Ignas Šeinius

Labiausiai žinomas kaip romano „Kuprelis" autorius.

Gimė Šeiniūnuose (pagal vietovę pasirinko ir slapyvardį), mokėsi Gelvonų ir Musninkų pradžios mokyklose, vėliau - Vilniuje, Kaune.

1908 m. baigė mokytojų kursus. Nuo tų pačių metų skelbė publicistiką ir grožinę kūrybą (daugiausia eilėraščius, kurių po to beveik neberašė) spaudoje („Šaltinėlyje“, „Aušrinėje“, „Viltyje“).

Nuo 1912 m. gyveno Maskvoje ir lankė Šaniavskio liaudies universitetą, susipažino su Jurgiu Baltrušaičiu, susirašinėjo su literatais ir meno žmonėmis.

1915 m. išvyko į Stokholmą, išmoko švedų kalbą, daug rašė į vietinę spaudą pristatydamas Lietuvą.

Labiausiai vertinami Šeiniaus kūriniai rašyti ankstyvuoju kūrybos periodu (1910–1914 m.): apysakos „Bangos siaučia“, „Mėnesiena“, „Vasaros vaišės“ ir romanas „Kuprelis“, kuriuo užsitikrino vietą literatūros istorijoje.

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Šeinius dirbo Užsienio reikalų ministerijos atstovybėje Stokholme. Gyveno Danijoje, Suomijoje.

1930 m. grįžo į Kauną, kur užsiėmė literatūrine veikla: išleido „Kuprelį“, dirba redaktoriumi „Lietuvos aide“, tampa pirmuoju Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku.

Nuo 1935 m. gyvena Klaipėdoje ir dirba spaudos patarėju Klaipėdos krašto gubernatūroje.

Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios sukūrė nemažai kūrinių, kurie priskiriami antrajam rašytojo kūrybos periodui - romanas „Siegfried Immerselbe atsijaunina“, drama „Diplomatai“, apybraiža „Raudonasis tvanas“, romanas „Stebuklo belaukiant“.

1943 m. Šeiniui suteikiama Švedijos pilietybė. Po karo su žmona toliau gyveno Švedijoje, nuo 1948 m. dirbo Kooperatyvų sąjungos bibliotekoje.

1917 m. vedė švedę Gertrūdą Sydof (Gertrud Sydoff). 1922 m. jiems gimė sūnus Irvis.

1959 m. sausio 15 d. Stokholme Ignas Šeinius netikėtai mirė.