Waris Dirie „Dykumų gėlė“ – istorija, šokiravusi pasaulį

Waris Dirie (gimusi 1965 m.) – vienas garsiausių Somalio modelių, knygų autorė, Afrikos moterų teisių aktyvistė. Ji išgarsėjo parašiusi autobiografinę knygą „Dykumų gėlė“. Nuo tada pasaulis sužinojo apie kraupias moterų genitalijų apipjaustymo tradicijas, kurios iki šiol yra paplitusios daugelyje Afrikos šalių.

Tiesą pasakius, kol nebuvau perskaičiusi knygos „Dykumų gėlė“, apie šią problemą mažai žinojau. Knyga mane tikrai sukrėtė. Neįsivaizdavau, kad pasaulyje kiekvieną dieną daugybė moterų yra pasmerkiamos fizinėms ir psichologinėms kančioms, kurios visiškai neturi jokios prasmės.

 

Waris Dirie gyvenimo pradžia klajoklių gentyje

Knygos veiksmas vyksta dvejose vietose: iki paauglystės Waris gyvena Somalyje, o po to persikelia gyventi į Vakarų valstybes. Waris gimė ir augo dykumoje, pasiturinčioje klajoklių šeimoje. Turto sąvoka suprantama labai savotiškai: jų šeima turėjo didelę kupranugarių bei kitų galvijų kaimenę. Jie buvo šeimos pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

Didžiausią kasdienybės dalį užimdavo gyvulių priežiūra. Kadangi dykumoje būdavo sunku gauti vandens ir maisto, todėl Waris šeima negalėdavo apsistoti toje pačioje vietoje ilgiau nei mėnesį.

Nors knygos autorė nuo ankstyvos vaikystės dirbo sunkų fizinį darbą, dažnai jautė alkį, bet savo vaikystę ji įvardina, kaip laimingą. Didžiausias privalumas – laukinė gamta, buvimas gamtos dalimi. Waris mėgstamas užsiėmimas buvo stebėti gulinčius liūtus, dramblius, lenktyniauti su žirafomis ir zebrais. „Visada stengdavomės išlikti linksmi ir žvalūs. Niekas nesėdėdavo skųsdamasis, verkšlendamas“, – knygoje kalba moteris. Autorė teigia, kad gyvenimo pradžia Afrikoje ją išmokė džiaugtis paprastais dalykais, nesigilinti į smulkmenas.

 

Waris Dirie virsmas iš mergaitės į moterį

Nors knygoje minimos brolių ir seserų mirtys, pasakojama, kaip tėvas atsivedė į šeimą antrą žmoną, bet labiausiai sukrečia Waris lytinių organų sužalojimo istorija. Kai skaičiau, man buvo sunku net patikėti, kad tokios pačios istorijos vyksta realiame gyvenime.

Ši siaubinga tradicija yra susijusi su mergaitės ar merginos virsmu moterimi. Afrikoje tikima, kad „tos, kurios turi sveikas genitalijas, laikomos netinkamos santuokai; tai – nešvarios apsileidėlės, kurių nė vienas vyras nenorės imti į žmonas“.

Afrikos šalyse santuoka vaidina ypač svarbų vaidmenį. Pasak W. Dirie apipjaustymas užtikrino, kad mergaitė neturės lytinių santykių iki vedybų. O jos vyras bus tikras, kad veda nekaltą mergaitę. Neapipjaustyta mergaitė ar moteris neturi šansų ištekėti. Knygos autorė teigia, kad „šį paprotį skatino ir jo reikalavo vyrai – neišmanėliai, savanaudiški vyrai, kurie tikėjosi, kad moterų glamonės bus tik jų nuosavybė“.

Reikia nepamiršti, kad vestuvės yra būdas praturtėti jaunosios šeimai. Jaunikis, norėdamas vesti, sumoka pinigus ar dovanoja gyvulius. Tad šeimos tikslas yra kuo anksčiau mergaitę apipjaustyti, kad ji būtų tinkama santuokai.

