Tūkstančiai knygų IKI 5€ RINKITĖS ČIA >>>
Jurgis buvo vyriausias sūnus iš penkių vaikų. Didžiuodamasis savo
kilme, J. Savickis didžiavosi savo kilme, tėvų ūkį vadino dvaru, o
pirmuosius apsakymus ir kelionių apybraižas pasirašinėjo Rimošiaus
slapyvardžiu, nes močiutė buvo bajoriškos kilmės - kilusi iš
dvarininkų Rimaševskių giminės.
Iš pradžių mokėsi Ariogaloje, gimnazijoje Kaune. Pradėjus
mokytis gimnazijoje išmoko lietuvių kalbą, namuose kalbėdavo tik
lietuviškai. Vėliau išvyko pas dėdę į maskvą, kur baigė gimnaziją.
1911 m. Sankt Peterburge įstojo į aukštesniuosius žemės ūkio kursus
Peterburge, tačiau svajojo tapti dailininku, tad po kelių mėnesių metė
mokslus ir grįžo į Maskvą studijuoti dailės. 1913 m. įstojo į
Krokuvos dailės gimnaziją. Prasidėjus karui, vėl atsidūrė Rusijoje.
1915 m. išvyko į Kopenhagą, kur rūpinosi karo belaisviais ir
pabėgėliais lietuviais.
Jurgis Savoickis buvo visapusiškai išsilavinęs žmogus, mokėjo
lenkų, rusų, prancūzų, danų ir švedų kalbas, todėl 1919 m.
Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė paskyrė Savickį valstybės atstovu
Danijoje. 1921–1923 m. jis reprezentavo Lietuvą Švedijoje, Norvegijoje,
Olandijoje, o nuo 1924 m. – Suomijoje. 1927–1930 m. dirbo Lietuvoje
Užsienio reikalų ministerijoje, tuo pat metu vadovavo Valstybės teatrui.
1930–1937 m. paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu Švedijoje.
Prasidėjus karui ir sovietų okupacijai pasiliko Prancūzijoje. 1936
m. įsigytame sklype prie Viduržemio jūros turėjo vilą, „Ariogala“,
kur vertėsi žemdirbyste. Negaudamas pensijos už diplomatinę tarnybą
gyveno gana sunkiai.
Savickis buvo tris kartus vedęs (žydę, danę, olandę), tačiau
paskutinius metus nugyveno vienas, kovodamas su negalia ir kęsdamas
finansinį nepriteklių. Iki gyvenimo pabaigos domėjosi Lietuva, krimtosi
dėl tautiečių politinių rietenų, susirašinėjo su Romoje gyvenančiu
Stasiu Lozoraičiu ir išeiviais Amerikoje.
Mirė nuo insulto, palaidotas Rokbriuno kapinėse, Prancūzijoje.