0

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861 m. kovo 18 d., Puziniškis, Panevėžio raj. - 1943 m. birželio 14 d., Panevėžys) – Lietuvos rašytoja, publicistė, visuomenės bei politinė veikėja.


Gabrielė Petkevičaitė gimė  inteligentų bajorų šeimoje. Rašytojos tėvas Jonas Leonas Petkevičius buvo baigęs Kijevo universiteto medicinos fakultetą ir Puziniškyje vertėsi privačia gydytojo praktika. Motina - Malvina Chodakauskaitė - buvo baigusi Vilniaus gimnaziją.

1865 m. Petkevičius buvo paskirtas Joniškėlio ligoninės vedėju ir persikėlė čia gyventi su savo gausia šeima - šeimoje augo šeši vaikai. Petkevičių šeimoje vaikai nuo mažens buvo skatinami gražiai elgtis su tarnais, dalintis su mažiau turinčiais.  Tėvas rūpinosi vaikų auklėjimu ir mokymu, jiems buvo samdomi namų mokytojai. Labai svarbus žmogus Gabrielės gyvenime buvo Laurynas Ivinskis. Jis mokė ją lenkų kalbos, aritmetikos, geografijos ir Lietuvos istorijos. Netrukus po devintojo Gabrielės gimtadienio užsikrėtusi vidurių šiltine mirė motina – šeši vaikai liko našlaičiais.


Namų ūkį perėmė tėvo sesuo Regina. 1873 m. Petkevičaitė įstojo į privačią Mintaujos Dorotėjos mergaičių mokyklą. Nepaprastai griežtos mokyklos sąlygos sukėlė sunkią ligą - pradėjo krypti stuburas. Ši liga persekiojo Gabrielę visą gyvenimą. 1876 m. Gabrielė baigė mokyklą ir tais pačiais metais įstojo mokytis į Mintaujos aukštesniąją Trejybės vardo mergaičių mokyklą, kurią baigė, išlaikė brandos egzaminus ir gavo namų mokytojos diplomą. Trejybės mergaičių mokykloje išryškėjo ypatingi jos gabumai matematikai. Gabrielė norėjo toliau studijuoti universitete, tačiau tėvas tam nepritarė ir ji grįžo į Joniškėlį. Čia tvarkė namų ūkį, slapta savo namuose mokė Joniškėlio valstiečių vaikus, stengėsi mokytis toliau – 1885 m. baigė Deltuvos vienmečius bitininkystės ir sodininkystės kursus, užveisė 50 avilių bityną, parašė lietuvišką knygelę apie bites. Iš bityno gautas pajamas skyrė neturtingiems moksleiviams šelpti.



Petkevičių namai visada buvo lietuvių inteligentų susibūrimo vieta, Petkevičius visada skatino dukterį dirbti kultūrinį ir švietėjišką darbą savo aplinkoje. 1889 m. į Gabrielės rankas pateko pirmasis "Varpo" numeris. 1894 m. Gabrielė pati pradėjo rašyti į „Ūkininką“. Pasirašinėjo Bitės slapyvardžiu - ilgainiui Bitė tapo jos pavardės dalimi. Tais pačiais metais susipažino su Pernaravos dvarelio bajoraite Jadvyga Juškyte ir kartu įsteigė „Žiburėlio“ draugiją neturtingiems moksleiviams ir kultūros darbuotojams remti. Tais pačiais metais "Varpe" pasirodė pirmoji jos apysaka "Vilkienė". Gabrielė aktyviai dalyvavo tautiniame atgimime - rengė susitikimus, suorganizavo keliones po Lietuvą, stengėsi susitikti ir susipažinti su žymiais žmonėmis. Povilo Višinskio pastangomis 1898 m. susipažino su Žemaite.

1899 m. Bitė kartu su kitais inteligentais suorganizavo pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį Palangoje (Keturakio „Amerika pirtyje“). Abi su Juškyte padengė spektaklio rengimo išlaidas, nes vakaro pelnas buvo numatytas skirti „Žiburėlio“ draugijai. Matydamos lietuviško liaudies teatro poreikius, Bitė su Žemaite ėmėsi kartu rašyti dramos kūrinius, Slapyvardžiu Dvi Moteri jos parašė pjeses ir komedijas: „Velnias spąstuose“, „Kaip kas išmano, taip save gano“, „Parduotoji laimė“, „Litvomanai“.

1901 m. Petkevičiai iš Joniškėlio persikėlė į savo dvarą Puziniškyje.

1905 m. Gabrielė Petkevičaitės dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, 1907 m. pirmininkavo steigiamajame Lietuvių moterų sąjungos suvažiavime. Moterų judėjimas buvo viena iš Petkevičaitės veiklos sričių. Rašytoja dalyvavo daugelyje Lietuvos, Rusijos, tarptautinių moterų forumų. Gyvenant Puziniškyje, Petkevičaitei teko rūpintis ir pašlijusiais dvarelio reikalais, namo statyba, padėti tėvui slaugyti ligonius, ruošti vaistus.

1909 m. mirus rašytojos tėvui, dvarelis atiteko broliui Leonui, ir Bitė išvyko gyventi į Vilnių. Vilniuje dirbo dienraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje, redagavo pirmąjį lietuvišką pasaulietinio turinio laikraštį moterims „Žibutė“, skaitė paskaitas Vilniaus visuomenei.


Prasidėjus Pirmam pasauliniam karui rašytoja apsistojo Puziniškyje. Čia mokė kaimo vaikus, įsteigė švietimo kursus suaugusiems. Baigusi medicinos felčerių kursus Panevėžyje, gydė apylinkės žmones, rašė „Karo meto dienoraštį“.


1919 m. pradėjo dirbti Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, kur dėstė lietuvių, vokiečių kalbas, Lietuvos ir visuotinę istoriją, pasaulinės literatūros istoriją.

1920 m. Bitė buvo išrinkta į Steigiamąjį Lietuvos seimą, jai teko garbė atidaryti seimą. Dirbo įvairiose visuomeninėse ir šalpos organizacijose, dalyvavo savivaldybių ir moterų judėjimo veikloje. Tais pačiais metais dalyvavo Ženevoje vykusiame tarptautiniame moterų kongrese.

Didelis pamokų krūvis, visuomeninė veikla alino rašytojos sveikatą. 1924 m. Petkevičaitė išvyko gydytis į Prancūziją. Grįžusi gavo direktoriaus Jono Yčo pasiūlymą pasitraukti iš mokytojos pareigų.

1925 metais persikėlė gyventi į Puziniškį, tačiau dėl nepalankių gyvenimo sąlygų grįžo į Panevėžį.

1927 m. jau visam laikui apsistojo Panevėžyje ir gyveno iš Lietuvos seimo paskirtos pensijos bei kitų kultūros žmonių paramos. Dalyvavo visuomeniniame gyvenime, rašė, bendravo su jaunimu. Retkarčiais skaitydavo paskaitas Panevėžio liaudies universitete. Gyvenimo pabaigoje parašė didžiausios apimties prozos veikalą – dviejų dalių romaną "Ad Astra".


1929 m. apdovanota Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu, o 1936 m. – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu.


Mirė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė 1943 metais birželio 14 dieną. Palaidota Panevėžio kapinėse.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė knygos