Dalai Lama

Gimęs buvo pavadintas Lhamo Dhondub ("norus pildanti deivė") vardu. Tibete vardas renkamas ne pagal vaiko lytį, todėl berniukas buvo pavadintas moterišku vardu. Vėliau pats Dalai Lama apie tai prisimindavo su šypsena. Lhamo buvo devintas vaikas šešiolikos vaikų šeimoje, iš kurių išgyveno tik septyni.

Jo tėvas ir motina, kaip ir kitos 20 kaimo šeimų augino avižas, kviečius ir bulves.


Dviejų metų buvo Lhamo Dhondub rado vienuoliai, ieškoję mirusio tryliktojo Dalai Lamos Thubten Gyatso reinkarnacijos. Tibeto budistai tiki, kad Dalai Lamose įsikūnijęs Tibeto globėjas Bodhisatva.


Sulaukęs keturių metų Dalai Lama IV buvo pasodintas į Tibeto sostą, o nuo šešerių metų vienuoliai pradėjo jį mokyti. Baigė Drepungo, Seros ir Gandeno vienuolynų universitetus. Mokslas buvo baigtas 1959 m., kai Dalai Lamai buvo suteiktas budizmo filosofijos daktaro laipsnis.


1949 m. komunistinė Kinijos kariuomenė įsiveržė į Tibetą. 1950 metais Dalai Lamai tapo valstybės vadovu. Po metų buvo pasirašytas Tibeto ir Kinijos susitarimas, pagal kurį Tibetas tapo Kinijos dalimi. Kinai garantavo visas politines, religines ir kultūrines Tibeto laisves, tačiau realybė buvo kitokia.

Tibetiečiai aktyviai priešinosi naujai Kinijos valdžiai, o po 1959 m. Lasoje įvyko sukilimas, kurį žiauriai numalšino Kinijos kariuomenė. Dalai Lama su nedidele grupele vienuolių pabėgo į Indiją. Indijos valdžia suteikė politinį prieglobstį ir Dalai Lama įsikūrė šalies šiaurėje esančiame Dharamsala mieste. Per kelis mėnesius į Indiją išvyko maždaug 80 000 tibetiečių, kurių dauguma įsikūrė toj pat vietovėje, kaip ir jų lyderis. Dharamsala imta vadinti "mažąja Lhasa". Būtent ten tremtyje įsikūrė Tibeto valdžia.


Visą gyvenimą Dalai Lama siekė Tibeto autonomijos. 1989 metais jis buvo apdovanotas Nobelio taikos premija dėl kovos už žmogaus teises, pasaulio taiką, pamatines bendražmogiškas dvasines vertybes.