„Trumpa girtuoklystės istorija“ – šmaikšti ir provokuojanti kelionė per žmonijos išgertuves

Atsižvelgiant į tai, kokią svaigalų rūšį vartoja, žmonės netgi keičia savo elgesį. Visų alkoholinių gėrimų aktyvusis ingredientas visada tas pats – etanolis, bet elgesį išgėrus vis tiek lems žmonių kilmė ir kultūrinės asociacijos. Anglai vos po kelių lagero pintų, tikėtina, taps agresyvūs, bet pavaišinkite vynu, kuris jiems neatsiejamas nuo prabangos ir Prancūzijos, ir išvysite juos santūrius, mandagius arba, rimčiausiu atveju, netgi užsimaukšlinusius ant galvų beretes. Štai kodėl dažnai kalbama apie alaus primaukusius stačiokus, bet ne apie vermuto prigėrusius vandalus ar kampario prisiragavusius priešgynas.

Kodėl žmonės geria? Ką bendro turi vyną pilantys šumerų dievai, alkoholinį alų ragaujantys babuinai ir britai oro uostuose prieš aštuntą ryto? Atsakymų į šiuos klausimus ir dar daugiau įdomios informacijos rasite britų autoriaus Marko Forsytho knygoje „Trumpa girtuoklystės istorija“, kurią į lietuvių kalbą vertė Rasa Dirgėlė.

Kaip alkoholis kūrė civilizaciją

Ši knyga – ne dar vienas tekstas apie alkoholio žalą ar naudą. Tai – šmaikšti, moksliškai pagrįsta, bet lengvai skaitoma kelionė per girtavimo istoriją. Autorius į skaitytoją kreipiasi ne kaip moralistas, o kaip smalsus kultūros tyrinėtojas, siekiantis suprasti, kodėl žmonės gėrė – ir tebegeria – nuo akmens amžiaus iki šiuolaikinių korporatyvinių vakarėlių.

„Trumpa girtuoklystės istorija“ atsako į paprastą, bet universalią klausimo formą: kaip žmonės gerdavo? Ne kodėl jie tai darė, o kur, kada, kiek ir su kuo. M. Forsythas keliauja per šumerų smukles, egiptiečių religines transes, viduramžių Anglijos alines, vikingų kapines su gėrimais pomirtiniams baliams, graikų simpozionus ir netgi laboratorinius eksperimentus su žiurkėmis ir skruzdėlėmis, tiriančiais svaiginimosi poveikį.

Alkoholis ne tik lydėjo žmones istorijos eigoje, bet ir padėjo formuoti civilizaciją. Viena iš knygoje pristatomų teorijų teigia, kad žemdirbystė galėjo prasidėti ne dėl duonos, o dėl alaus. Ar tik ne troškimas svaigintis paskatino protėvius iš medžiotojų-rinkėjų tapti sėsliais žemdirbiais?

Sprendimas 2 kartus: išgėrus ir blaivia galva

Autorius nevengia ir humoro: „Vienas žmogus prisigėręs – problema, dvidešimt girtų žmonių – grėsmė net kardadančiam tigrui“. Tokios ir panašios citatos ne tik priverčia nusišypsoti, bet ir atskleidžia gilesnius kultūrinius dėsningumus. Nors knyga persmelkta istorijos, ji neapsiriboja tik faktais. Tai pasakojimas apie žmones, jų keistumus, ritualus ir neblėstantį norą burtis draugėn – dažnai su taure rankoje.

Kodėl vieni geria agresyviai, o kiti – tam, kad susisiektų su dievais ar protėviais. Pavyzdžiui, Etiopijos surmų gentis alų geria ne po darbo – o prieš jį, nes tai ritualas, padedantis pradėti dieną. Tuo tarpu senovės persai politinius sprendimus priimdavo tik po dvigubo testavimo: kartą girtaujant, kartą blaiviai. Jei išvados sutapdavo – sprendimas būdavo laikomas teisingu.

Alkoholis – kaip veidrodis?

Skaitant „Trumpą alkoholio istoriją“, nejučia kyla mintis: alkoholis – tai veidrodis, kuriame atsispindi ne tiek pavienio žmogaus silpnybės, kiek visuomenės normos, socialinės hierarchijos, netgi civilizacijos pamatai. Todėl autorius ne tiek giria girtuoklystę, kiek kviečia ją suprasti.

Knyga papildyta įvairiais istoriniais šaltiniais, bet tai nėra akademinis traktatas – veikiau žavus, kupinas ironijos kultūrinis gidas, kuris skaitytoją lydės nuo mezolito laikų vakarėlių iki dabarties, kur alkoholis vis dar reiškia daugiau nei tik apsvaigimą: tai socialinis ryšys, simbolis, kartais ir iššūkis.

