. Tačiau tas žodis glumino ir skaudino labiau nei pats bėgimas: bėgti? Kodėl bėgti?!. Trauktis! Kuo greičiau trauktis į vakarus! Šie žodžiai nuskambėjo kur kas oriau ir net sukėlė išdidžią, beveik vaikišką šypseną… Tuoj, tik atsisveikinsiu, tik papasakosiu tai, ką privalau, pažvelgsiu ilgiau į akis, kad geriau prisiminčiau… Ir trauksiu į vakarus. Bet grįšiu, būtinai grįšiu!

Kvailiausia, kad būtent tokiomis akimirkomis pasaulis atsiskleidžia visu savo grožiu: tu pamatai ir dulkėtą vieškelio miražą, ir gilų rudenį su visais įmanomais jo atspalviais bei ilgesiu ar medyje sustingusią pelėdą, kurios tyla baugesnė už didžiausią kanonadą. Ta akimirka didinga ir neaprėpiama. Regis, dar šiek tiek, vos vienas mirksnis, ir rankose atsidūręs neapčiuopiamas visraktis atrakins visas tavo būties paslapčių spynas. Ir jis tikrai atrakina – dabar jau žinau, – bet tas spragtelėjimas spynoje ir sulaužo tavo gyvenimo lemties knygos antspaudą – tai sužinojau vėliau…

Ta sviedinio skeveldra, kuri atlėkė ir įsmigo tiesiai man į smilkinį, tikriausiai būtų atskriejusi vis tiek, nesvarbu kur būčiau buvęs. Todėl nieko nekaltinu. Kai pajutau ją smingant, nenustebau, tik pagalvojau: kaip sunku tą žodį sueiliuoti: skeveldra! – ir išgirdau keistą spragtelėjimą. Tada, pamenu, dingtelėjo, kad tai, veikiausiai, skylančios kaukolės garsas, bet dar nenusvirus galvai kuo aiškiausiai suvokiau ir pajutau, kaip atsirakina ir atsiveria mano būties paslaptis… Pagaliau! Aš taip to laukiau! Kol sieloje nušvis beribis pažinimas… Tada nusišypsojau ir numiriau.

Ir tik po to paaiškėjo, kad ką tik lėkiau it patrakęs bričkele ne tam, kad ką nors papasakočiau, kad geriau įsiminčiau, bet tam, kad paskutinį kartą pamatytų ir geriau įsimintų mane…

Žinau, kad mano pirmasis karstas ir buvo ta bričkelė, kurią sutrikęs, vienišas, išsigandęs arklys ilgokai tempė vieškeliu. Ar jis meldėsi? Arkliai nemoka maldų, bet tikrai girdėjau, kaip jis prunkštė, bandydamas mane prakalbinti, ir tai buvo panašu į raudą. Norėjau jį nuraminti, pasakyti, kad jam viskas bus gerai, o ir man ne taip jau blogai, kaip jis mano. Išgirdau, kaip kažkas, aukštybėse atsidusęs, gailestingai pasakė:

– Tiek to, įskaitysime, juk tokie laikai… Panašu į karstą, panašu į laidotuvių procesiją, šūviai ir salvės irgi yra…

Taip supratau, kad dalyvauju savo laidotuvėse, kuriose giedorius pavadavo prunkščiantis arklys, vietoje giminių danguje skrajojo pulkas išgąsdintų paukščių, o vietoje kunigo medyje tupėjo pasišiaušusi pelėda. Regis, net šyptelėjau mintyse, pagalvojęs, kad girgždantis bričkelės rato stipinas erzina ne tik gyvuosius, bet ir mirusius. O tada viskas išnyko ir kuriam laikui stojo tamsa.

Štai taip aš numiriau, o dabar papasakok: kas apie mane girdėti? Ir kaip gyvena mano eilėraščiai?

 

***

Kaip tu gyvenai

– Džiaugiuosi, kad aplankai, Vytautai, ir kad puikiai gyvena tavo eilėraščiai, nors būta bandymų su jais susidoroti, ir nutiko visokių nelaimių su tais rankraščiais, kuriuos išvykdamas paprašei sesers paslėpti ir užkasti po žeme. Karas yra karas, ir užėję kareiviai toje vietoje sukūrė laužą, daugybę dienų virė ten valgyti, tad ne kas iš jų ir liko – tokia požeminė apdegusių eilėraščių košė. Bet tu visada buvai gudragalvis ir dabar tikriausiai šypsaisi: tavo laiškai draugams, kuriuos nepailsdamas rašydavai ir vis pridėdavai į juos naujausių savo eilėraščių, kartais net jų pluoštus, pasisėjo kaip nemarios sėklos. Žmonės vieni iš kitų juos persirašinėjo, skaitė, mokėsi ir skleidė žinią apie tavo poeziją ir tave. Šiandien pas mus net yra tokia profesija, kur žmonės specialiai taip daro: skleidžia žinią, garsina autorius, visaip juos populiarina. Šypsokis toliau, nes, norom ar nenorom, – tu buvai vienas pirmųjų, kuris tai tyčia ar netyčia sumąstė.