Kita priežastis yra susijusi su moterų seksualumu. Tikima, kad apipjaustymas sumažins lytinį potraukį. Apipjaustyta moteris gali kontroliuoti savo seksualumą. Žinoma, taip ji bus ir ištikima savo vyrui.

Knygoje aprašytos lytinių organų žalojimo scenos yra labai sukrečiančios. Sveiku protu nesuvokiama kokį skausmą turi patirti mergaitė per šį barbarišką ritualą.

„Dykumų gėlėje“ minima čigonė, kuri „laikoma svarbia asmenybe mūsų bendruomenėje“. Šios „profesijos“ atstovės gauna didelius pinigus. Mergaičių šeimos joms negaili pinigų, nes tokia operacija yra laikoma „gera investicija, be kurios dukroms nepasiseks vedybų rinkoje“.

Pati apipjaustymo procedūra atliekama visiškai be jokių nuskausminamųjų, nesilaikant higienos, naudojant nešvarų įrankį. Knygoje minima sulaužyto skustuvo geležtė. „<> aš sugebėjau pamatyti sudžiuvusį kraują ant dantytų briaunų krašto. Ji užspjovė ant skustuvo ir nuvalė jį į savo suknelę“.

W. Dirie aprašo patirtą skausmą: „Pasaulyje nėra būdų paaiškinti, koks tai jausmas. Panašu, kai kas nors pjaustinėja tavo šlaunų mėsą arba pjauna ranką, išskyrus tai, kad čia yra pati jautriausia kūno vieta“.

Mane sukrėtė autorės požiūris, kad nepaisant šio suluošinimo, ji nekaltina savo tėvų. Bandau save įsivaizduoti tokioje situacijoje ir atrodo, kad tėvams tikrai negalėčiau atleisti. Tačiau ji sako, kad kalčiausi yra Somalio bendruomenėse galiojantys nerašyti įstatymai. Waris teigia, kad „mano tėvai buvo auklėjimo, kultūrinių tradicijų, kurios nekito tūkstančius metų, aukos“.

 

Gyvenimas Vakarų pasaulyje

Vieną dieną tėvas netikėtai pareiškė, kad dukrai surado vyrą. Kad ir kaip baisiai beskambėtų, šis įvykis tapo Waris sėkmės istorijos pradžia.

Skaičiau ir išgyvenau daugybę neigiamų emocijų, nesuprasdama, kaip trylikos metų mergaitės sutuoktiniu turėjo tapti šešiasdešimtmetis vyras. Buvo sutarta, kad nuotakos tėvui jis dovanos net 5 kupranugarius. Tėvas tokį sandorį laikė labai sėkmingu ir jau džiaugėsi, kad praturtės.

Visiškai nesuvokiama, kad jaunikio amžių tėvas pateikė kaip didelį privalumą: „Jis per senas lakstyti paskui kitų moterų sijonus, parsivesti į namus kitas žmonas. Jis tavęs nepaliks ir prižiūrės tave“.

Pagal Somalio tradicijas našlė negali antrą kartą ištekėti. Tad ji viena turi rūpintis krūva vaikų. Dėl tokių ateities perspektyvų Waris nieko nelaukusi sugalvojo pabėgti iš dykumos ir keliauti pas gimines į Somalio sostinę Mogadišą. Baisu net pagalvoti, kas būtų nutikę, jeigu Waris nebūtų pasipriešinusi tėvui.

Po ilgų klajonių Waris išvyksta į Londoną dirbti savo dėdės ambasadoriaus namuose. Nors tarnaitės darbas buvo labai sunkus, nuolat teko kęsti pažeminimus, bet po ketverių metų dėdės šeima išvyko iš Londono, o Waris jame pasiliko.

Savarankiško gyvenimo pradžia prasidėjo sunkiai, bet vieną dieną išvaizdžią merginą pastebėjo garsus fotografas. Nuo tada prasideda jos, kaip pasaulinio garso modelio, karjera.

Galima tik įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jeigu Waris nebūtų tapusi modeliu. Šiandien apie jos apipjaustymo istoriją tikrai nebūtume išgirdę. Nors knygoje aprašoma ir jos modelio karjera, bet man daug įdomiau buvo skaityti apie autorės patirtį Afrikoje, išgyvenimus, emocijas ir pažintį su civilizuotu pasauliu.

Atvykusi į Londoną, Waris ilgą laiką nesuprato savo kitoniškumo. Nors ją kankino dideli mėnesinių skausmai, bet tik papasakojusi savo problemas anglei draugei Merlinai, Waris suprato, kad tokios tradicijos Vakarų pasaulyje neegzistuoja. Merginai buvo atlikta operacija, kurios dėka jai bent dalinai buvo sugrąžintos lytinių organų funkcijos.

Kertiniu įvykiu moters gyvenime tapo interviu, duotas žurnalui „Marie Claire“. Visai netikėtai Waris žurnalistei išpasakojo kraupią savo gyvenimo istoriją. Paskelbus šį interviu, visuomenė buvo šokiruota, nes tuo metu dar niekas beveik nekalbėjo apie šį brutalų ritualą. Nuo tada Waris pradėjo kalbėti įvairiose organizacijose apie šią problemą.

1997 m. moteris buvo pakviesta Jungtinių Tautų Organizacijos prisidėti prie jų kovos su moterų apipjaustymu.

2002 m. W. Dirie įkūrė „Dykumos gėlės“ fondą, kurio tikslas išnaikinti apipjaustymo tradicijas. Nuo 2009 m. knygos autorė gyvena Gdanske. Lietuvių kalba yra išleista dar viena jos knyga „Juoda moteris, balta šalis“.

 

Šiurpinantys faktai apie mergaičių apipjaustymą

Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis, mutiliacija (moterų genitalijų apipjaustymas) atliekama 30 šalių, daugiausia Afrikos šalyse. Pasaulyje ši procedūra yra atlikta 200 milijonų mergaičių ir moterų. Per metus tokių procedūrų atliekama 2 milijonai.

2016 m. merginų ir moterų, patyrusių lytinių organų apipjaustymą daugiausia buvo Somalyje (net 98 proc.), Gvinėjoje (97 proc.), Egipte (87 proc.). Be Afrikos šalių, šis ritualas gausiai paplitęs Malaizijoje, Indonezijoje.

Nors tai siejama su islamo religija, bet Korane nėra paminėtas moterų apipjaustymas. Didžiausią įtaką daro patriarchalinės visuomenės tradicijos, kurios eina iš kartos į kartą. Ši tradicija turi daugybę neigiamų padarinių moterų fizinei ir psichologinei sveikatai. Sukelia pavojingas ginekologines problemas, nuolatinį skausmą, depresiją, potrauminio streso sutrikimus.

Dalis mergaičių bei moterų miršta nuo apipjaustymo komplikacijų: nukraujavimo, šoko, infekcijų ar stabligės. Kitos gali mirti gimdydamos. Taip pat atimama galimybė patirtį seksualinį malonumą

Daugiau apie mutiliaciją, jos tipus, pasekmes galite perskaityti šiame straipsnyje.

 

Mutiliacija egzistuoja ir Europoje

Gali susidaryti įspūdis, kad šios Afrikos moterų problemos mums, gyvenantiems Europoje, yra svetimos. Naivu tikėtis, kad šie dalykai nevyksta ir mūsų žemyne.

Didėjant pabėgėlių, imigrantų srautams, Europos valstybės irgi susiduria su šiuo barbarišku ritualu. Manoma, kad šiuo metu Europoje gyvena 600 tūkst. moterų, kurios yra patyrusios genitalijų žalojimą. Jungtinėje Karalystėje tokių moterų gyvena 137 tūkst., Prancūzijoje – 125 tūkst., Švedijoje – beveik 39 tūkst. Europoje net 180 tūkst. mergaičių susiduria su apipjaustymo rizika.

Europos šalių įstatymai apipjaustymą laiko sunkiu nusikaltimu. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje už tai gali būti baudžiama 14 metų kalėjimo. Deja, šios tradicijos propaguotojai randa „išeičių“. Būta ne vienas atvejis, kuomet mergaitei procedūra buvo atlikta grįžus atostogų į savo gimtąją šalį.