Kviečiame skaityti knygos „Trumpa alkoholio istorija“ ištrauką.

***

Šitoje knygoje stengiuosi detaliai aprašyti, kur, kada ir kas gerdavo. Įdomu, kur vargšas londonietis eidavo nusipirkti džino? Kada? Iš ko? Atsakymas – absoliučiai bet kur, bet kada ir iš bet ko.

Norint atidaryti džino krautuvę nereikėjo beveik nieko. Na, nebent džino. Tam nueidavote į vieną didžiųjų spirito varyklų ir nusipirkdavote kokį galoną gryno spirito. Parsinešę namo jį distiliuodavote antrą kartą. To reikėjo, kad džinas taptų stipresnis, gerokai stipresnis už dabartinį. Mokslininkai ginčijasi, bet ano meto džino stiprumas galėjo siekti 80 laipsnių, taigi buvo beveik dvigubai stipresnis už šiandieninį. Atliekant antrinį distiliavimą į gėrimą buvo galima įmaišyti aromatinių medžiagų. Kadagiai buvo svarbūs (bet nebūtini, kaip netrukus sužinosime), o į džiną buvo galima dėti beveik viską, kas tik patiko. Bet ką, kas suteiktų skonio. Labai populiarūs buvo terpentinas, taip pat sieros rūgštis. Nelabai sveika, bet nieko tokio. Svarbiausia, kad dabar jau turite savo džino krautuvę.

Įprastai džino krautuvės būdavo įsikūrusios nedidelėse patalpėlėse skurdžiuose pastatuose. Ir viskas. London Magazine žurnale buvo rašoma, kad neturtinguose rajonuose „džinas parduodamas beveik kiekviename pastate, dažnai rūsiuose, kartais ir palėpėse“. Rašantys buvo teisūs. Manoma, kad Sent Džailse (šiek tiek į pietus nuo dabartinio Britų muziejaus) kas penktame kambaryje buvo įsikūrusi džino parduotuvė, o joje pilna purvinų varguolių, mėginančių alkoholyje skandinti savo bėdas arba jau nulūžusių.

Jei nenorite vargintis ir leistis laiptais į rūsį ar kopti į palėpę, galite džino nusipirkti tiesiog gatvėje. Bet kur. Iš bet ko. Kiek žmonės gerdavo? Ne vieną pintą. Skamba neįtikėtinai. Jau minėjau, kad alkoholio koncentracija to meto džine galėjo siekti 80 proc., tad ne vieną pintą tokio alkoholio išgėręs žmogus vargiai galėtų likti gyvas. Taip ir buvo. Žmonės mirdavo. Pasakojimų apie tuos, kurie negyvi krito džino krautuvėse, skaičius stebina ir gąsdina. 1741 m. keli londoniečiai Niuingtono Grine sutiko į Londoną traukiantį ūkio darbininką ir juoko dėlei įkalbėjo jį „išgerti tris ar keturias pintas džino, už kiekvieną pintą pažadėdami duoti po šilingą, bet vos tik žmogelis tiek džino išgėrė, krito ir vietoje pasimirė“.

Šis konkretus pavyzdys – nemaloniai simboliškas. Dėl to, kad Londoną vos spėjęs pasiekti kaimietis mirė nuo džino. Ir dar dėl to, kad jis nežinojo, kas tas džinas. Valstiečiai buvo įpratę gerti elį pintomis bet kuriuo paros metu, net ir per pusryčius. Kodėl gi neišgėrus pintos šio naujojo gėrimo?

Mums atsakymas akivaizdus. Tačiau mes gyvename visuomenėje, kuri jau 300 metų jaukinasi spiritinius gėrimus. Nauja svaiginimosi priemonė pavojinga ne todėl, kad gali pakenkti, bet dėl to, jog kultūra dar nenustatė taisyklių, kaip ją vartoti. Teoriškai įmanoma, kad kažkada tolimoje ateityje po truputį prisijaukinsime net kreką ir tada visi žinos, kad kreką, aišku, rūkote tik ketvirtadienį vakare ir tik vieną labai mažą kristalą. Jūsų močiutė kaitins pypkę, o jūs šnekučiuositės su vikaru, kol šis dalins skrebučius. Skrebučiai visada bus patiekiami su kreku.

Tačiau šiandien tai neįmanoma. Taigi ir džinas anuomet buvo vartojamas kitaip nei dabar. Džino negerdavo pintomis. Dažniau – ketvirtą dalį, arba ketvirtį, pintos. Be to, jei norėjai, galėjai jį prasiskiesti. Vis dėlto toks džino kiekis susargdintų bet kurį šių laikų stikliuko mėgėją. Girtavimas tapo nevaldomas, o tai gąsdino tuos, kurie turėjo kontroliuoti visuomenę – aukštesniąją klasę.