Henrikas Senkevičius (Henryk Sienkiewicz)

Kartu su juo augo brolis ir keturios seserys. Šeima Henryko vaikystės metais dažnai kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Būsimasis rašytojas 1858 m. pradėjo mokytis Varšuvoje, kur 1861 m. galiausiai šeima apsistojo ilgesniam laikui. Mokytis Henrykui sekėsi nekaip, jam patiko tik lenkų kalba ir istorija.

Šeim gyveno kamuojama nepritekliausi, todėl devyniolikmetis Henryk Sienkiewicz dirbo privačiu mokytoju. Manoma, kad tuo metu parašė savo pirmąjį kūrinį „Auka“, kurio rankraštį tikriausiai sunaikino. 1866 m. jis gavo vidurinio išsilavinimo diplomą ir nusprendė Imperatoriškajame Varšuvos universitete studijuoti mediciną, vėliau nutarė stotį į teisę, bet galiausiai apsistojo ties literatūros ir senosios lenkų kalbos studijomis.

1869 m. Henryk Sienkiewicz debiutavo kaip žurnalistas ir dirbo tokiuose leidiniuose kaip „Tygodnik Ilustrowany“, „Przegląd Tygodniowy“, „Gazeta Polska“ ir kituose. 1872 m. pasirodė pirmasis Sienkiewicziaus romanas „Kančiose“. Per artimiausius penkis metus jis įvairiuose žurnaluose ir leidiniuose išspausdino dar keturis kūrinius ir įsitvirtino literatūriniuose Varšuvos sluoksniuose.

1876 m. Henryk Sienkiewicz išvyko į Jungtines Valstijas, iš ten rengė Varšuvos laikraščiams kelionių apybraižas - 1880 m. tekstai buvo išleisti kaip atskira kelionių atsiminimų knyga. Kelionės metu Sienkiewiczius apkeliavo visą šalį - nuo Niujorko iki San Francisko, o Kalifornijos valstijoje kurį laiką ir gyveno. 1878 m. grįžo į Europą, tačiau į Lenkiją nesiskubino – jį pasiekė gandai apie prievartinę mobilizaciją į Rusijos imperijos kariuomenę.

Grįžęs į Lenkiją, rašytojas 1881 m. vedė Marią Szetkiewicz. Nors santuoka buvo laiminga, ji truko vos ketverius metus – 1885 m. žmona mirė nuo tuberkuliozės. Devintą XIX a. dešimtmetį Sienkiewiczius vis mažiau dėmesio skyrė žurnalistinei veiklai ir vis daugiau laiko - kūrybai, susidomėjo istorinio romano žanru. Per dešimtmetį jis sukūrė vadinamąją Trilogiją, kurią sudaro romanai „Ugnimi ir kardu“, „Tvanas“ ir „Ugnis stepėse“. tai kūrinys, kuris įtvirtino Henryk Sienkiewicz kaip populiariausią šiuolaikinį lenkų rašytoją. 1891 m. pasirodė žymusis romanas „Be dogmos“, dar po penkių metų – romanas „Quo Vadis“.

1905 m. Henryk Sienkiewicz už viso gyvenimo pasiekimus buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. Būdamas žinomas žmogus rašytojas dažnai viešai kabėdavo apie Lenkijos okupaciją, kritikavo Vokietijos politiką lenkų mažumų atžvilgiu, skatino Rusiją imtis reformų jos kontroliuojamoje Lenkijoje.

Lenkijoje Henryk Sienkiewicz geriausiai žinomas dėl savo Trilogijos, tuo tarpu Vakarų skaitytojai jį geriau žino kaip romano „Quo Vadis“ autorių. Abu kūriniai buvo ne kartą ekranizuoti, o 1951 m. Holivude sukurtas filmas „Quo Vadis“ sulaukė tarptautinės sėkmės.