Dainius Gintalas (g. 1973 m. vasario 7 d.,
Slabadėlė) – lietuvių poetas, vertėjas, literatūros ir meno
kritikas, libretų autorius.
Poeto vaikystės bičiulis Ramūnas
Bielevičius prisimena galvojęs, jog literatu Dainius tikrai nebus –
mokykloje iš lietuvių kalbos jis rinko ne pačius geriausius
pažymius.
Bendraklasiai galvojo, kad jis taps arba veterinaru, arba
krepšininku, tačiau viską pakeitė į Daugus mokytojauti atvykęs
lietuvių kalbos mokytojas Algirdas Kalėda. Nuo tada bičiuliai Dainius
ir Ramūnas ėmė kurti poeziją, bet kadangi „kaimui užtenka vieno
poeto“, Ramūnas visus laurus atidavė Dainiui.
1991 m.
baigęs Daugų vidurinę mokyklą, Dainius Gintalas studijavo Vilniaus
universiteto Filologijos fakultete. 1997 m. pasirodė debiutinė
poezijos rinktinė „Angis“. 1998 m. pagal meno istorijos
magistrų rengimo programą studijavo Vilniaus Dailės akademijoje.
Galbūt dėl šios priežasties Dainiaus Gintalo poezija yra
išskirtinai vizuali ir labai taupi. Maždaug kas
dešimtmetį poezijos rinktinę pristatantis poetas tekstuose
tyrinėja žmogaus sąmonės ir pasąmonės fenomenus, traumines patirtis,
nebijo atskleisti slapčiausias manijas ir aistras.
Literatūra – ne vienintelė meno sritis dominanti poetą. Nuo
2000 m. jis organizuoja neprofesionalų meno festivalį
„Maskoliškių meno frontas“. Buvusiame tvarte jis
įkūrė „Tvarto galeriją“, yra surengęs keturias
fotografijos parodas, kuriose įprasmino Lietuvos mažosios architektūros
palikimą – kaimo išvietes.
Rašymas taip
pat neapsiriboja eilėraščiais. Dainius Gintalas yra sukūręs
libretus operoms „Donoras“, „Izadora“,
„Žuviaganys“, taip pat rašo eilėraščius
vaikams bei verčia poeziją (Henri Michaux, Blaise Cendrars, René
Charoir) ir prozą (išvertė Georges Bataille romaną „Dangaus
žydrynė) iš prancūzų kalbos.
Dainiaus Gintalo
kūrybą grindžiama gilia ir savita filosofija, kurią poetas vadina
chtoniškąja vaizduote. Joje pasaulio netvarka, chaosas,
gaivališkumas suvokiami kaip tam tikra tvarka, struktūruojanti
žmogaus vidinius išgyvenimus ir lemianti jo sąmonės
daugiasluoksniškumą. Poetas mano, kad kaip bebūtų paradoksalu,
tai padeda žmogui siekti harmonijos ir dvasinio saugumo. Jis
įsitikinęs, kad poezija neturi būti budistinis atsiribojimas nuo
pasaulio. Ji turi žmogų aktyviai budinti, o meno paskirtis –
griauti žmogaus robotiškumą, išlaisvinti jį.
Kiekviena poeto kūrybos rinktinė – literatūrinis įvykis. Tą
patvirtina ir įvairūs apdovanojimai. 2007 m. pasirodžiusi „Boa“
pelnė Jaunojo jotvingio premiją ir Literatūrinės skrybėlės prizą, o
2016 m. išleista „Adatos“
tapo Metų poezijos knyga ir pateko tarp dvylikos kūrybiškiausių
metų knygų, buvo apdovanota J. Lindės-Dobilo premija.