Kamilė Birgė

Gyvendama Vilniuje susipažino su savo vyru, kuris čia mokėsi rezidentūroje. Jai pasibaigus, abu išvyko į Kauną, gimtąjį vyro miestą. Čia šiuo metu pora augina du sūnus.

Kamilė Birgė dirba informacinių technologijų kompanijoje ir mėgsta aktyvų laisvalaikį. Ji keliauja, važinėjasi dviračiais ir itin vertina jaukias akimirkas su šeima. Norėdama atskirti asmeninį ir kūrybinį gyvenimą, pasirinko savo knygas pasirašyti pseudonimu.

Kamilė Birgė sako, kad rašymas – įdomi ir nuolat ją gyvenime lydėjusi veikla. Vis dėlto jos mokytojai nustebs perskaitę jos romaną „Kasdien vis labiau“. Jau mokyklos suole ji pelnė „tiksliukės“ vardą ir nors rašė neblogus rašinius, lietuvių kalbos mokytoja juos vadino „labai matematiškais“.

Kalbėdama apie kitų autorių romanus, Kamilė Birgė pasakoja mėgstanti meilės romanus. Jie padeda pailsėti, atsipalaiduoti ir pasikrauti gerų emocijų. Didelį įspūdį jai paliko Colleen Hoover romanas „Mes dedame tašką“ ir Dirie Waris autobiografinė istorija „Dykumų gėlė“.

Rašymą Kamilė Birgė vadina galimybe ištrūkti į kitą pasaulį. Anot jos, kūryba sukelia panašų jausmą kaip geras filmas ar įtraukianti knyga. Skirtumas tik tas, kad šiuo atveju rašytojas atsako už herojų skausmą, meilę, džiaugsmą ir liūdesį. Ji pati pripažįsta rašanti apie tai, ką diktuoja širdis, nes vaikytis madų ar įtikti skaitytojams jai atrodo nenuoširdu.

Įkvėpimo savo istorijoms rašytoja semiasi kasdienybėje. Pamačiusi įsimylėjėlių porą, ji svarsto, kokia jų pažinties ir meilės istorija, o seno namo sienos kelia smalsumą, kokį gyvenimą jos slepia. Vis dėlto ji pabrėžia, kad jos kūryba nėra autobiografinė – visi personažai ir įvykiai tėra fantazijos ir vaizduotės vaisius. Ji juokauja, kad jos asmeninė istorija tokia nuobodi, kad skaitytojas užmigtų neperskaitęs nė pirmo skyriaus.