0

Giovanni Boccaccio

Giovanni Boccaccio (1313 m. birželio 16 d., Florencija - 1375 m. gruodžio 21 d., Florencija) – italų rašytojas, poetas, vienas pirmųjų Renesanso humanistų.

Giovanni Boccaccio gimė Florencijos apylinkėse. Manoma, kad jis buvo nesantuokinis vaikas. Tėvas  - Boccaccino di Chellino - buvo pirklys ir dirbo banke, o apie motiną žinoma tik tiek, kad ji buvo prancūzė. Gyveno su tėvu ir pamote. Namuose berniuką mokė Giovanni Mazzuoli, kuris supažindino jį su Dantės kūryba.

1327 m. jo tėvas, banko tarnautojas, buvo išsiųstas į Neapolį. Ten persikraustė ir visa šeima. Kai berniukui sukako 10 metų, tėvas išsiuntė jį pas pirklį mokytis prekybos amato. Deja, po šešių metų pirklys parsiuntė berniuką atgal, sakydamas, kad jis prekyba visiškai nesidomi. Vėliau, tėvo reikalavimu, Giovanni dar 8 metus Neapolio universitete studijavo teisę. Vėliau, supratęs, kad sūnus domisi tik literatūra, tėvas paskyrė jam nedidelę rentą ir leido veikti tai, apie ką Giovanni svajojo. Nors teisės studijos, kaip ir prekybos mokslai, apkarto, jų metu Boccaccio sutiko daug žymių mokslo bei kultūros veikėjų.

Tėvas supažindino Giovanni su to meto Neapolio aukštuomene, jie lankydavosi karaliaus Roberto il Saggio (Roberto Išmintingojo) dvare, kur buvo žavimasi prancūzų kultūra ir manieromis. Jaunasis Giovanni keletą kartų buvo įsimylėjęs. Ypač jį pakerėjo ištekėjusi karaliaus duktė Marija, kuri vėliau tapo pirmųjų poetinių bandymų įkvėpėja ir mūza (kūriniuose ji sutinkama Fiammettos vardu).

1339 m. bankas bankrutavo ir šeima liko be pinigų. 1341 m. Boccaccio susipažino su Francesco Petrarca - jų draugystė tesėsi iki mirties. Boccaccio ypač sukrėtė 1348 m. maro epidemija, kurios metu mirė jo tėvas. Daugelis tyrinėtojų sutaria, kad būtent tada Boccaccio pradėjo rašyti "Dekameroną" (1349-1352).

Grįžęs į Florenciją Giovanni Boccaccio aktyviai įsitraukė į Florencijos politinį gyvenimą, buvo visų gerbiamas pilietis. Ne kartą vyko kaip pasiuntinys į šalia esančius miestus, kur susitikdavo su įtakingais visuomenės veikėjais (buvo susitikęs su Romos popiežiumi). Domėjosi Florencijoje užgimstančiu Renesanso judėjimu, humanizmo idėjomis, skatino savo bičiulį Barlamą iš Kalabrijos versti senovės graikų autorius (Homerą, Euripidą, Aristotelį) į italų kalbą.

Vėliau poetas atitolo nuo politinio ir visuomeninio šalies gyvenimo, apsigyveno Certaldo miestelyje, domėjis tik knygomis ir literatūra. Parašė „Pagonių dievų genealogiją“, kurią sudaro 15 knygų, veikalą „Apie garsių žmonių nelaimes“ (9 knygos) ir knygą „Apie garsias moteris“, kurią sudaro 160 biografijų.

Gyvenimo pabaigoje Boccaccio požiūris į moralę ir visuomenę tapo konservatyvesnis, jis gėdijosi jaunystės lėbavimų ir švaistūniškos jaunystės. Jis net bandė sudeginti savo ankstyvuosius kūrinius (įskaitant "Dekameroną"), bet Petrarca neleido to daryti. Boccaccio pasistengė, kad Florencijos universitete būtų įsteigta Dante katedra, kurioje jis pats turėjo skaityti paskaitų apie "Dieviškąją komediją" ciklą. Deja, mirtis nutraukė šį sumanymą. Po ištikimo draugo Francesco Petrarca mirties Boccaccio gyveno tik 17 mėnesių.

Iš pradžių "Dekameroną" pirkdavo tik pirkliai, kuriuos domino tik erotinės šio kūrinio scenos, o aukštuomenės šviesuoliai neigiamai žiūrėjo į ne lotynų ("liaudies") kalba parašytą veikalą. Dėl erotikos ir laisvamaniškų idėjų bažnyčia "Dekameroną" iškart pasmerkė kaip amoralų ir žalingą veikalą, reikalavo Boccaccio jo atsisakyti. 1559 m. knyga buvo įtraukta į draudžiamų knygų indeksą, o vėliau platinama su didelėmis cenzūros pataisomis.

Giovanni Boccaccio knygos


Dekameronas | Giovanni Boccaccio

Šiuo metu neparduodama