Ieva Simonaitytė

Išgarsėjo romanais „Aukštųjų Šimonių likimas“ (1935 m.) ir „Vilius Karalius“ (1939 m.).


Ievą, nesantuokinį kūdikį, nuo turtingo ūkininko Vanagų kaime pagimdė jos motina Etmė, savo gyvenamosios vietos neturinti padienė uždarbiautoja, vadinama „liuosininke“. Penkerių metukų būdama Ieva tapo raiša – nepavyko išgydyti kaulų tuberkuliozės. Su motina keliavo uždarbiaudama, nuo dešimties metų vaikščiodama su lazdomis prižiūrėjo svetimus vaikus, ganė žąsis, mokyklos nelankė. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Skaitė Bibliją, maldaknyges, giesmynus, kalendorius. Biblinė frazeologija, senovinė kalba vėliau veikė Simonaitytės prozos stilių.


Vanagų kaimo pastoriaus rūpesčiu Simonaitytė išvyko gydytis į luošų vaikų prieglaudą Angerburge, kur išmoko skaityti vokiškai. 1914 m. sugrįžusi glaudėsi Vanaguose pas tetą Dūdjonienę, nes motina ištekėjo ir jau turėjo kitą dukterį. Pramokusi siuvėjos amato, Ieva įstengė pati pragyventi, keliaudama iš kaimo į kaimą, net pelnė geros siuvėjos vardą.


Po karo Simonaitytė tapo „Eglės“ draugijos raštininke. 1921 m. ji persikėlė į Klaipėdą, bendradarbiauvo "Prūsų lietuvių balso" redakcijoje. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, dirbo lietuviškoje „Ryto“ spaustuvėje bei Klaipėdos seimelio raštinėje mašininke ir pamažu garsėjo kaip literatė.


1938–1939 m. rašytoja gydėsi Šveicarijoje.


Pripažinimo literatūros pasaulyje susilaukė už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“. Romanas 1935 m. buvo išspausdintas Klaipėdoje, o po metų kaip geriausias metų kūrinys gavo patį aukščiausią apdovanojimą Lietuvoje – valstybinę premiją. Savamokslė rašytoja kaipmat išgarsėjo, buvo priimta į Rašytojų Sąjungą. 1939 m. Simonaitytė paskelbė stambiausio savo kūrinio, romano "Vilius Karalius", pirmąją dalį.


Per Antrąjį pasaulinį karą buvo vokiečių suimta ir tardoma gestapo. Sovietinės armijos laukė kaip išvaduotojos, džiaugėsi, kad prie Lietuvos vėl prijungtas Klaipėdos kraštas, kad iš jo išvyti vokiečiai, publikavo apsakymus apie hitlerinę okupaciją. Romane "Pikčiurnienė" (1953) pagal socrealizmo schemą „demaskavo“ vargšų išnaudotojus „buožes“. Sovietinė valdžia iš žemiausių sluoksnių kilusią ir daug vargo mačiusią rašytoją pavertė reprezentacine figūra – davė nemažą pensiją, nuolat rinko į deputatų tarybą, išleido šešis tomus "Raštų", 1958 m. paskyrė pirmąją Lietuvos SSR valstybinę premiją už romaną "Vilius Karalius".


Nuo 1963 m. iki mirties I. Simonaitytė gyveno Vilniuje. Palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse.