Gabrielis Garsija Markesas (Gabriel Garcia Marquez)

balandžio 17 d., Meksike, Meksikoje.

Gabriel García Márquez'as, vyriausias iš šešiolikos vaikų, gimė Kolumbijoje, Aracataca mieste - bananų uoste Karibų jūros pakrantėje. Kai Gabriel García buvo dar vaikas, jo tėvas, prastai apmokamas telegrafo operatorius, persikėlė su žmona ir vaikais į kitą miestą palikdamas Gabrielį žmonos tėvų globai. Su močiute Gabriel García siejo ypač artimas ryšys. Ji pasakodavo jam legendas ir padavimus, kuriuos vėliau rašytojas panaudojo daugelyje savo knygų. O senelis - pensininkas, buvęs pulkininkas, pasakojo anūkui begalines istorijas apie pilietinį karą ir savo jaunystę.

Po senelio mirties (1936 m.) Márquez'as trumpai mokėsi Barranquilla, kur įgijo pakankamai žinių, kad galėtų lankyti jėzuitų kolegiją Bogotoje. 1947 m. Márquez'as Kolumbijos universitete įstojo į Teisės fakultetą. Tais pačiais metais „Observer“ („Espectador“) laikraštis Bogotoje išspausdino pirmąjį jo apsakymą „La tercera resignacion“. Per kitus šešerius metus tame pačiame laikraštyje buvo paskelbta dešimt Gabriel García Márquez'o apsakymų. 1948 m., persikėlęs gyventi į Kartacheną, rašytojas tęsė savo teisinį išsilavinimą po poros metų padėjo dirbti reporteriu „Heraldo“ žurnale, kur turėjo savo skiltį „Žirafa“. Vėliau Márquez'as vėl grįžo į Bogotą ir tapo žurnalo „Observer“ („Espectador“) reporteriu.

Pirmas rimtas Gabriel García Márquez'o kūrinys paskelbtas 1955 m. Istorija vadinosi „La hojarasca“. Tuo pat metu savo žurnale Márquez išspausdino 14 straipsnių iš jūrų stebėtojo gyvenimo, kuriuose atskleidė faktus apie kontrobandos gabenimą Kolumbijos karo laivais. Šie straipsniai sukėlė tokį skandalą, kad laikraštis buvo uždarytas, o Gabriel García Márquez'as kaip buvęs žurnalo korespondentas liko be pragyvenimo šaltinio ir buvo išsiųstas į  Europą.

1958 m Gabriel García Márquez'as susituokė su Mercedes Barcha, jie turi du sūnus - Rodrigo ir Gonzalezą. Rašytojas buvo įsitikinęs, kad jų santuoka įvyko danguje. Jis dažnai juokaudavo, kad Viešpats sujungė jį su jo žmona Mercedes dar prieš atsiunčiant juos į žemę. Jie susitiko Kolumbijos mieste Sucre šokių aikštelėje. Gabrieliui buvo 18 metų, jis studijavo teisės mokykloje. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio ir visam gyvenimui.

Dvejus metus Márquez  dirbo Europoje kaip laisvai samdomas žurnalistas, vėliau įsidarbino „Prensa Latina“ - Kubos vyriausybės naujienų agentūroje, o 1961 m. persikėlė į Meksiką, kur pragyvenimui užsidirbdavo rašydamas scenarijus, straipsnius žurnalams, o laisvalaikiu -  knygas. 1961 m. pasirodė apysaka „Pulkininkui niekas nerašo“ („El Coronel ne tiene quien Le escriba“), o po po metų apsakymų rinkinys „Los funerales de la Mama Grande“.

Tačiau finansinę sėkmę Gabriel García Márquez'ui pelnė 1967 m. pasirodęs romanas „Šimtas metų vienatvės“ („Cien anos de soledad“). Pablo Neruda rašė, kad tai „turbūt didžiausias įvykis ispanų literatūroje po „Don Kichoto“. Pirmasis leidimas buvo parduotas per savaitę. Peru rašytojas Vargas Llosa pavadino tai „literatūriniu žemės drebėjimu“. Visi romaną vadino Lotynų Amerikos prozos šedevru. Romanui buvo suteikta daugybė prizų, rašytojas tapo Niujorko Kolumbijos universiteto (JAV) garbės daktaru ir persikėlė į Barseloną (Ispanija).

Nuo 1975 m. iki 1981 m., kol Čilėje valdė diktatorius Pinochetas, Marquez'as Bogotoje leido politinį laikraštį „Alternatyva“.

Kitas garsus romanas pasirodė 1975 m. - „Patriarcho ruduo“ („El Otono del Patriarca“), vėliau „Meilė choleros metu“ (1985), „Meilė ir kiti demonai“ (1994). Daugelis rašytojo kūrinių nėra išversti į lietuvių kalbą.

1982 m. Gabriel García Márquez'as gavo Nobelio literatūros premiją.

2004 m. rašytojas, anksčiau atsisakęs bendradarbiauti su Holivudu, pardavė jam teisę statyti filmą pagal knygą „Meilė choleros metu“.

Daugelį metų Marquez'as turėjo rimtų sveikatos problemų: 1989 m. jis susirgo plaučių vėžiu, 1992 m. jam buvo atlikta operacija. 1999 m. atliekant tyrimus buvo rasta dar viena onkologinė liga - limfomą. Marquez'ui JAV ir Meksikoje buvo atliktos dvi sudėtingos operacijos ir paskirtas ilgas gydymo kursas.

Mirė rašytojas 2014 m. balandžio 17 d. Urna su jo pelenais palaidota Kolumbijos Kartagenos mieste, buvusio vienuolyno „La Merced“ vidiniame kieme.