Kaip bebūtų, situacija po truputį keičiasi į gerąją pusę. 2020 m. Suomijoje buvo atliktas tyrimas apie somaliečių vyrų požiūrį į mutiliaciją. Buvo apklausti 22-40 metų vyrai. Dauguma pasisakė, kad norėtų, jog žmona nebūtų apipjaustyta. Taip pat žinojo galimas pasekmes, jeigu procedūra būtų atlikta. Dalis yra bandę atkalbėti giminaičius, gyvenančius Somalyje, nuo šio veiksmo.

Galima daryti išvadą, kad švietimas keičia šią situaciją į gerąją pusę. Europos šalyse didelis dėmesys skiriamas apipjaustymo problemai. Afrikietės moterys bei vyrai yra supažindinami su galiojančiais įstatymais, kalbama apie moterų teises, galimas sveikatos problemas. Šiuo atveju svarbų vaidmenį atlieka švietimo, medicinos, socialiniai darbuotojai. Jie yra mokomi, kaip atpažinti potencialius atvejus, kaip suprasti, jeigu planuojama įvykdyti mutiliacija ir pan.

 

Kodėl verta perskaityti „Dykumų gėlę?

Ši knyga puikiai atskleidžia kokią žalą daro patriarchalinėse visuomenėse gyvuojančios tradicijos, moterų teisių neginantys įstatymai, švietimo trūkumas ir žmonių tamsuoliškumas. Nors gyvename modernioje valstybėje, bet negalime likti abejingi kitur vykstantiems moterų teisių pažeidimams. Juk net kaimyninėje Lenkijoje šiuo metu priimtas įstatymas dėl abortų draudimo!

„Dykumų gėlė“ man paliko didelį įspūdį ne tik dėl šiurpaus pasakojimo, bet ir dėl pačios Waris milžiniškos drąsos, ryžto ir noro padėti panašaus likimo moterims. Knyga dar kartą įrodo, kad moterys yra ne tik psichologiškai stiprios, bet ir gebančios atleisti.

Pati knyga parašyta paprastu stiliumi, nėra ryškios kulminacijos, bet skaitydama negalėjau atsitraukti. Man ji sukėlė daugybę skirtingų emocijų.

 

Filmas „Dykumų gėlė“

2009 m. pasirodė knygos ekranizacija, kurią režisavo Sherry Hormann. Pagrindinį vaidmenį atliko Etiopijos modelis Liya Kebede.

Filmas sulaukė didelės sėkmės ir tuo pačiu dar daugiau žmonių sužinojo apie Afrikos moterų problemas.

 

Kitos, tikrais faktais paremtos knygos, kuriose kalbama apie moterų teisių pažeidimus:

Hibo Wardere „Sužalota“. Pasakojimas apie somalietę, kuri šešerių metų buvo apipjaustyta. Išvykusi gyventi į Angliją, mergina supranta, kad tokios apeigos yra neįmanomas dalykas Vakaruose.  Autorė kalba apie kultūrų požiūrių skirtumus į moteris, išgyvenimus po apipjaustymo, santykius su motina. Knygoje atskleidžiama, kad šis paprotys gyvuoja ir Anglijoje gyvenančių somaliečių bendruomenėse.

Souad „Sudeginta gyva“. Septyniolikos metų palestinietė Suada užmezga nesantuokinius ryšius. Apie tai sužinojusi šeima nusprendžia ją ir jos kūdikį gyvus sudeginti. Per stebuklą likusi gyva, mergina pabėga į Europą. Deja, net ir pabėgusi toli nuo namų, mergina yra persekiojama šeimos, kurios tikslas yra ją nužudyti.

Ayaan Hirsi Ali „Bedievė“. Knyga apie somalietės gyvenimo istoriją: vaikystėje patyrusi pilietinio karo siaubą, prievartą, apipjaustymą, paauglystėje įviliota į Musulmonų brolijos pinkles, pabėga į Olandiją. Moteris kovoja už musulmonų moterų teises ir kviečia islamo išpažintojus būti demokratiškais.