Papasakosiu trumpai, ką žmonės kalba apie tave ir kaip mato: jie vadina tave jauniausiu Lietuvos klasiku, tragiško likimo poetu ir rašytoju, kuriam egzistencializmas ir kūrybinės gelmės – tai kasdienė poetinė duona. Literatūros vertintojai, kritikai ir skaitytojai pastatė tave į vieną gretą su visais dar ir tau žinomais klasikais, žinoma, prisidėjo ir naujų. Netgi su V. M. Putinu, kurį tu taip gerbei ir mėgai, stovi greta, bet judu, greičiausiai, dabar daugiau apie tai patys pasišnekate…

Kaip aš tave matau? Turėsi man atleisti už atvirumą, bet įvardysiu kitaip. Matau tave kaip vaikėzą, kupiną dar tik bundančio talento, kurio kūrybinės skeveldros sminga tiesiai skaitytojams į smilkinius. Nemažai tavo žinomų eilėraščių parašyti, kai tau tebuvo septyniolika! Todėl visiškai nenuostabu, kad ištisos jaunosios kartos iki šiandien tave labai mėgsta ir skaito. Man tu – lyg kadaise buvęs klasiokas, tų pačių pažiūrų ir pomėgių, tik visa galva didesnis. Į kurį žvelgiama ir galvojama: „Kas iš to vaikėzo išaugs, jei jis jau dabar siekia lubas?!“

Taip ir žvelgiu į tave – ne kaip į šimtametį klasiką, bet kaip į amžiną vaikėzą, kuriam nepavaldus laikas. Dar galvoju apie tavo ateitį, kuri dingo praeityje. Kuo tu būtum tapęs, jei ne ta nelemta skeveldra?! Manau, kad su savo mylimu F. Dostojevskiu ar A. E. Po būtumei galėjęs smagiai pasivaržyti. Žinoma, tau iš viršaus geriau matyti, bet kartais pagalvoju, kad jei būtum ilgiau čia likęs, tai būtum ne tik plačiau pravėręs ir išskleidęs savo poezijos lobynus, bet ir atvėręs naują, savitą ir didį filosofijos pasaulį, kuriame nuo pat pradžių jauteisi patogiai, lyg sėdėdamas jaukiame savo gimtajame vienkiemyje.

Klausei, kaip gyvena tavo eilėraščiai? Nustebsi, kokie jie puikūs ir nemarūs. Jie kiekvieną kartą suvirpa naujai ir atskleidžia vis kitą, netikėtą prasmę. Skubu pasidalinti jais su tavimi, žinau, kad gali būti nepaprastai jų pasiilgęs. Viliuosi, kad perrašinėdami, dalindamiesi ir garsiai skaitydami žmonės jų nepakeitė ir tu juos rasi tokius, kokius ir palikai. Mąsčiau ir apie tą žodį „skeveldra“, jį tikrai nelengva surimuoti. Nesu poetas ir nebandžiau to daryti, bet man pasirodė, kad tokių žodžių ir nereikia rimuoti – jie ne tam skirti. Skeveldros atlekia pačios, be rimo, be nugludinto žinojimo, jų niekada negali tikėtis, iš anksto numatyti ar gerai apskaičiuoti. Bet kai jos atlekia, – įsminga kaip tavo eilėraščiai: giliai, tiesiai į širdį ir smilkinius. Ir dar: tam, kad jos pasklistų, turi įvykti nemenkas sprogimas. Apie tai mąstau, Vytautai, vis bandydamas suvokti: kokio dydžio tas sprogimas turėjo būti, kad tavo eiliuotos skeveldros atlėktų iki mūsų.

 

***

– Klausau tavęs ir suprantu, kad nieko naujo po saule… Gyvieji poetai skursta, mirę – laidojami kartu su savo kūryba, o tragiškai žuvę – garbinami… Taip buvo visada, tad nieko naujo po saule… Tai sakai, aš dabar klasikas? Tai šiek tiek liūdina, nes reiškia tik tiek, kad esu gražiai supakuotas į dėžutę ir išnarstytas po kaulelį. Tikiuosi, kad nesirengi ir tu to daryti? Verčiau, kreipdamasis į mane, pridėk vieną raidę ir pasidarys žymiai žmogiškiau: tas klasikas yra tavo klasiokas…

Taikliai paminėjai skeveldras… Bet dydžius nulemia visai ne sprogimas, juos nulemia meilės dydis – meilės, kurios mums gyvenime trūko, kurios nesuspėjome pajusti. Meilės, kuria deginome širdį, svilindami ją eilėraščiais. Meilės be atsako ar su nenugalimomis kliūtimis – tai svarbiausia, nes tokios meilės vertė ir kaina aukščiausia. Žmonės, skaitydami eilėraščius, ja šildėsi vėjuotą vakarą ar rūškaną rudenį ir jų pačių plyštančios širdys rimo ir šilo. Dabar jie grąžina šilumą geru žodžiu, šiltu jausmu ar meile mano eilėms. Todėl šiandien esu turtingas kaip niekad ir, prisipažinsiu, labai laimingas, nes anapus tvyrau visiškoje abipusėje meilėje, užrašytoje amžinosiose knygose, kurias išmylėjo pati Meilė.