0

Nemokamas pristatymas į paštomatus Lietuvoje nuo 15 €

Pirkėjų atsiliepimai

Jurgis Savickis (1890 m. gegužės 4 d., Rusija – 1952 m. gruodžio 22 d., Prancūzija) – lietuvių diplomatas, rašytojas, garsiausias XX a. pradžios lietuvių prozos novatorius.


Gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kurioje buvo laikomasi luomo tradicijų ir auklėjimo, šeimoje buvo kalbama lenkiškai.

Jurgis Savickis knygos



Jurgis buvo vyriausias sūnus iš penkių vaikų. Didžiuodamasis savo kilme, J. Savickis didžiavosi savo kilme, tėvų ūkį vadino dvaru, o pirmuosius apsakymus ir kelionių apybraižas pasirašinėjo Rimošiaus slapyvardžiu, nes močiutė buvo bajoriškos kilmės - kilusi iš dvarininkų Rimaševskių giminės.


Iš pradžių mokėsi Ariogaloje, gimnazijoje Kaune. Pradėjus mokytis gimnazijoje išmoko lietuvių kalbą, namuose kalbėdavo tik lietuviškai. Vėliau išvyko pas dėdę į maskvą, kur baigė gimnaziją. 1911 m. Sankt Peterburge įstojo į aukštesniuosius žemės ūkio kursus Peterburge, tačiau svajojo tapti dailininku, tad po kelių mėnesių metė mokslus ir grįžo į Maskvą studijuoti dailės. 1913 m. įstojo į Krokuvos dailės gimnaziją. Prasidėjus karui, vėl atsidūrė Rusijoje. 1915 m. išvyko į Kopenhagą, kur rūpinosi karo belaisviais ir pabėgėliais lietuviais.


Jurgis Savoickis buvo visapusiškai išsilavinęs žmogus, mokėjo lenkų, rusų, prancūzų, danų ir švedų kalbas, todėl 1919 m. Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė paskyrė Savickį valstybės atstovu Danijoje. 1921–1923 m. jis reprezentavo Lietuvą Švedijoje, Norvegijoje, Olandijoje, o nuo 1924 m. – Suomijoje. 1927–1930 m. dirbo Lietuvoje Užsienio reikalų ministerijoje, tuo pat metu vadovavo Valstybės teatrui. 1930–1937 m. paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu Švedijoje.


Prasidėjus karui ir sovietų okupacijai pasiliko Prancūzijoje. 1936 m. įsigytame sklype prie Viduržemio jūros turėjo vilą, „Ariogala“, kur vertėsi žemdirbyste. Negaudamas pensijos už diplomatinę tarnybą gyveno gana sunkiai.

Savickis buvo tris kartus vedęs (žydę, danę, olandę), tačiau paskutinius metus nugyveno vienas, kovodamas su negalia ir kęsdamas finansinį nepriteklių. Iki gyvenimo pabaigos domėjosi Lietuva, krimtosi dėl tautiečių politinių rietenų, susirašinėjo su Romoje gyvenančiu Stasiu Lozoraičiu ir išeiviais Amerikoje.


Mirė nuo insulto, palaidotas Rokbriuno kapinėse, Prancūzijoje.