0

Eugenija Šimkūnaitė

Eugenija Šimkūnaitė (1920 m. vasario 11 d., Krasnodaras, Rusija - 1996 m. sausio 27 d., Vilnius, Lietuva) – gydytoja, žolininkė, etnografė, habilituota gamtos mokslų daktarė.


Gimė 1920 m. kovo 11 d. Rusijoje, Krasnodaro krašte, Novorosijsko mieste, vaistininko Prano Šimkūno ir medicinos sesers Olgos Lebedevos-Šimkūnienės šeimoje. Šeimai grįžus į Lietuvą, apsistojo ten, iš kur buvo kilę - Tauragnų valsčiuje, Indubakių kaime. Pranas Šimkūnas nusipirko žemės, o 1922 metais Tauragnuose įsteigė vaistinę.


Eugenija Šimkūnaitė nuo mažens mylėjo gyvulius, paukščius, jai patiko klausytis senų žmonių pasakojimų apie senovę, apie stebuklingą gydomųjų žolynų galią. Kadangi tėvas buvo vaistininkas, mažoji Eugenija jau nuo mažens padėdavo tėvui vaistinėje - mokėsi vaistinius augalus sėti, rinkti ir ruošti pardavimui, jais gydyti. O tetos - senos žolininkės - guvią ir žingeidžią mergaitę mokė užkeikimų ir užkalbėjimų. Mergaitė nemėgo žaisti su lėlėmis, jai labiau patiko jodinėti arkliais, bėgioti ir karstytis po medžius su berniukais.


Mokėsi Tauragnų pradžios mokykloje, vėliau Utenos gimnazijoje, o 1937 metais Kauno Vytauto Didžiojo universitete, sekdama tėvelio pėdomis, pradėjo studijuoti farmaciją. Studijuodama dirbo Kaune Tauragnų vaistinėje, vėliau Vilniaus universiteto farmakognostiniame sode asistente.

Prasidėjus karui sudegė Tauragnų vaistinė, žuvo tėvas, buvo kontūzyta motina. Po karo gyventi buvo labai sunku - atlyginimai buvo maži, reikėjo rūpintis ligota motina. 1945 m. Eugenija Šimkūnaitė įsidarbino Vilniaus 1-osios ligoninės vaistinės vedėja, tačiau ją traukė mokslinis darbas, ji norėjo grįžti į universitetą, tačiau moksliniam darbui taip reikalingas farmakognostinis sodas karo metu buvo sunaikintas.

1947 m. ji pradėjo dirbti Sveikatos apsaugos ministerijos farmacijos valdyboje.


1949 m. grįžo į Kauną, dirbo Kauno Botanikos sode jaunesniąja moksline bendradarbe ir pradėjo rašyti disertaciją. 1952 m. E. Šimkūnaitė apgynė biologijos mokslų kandidatės disertaciją tema "Valerijono kultūra Lietuvoje".


1955 m. išvyko dirbti į Kazachstaną - ją domino Vidurinės Azijos vaistiniai augalai, gamta ir žmonės. 1957 m. grįžusi į Lietuvą, vėl įsidarbino Farmacijos valdyboje. 1968 m. jai suteikiama aukščiausia provizorės - farmacinio darbo organizatorės kvalifikacinė kategorija.


1971 m. Eugenija Šimkūnaitė Vilniaus universitete apgynė biologijos mokslų daktarės disertaciją "Lietuvos vaistingųjų augalų resursų naudojimo biologiniai pagrindai".


1975 metais, norėdama pasišvęsti moksliniam darbui, išejo į pensiją. Eugenija Šimkūnaitė aktyviai dalyvavo Respublikinės Farmacininkų mokslinės draugijos veikloje.

1993 m. Lietuvos Mokslo Taryba provizorei Eugenijai Šimkūnaitei suteikė habilituotos gamtos mokslų daktarės mokslinį laipsnį.


Eugenija Šimkūnaitė parašė daugybę mokslinių straipsnių bei skaitė pranešimus mokslinėse farmacininkų ir botanikų konferencijose, dalyvaudavo botanikų ekspedicijose, skaitė pranešimus visuomenei.  Kalbėjo ir rašė Eugenija Šimkūnaitė labai vaizdingai ir šmaikščiai.


E. Šimkūnaitė vos savaitę sirgusi mirė 1996 m. sausio 27 d. Vilniuje. Palaidota Tauragnuose, šalia tėvų. Ant jos kapo šalia paminklo auga vyšnia - toks buvo daktarės prašymas.

Eugenija Šimkūnaitė knygos