Nemokamas pristatymas į paštomatus Lietuvoje nuo 15 €
Hermanas Hesė (vok. Hermann Hesse, 1877 m. liepos 2 d. Kalve, Vokietijoje – 1962 m. rugpjūčio 9 d.) – vokiečių – šveicarų poetas, dailininkas.
Gimė Kalve, Vokietijoje, misionieriaus šeimoje. Keletą metų pasimokęs gimnazijoje, jis perėjo į Maulbrono vienuolyne įsikūrusią evangelikų teologijos seminariją, tačiau čia ištvėrė tik vienerius metus.
Hermannas pabėga iš vienuolyno, po mėginimo nusižudyti gydomas ligoninėje. Pabandęs ir metęs mokslus pas laikrodžių fabriko mechaniką, jis pradėjo mokytis knygų pardavėjo amato Tiubingene. Besimokydamas vakarais labai daug skaitė romantikų kūrinių, be to, pats bandė rašyti.
Pirmieji H. Hesses eilėraščiai išspausdinami žurnale „Deutsches Dicterheim“. 1898 metų rudenį pasirodė jo pirmoji eilėrasčių knyga, po metų antroji. Netrukus jis persikėlė į Bazelį ir dirbo knygyne bei antikvariate, retkarčiais keliaudavo po Šveicariją, nuvykdavo į Italiją. Apsakymas „Pėteris Kamencindas“ susilaukė pirmos didelės literatūrinės sėkmės ir suteikė galimybę pradėti laisvo rašytojo gyvenimą.
1905 m. jis vedė bazelietę Mariją Bernuli ir kelis metus su ja gyveno Gajenhofene prie Bodeno ežero. Su ja susilaukė trijų sūnų. Vėliau Hesė vedė dar du kartus. Gyvenant Gajenhofene rašytoją greitai aplankė sėkmė ir visuotinis pripažinimas.
Grįžęs iš kelionės po Indiją, jis 1911 m. su šeima persikėlė į Berną. Prasidėjus I Pasauliniam karui, be rašytojo darbo užsiėmė visuomenine veikla ir 1914–1919 metais rūpinosi vokiečių karo belaisvių globa. 1916 metais, mirus H. Hesses tėvui, rašytoją ištinka gili krizė, jis daug laiko praleidžia gydydamasis sanatorijoje, taikomas psichoteropijos metodas – pokalbiai su Jozefu Langu – Karlo Gustavo Jungo mokiniu. Nuo 1919 m. iki savo mirties daugiausia gyveno Montanjoloje, o nuo 1923 m. turėjo Šveicarijos pilietybę.
Pasibaigus karui ir netekus darbo karo belaisvių rūpybos centre, rašytojas palieka Berną ir su šeima persikelia į Montanjolos kaimą prie Lugano ežero. Gyvendamas gamtos prieglobstyje jis vėl patiria įkvėpimą ir rašo apsakymus, taip pat tapo akvareles, gilina Rytų religijų bei filosofijos žinias.
Sušlubavus sveikatai dažnai gydosi nuo reumato Badeno gydyklose. Netrukus vėl prasideda kūrybiškai itin sėkmingas laikotarpis, parašo žymiausius savo kūrinius: „Stepių vilkas“, „Narcizas ir Auksaburnis“, „Kelionė į Rytų šalį“ bei Nobelio premiją apdovanotą romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“.
Miršta netrukus po savo aštuoniasdešimt penktojo gimtadienio, patyręs kraujo išsiliejimą į smegenis.
