Garsiausi rusų rašytojai – kas suformavo rusų literatūros klasiką?

Meistriškai plunksną įvaldę rusų rašytojai yra palikę itin turtingą literatūrinį palikimą, jų kūriniai yra skaitomi jau kelis šimtų metų, mokyklose mokiniai gvildena jų turinį, o dažnas lietuvis savo knygų lentynoje tikrai atras ne vieną klasika tapusį rusų literatūros kūrinį.

Vieni jų rašė apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje, kiti apie iškilmingus caro laikus, o treti dalinosi savo gyvenimo nuotykiais autobiografiniuose leidiniuose. Pasižaboję tiesą, nuoširdumą ir skoningą humoro jausmą, jie imasi nelengvo uždavinio – atskleisti svarbiausius žmogaus gyvenimo aspektus. Čia prabėga vaikystė, užklumpa mirtis, šypsosi pirmoji meilė, šaldo vienatvė, vejasi skurdas, čia tvyro karas ir taika. Tačiau koks buvo šių rašytojų gyvenimas už knygų puslapių ribų?

Nuo Dostojevskio iki Puškino, nuo poetų iki romanistų – didžiausias nepriklausomas interneto knygynas Patogupirkti.lt pateikia sąrašą garsiausių visų laikų rusų rašytojų, kurių darbai pakeitė literatūros istoriją. 

Aleksandras Puškinas

Rusijos Šekspyru ir rusų literatūros tėvu vadinamas Aleksandras Puškinas yra vienas geriausių rusų poetų, romantizmo atstovų, kūręs rusų kultūros „aukso amžiaus“ laikotarpiu. Pirmasis jo eilėraštis buvo išspausdintas dar paauglystėje, o, neilgai trukus, A. Puškinas išgarsėjo ir visoje Rusijoje. Žinomiausi Puškino kūriniai – eiliuotas romanas apie nelaimingą meilę „Eugenijus Oneginas“, drama „Borisas Godunovas“, apsakymas „Pikų dama“.

Be nuopelnų literatūros pasauliui, šis kultinis poetas turėjo ir kitų „hobių“. Dėl nemenko A. Puškino mylimųjų sąrašo, rašytojas buvo laikomas tų lakų Don Žuanu, jis buvo aistringas lošėjas ir dvikovų mėgėjas. A. Puškinas garsėjo savo gebėjimu būti dažnai iškviečiamam į dvikovą arba pats dėl menkiausių priežasčių mesdavo priešininkui baltą pirštinę. Vis dėl to, meilė moterims ir dvikovoms netikėtai susipynė, kai 1837 m., būdamas 37-erių, poetas stojo į kovą su Žoržu Dantesu, parodžiusį išskirtinį dėmesį A. Puškino žmonai Natalijai Gončarovai, ir buvo mirtinai sužeistas.

Fiodoras Dostojevskis

Šių metų lapkričio 11 d. 200 metų jubiliejų „atšventė“ rusų literatūros klasikas ir filosofas, visiems žinomas ir gerbiamas Fiodoras Dostojevskis. „Broliai Karamazovai“, „Idiotas“, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Lošėjas“ – šie ir kiti rašytojo kūriniai išliko vertingais iki šių dienų, pagal juos pastatyta daugybė spektaklių ir ekranizacijų. Savo kūriniuose F. Dostojevskis nagrinėjo žmogaus psichologijos gelmes, jį domino egzistencijos prieštaringumas, išorinio pasaulio sąveika su žmogaus vidumi.

Vis dėl to, F. Dostojevskis nebuvo itin populiarus tarp rašytojų, o jo žinomiausi kūriniai dienos šviesą išvydo po rašytojo gyvenimą sukrėtusio įvykio. 1849 m. rašytojas buvo suimtas už opozicinių idėjų skleidimą ir nubaustas mirtimi, tačiau prieš pat įvykdant mirties nuosprendį, caras sušvelnino bausmę ir nuteisė jį  aštuoneriems metams katorgoje ir tremtyje.

Po dešimtmečio praleisto Sibire, F. Dostojevskis grįžo į Maskvą su naujomis idėjomis, iš kurių gimė žymiausi rašytojo kūriniai. Šiandien klasiko knygos išverstos į daugiau nei 170 kalbų, o jo darbai įžiebė kitas literatūros pasaulio žvaigždes – Antoną Čechovą, Džeimsą Džoisą ir Alberą Kamiu.

Levas Tolstojus

Genijus, beprotis ir kūniškų malonumų vergas – ši prieštaringai vertinama asmenybė paliko milžinišką įspaudą rusų literatūros istorijoje. Grafas Levas Nikolajevičius Tolstojus buvo vienas fenomenaliausių visų laikų rašytojų, rašęs romanus, apsakymus, pjeses bei esė.

„Karas ir taika“ bei „Ana Karenina“ – žinomiausi rašytojo romanai, tačiau vertėtų paskaityti ir kitus kūrinius. L. Tolstojaus vardas išgarsėjo 1850 m., išėjus jo autobiografinei trilogijai „Vaikystė“, o paskutinių L. Tolstojaus gyvenimo dešimtmečių mintis ir gyvenimo filosofijas galima perskaityti knygoje „Uždraustoji knyga. Dievo karalystė jumyse“. Beje, Rusijoje ši knyga yra uždrausta iki šiol.

Dar vienas įdomus faktas – L. Tolstojaus mirtis taip pat buvo labai poetiška. Žymus eseistas mirė 1910 m. Astapavo traukinių stotyje – toje pačioje, kur savo gyvenimą pabaigė ir Ana Karenina, tačiau šįkart jį pasiglemžė ne traukinys, o plaučių uždegimas.

Antonas Čechovas

Pernai 160-metį atšventęs garsus rusų rašytojas, sukūręs daugiau nei 500 kūrinių, pagal jo pjeses kuriami spektakliai ir filmai. Nors pagal specialybę Antonas Čechovas buvo gydytojas, dar studijuodamas mediciną Maskvos universitete jis pradėjo rašyti humoristinius apsakymus ir feljetonus. Gyvenime A. Čechovas bandė derinti knygų rašymą su karjera medicinos srityje ir kartą net yra pasakęs: „Medicina yra mano teisėta žmona, o literatūra – mano meilužė“.

A. Čechovo kūryba yra lakoniška, siužetai paprasti, tačiau apimantys žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Jis aprašo XIX a. pabaigos įvairių Rusijos visuomenės sluoksnių gyvenimą, vaizduoja tamsų gyvenimišką realizmą, tyrinėja dvasinį nuovargį, būties prasmę ir žmogiškumo temą. Jo žymiausi darbai – pjesės „Trys seserys“, „Dėdė Vania“, „Žuvėdra“, „Vyšnių sodas“. Jo kūryba žavėjosi teatro legenda Konstantinas Stanislavskis, jis įkvėpė kitus didžius rašytojus – Ernestą Hemingvėjų bei Virdžiniją Vulf.

Beje, kas jei ne Čechovas yra atsakingas už sąvoką „Čechovo ginklas“, reiškiančią, kad kiekvienas istorijos elementas turi prisidėti prie bendro pasakojimo. Taip Čechovas savo amžininkams apibūdindavo rašymą: „Jei pirmajame veiksme pakabinote pistoletą ant sienos, tai sekančiame jis turėtų būti iššautas. Priešingu atveju nedėkite jo ten“.

Michailas Bulgakovas

Šunybes Maskvoje krečiantis velnias, keista ir išprotėjusi meilės istorija, Jėzaus Kristaus konfliktas su Poncijumi Pilotu… išgirdęs šias nuotrupas dažnas skaitytojas iškart prieš akis išvys genialų Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“. Tačiau tai dar ne viskas, šis rašytojas atsakingas ir už šuns Šariko, virtusio žmogumi, prikėlimą satyrinėje apysakoje „Šuns širdis“ bei daugeli kitų puikių istorijų, kuriuose pašiepiama rusų inteligentija.

M. Bulgakovas gimė 1891 m. ir yra laikomas pačiu kontroversiškiausiu savo laikų rašytoju. Jis net kartą yra save pavadinęs „pjudomu literatūros vilku“, mat kritikos už savo kūrybą gaudavo daugiau nei teigiamų atsiliepimų. Ne vienas jo kūrinys neįtiko tuometinei valdžiai ir buvo uždraustas, tad M. Bulgakovas šlovę pelnė tik po mirties. Beje, ir žymusis jo romanas „Meistras ir Margarita“ buvo iš pradžių sunaikintas – rašytojas pats jį sudegino, kaip ir jo herojus romane, o vėliau vėl atkūrė šį romaną iš atminties, tačiau jis buvo pripažintas praėjus tik ketvirčiui amžiaus po jo mirties.

Vladimiras Nabokovas

Literatūros klasikas Vladimiras Nabokovas – vienintelis rusų rašytojas, mokėjęs angliškai rašyti taip pat puikiai kaip ir gimtąja rusų kalba. Vaikystę praleidęs Rusijoje, 1919 m., dvidešimtuosius savo gyvenimo metus einantis jaunuolis emigravo į Vakarų Europą. Pirmiausia, Anglijoje studijavo rusų ir prancūzų literatūrą, o vėliau gyvenimas jį blaškė po Vokietiją, Prancūziją ir JAV, kur rašytojas gavo antrąją pilietybę. Savo dienas jis užbaigė Šveicarijoje 1977 m.

Populiariausias, tačiau taip pat ir prieštaringiausiai sutiktas V. Nabokovo romanas – „Lolita“, kuriame vaizduojamas literatūros profesorius Humbertas, jaučiantis beprotišką aistrą dvylikametei mergaitei, tikrai nimfai Lolitai. Pagal šį V. Nabokovo romaną sukurtos dvi garsių režisierių ekranizacijos – 1962 m. Stanley Kubricko interpretacija ir 1997 m. Adriane Lyne filmas.

Be rašymo V. Nabokovas pagarsėjęs ir dėl kitų savo pomėgių – jis buvo užkietėjęs drugelių kolekcionierius, palikęs nemažą indėlį entomologijos srityje, ir, kaip priklauso tikram rusui, buvo aistringas šachmatininkas, kuris ne tik mėgo žaisti, tačiau ir kūrė šachmatų uždavinius, kurie vėliau būdavo publikuojami.

Žymiausi rusų rašytojai, apsišarvavę drąsa ir tikrumu, humoru ir paprastumu, skaitytojams siekė atskleisti tikrąją žmogaus prigimtį ir įrodyti, kad sielos gelmės pranoksta visus socialinius sluoksnius ir titulus. Rusų literatūra neklestėtų ir be kitų iškilių rašytojų – Nikolajaus Gogolio, Ilja Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo, Michailo Lermontovo, Maksimo Gorkio, Anos Achmatovos.