Karl Ove Knausgard

ir iškart pelnė Norvegijos kritikų apdovanojimą literatūros srityje – tai buvo pirmasis debiutinis romanas, pelnęs šį reikšmingą įvertinimą. Antroji knyga, pasirodžiusi 2004 m., sulaukė Šiaurės šalių tarybos įvertinimo ir buvo nominuota Tarptautiniam Dublino literatūros prizui.

Nuo 1999 m. Karl Ove Knausgard tris metus buvo vienas iš Norvegijos literatūrinio žurnalo „Vagant“ redaktorių. Šalia šios veiklos jis kūrė esė ir ėmė interviu iš žymiausių Norvegijos rašytojų. Palikęs žurnalo redakciją su broliu Yngve 2010 m. įkūrė leidyklą „Pelikanen“, kuri leido žymių šiuolaikinių užsienio autorių vertimus į norvegų kalbą.

Kai dvi pirmosios Karl Ove Knausgard knygos sulaukė pripažinimo, rašytojas ėmėsi didingo  sumanymo. Jis nusprendė parašyti šešių dalių autobiografinių knygų seriją „Mano kova“. Ji buvo kritikuojama dėl pavadinimo, panašaus į liūdnai pagarsėjusią Adolfo Hitlerio autobiografiją. Negana to, Karl Ove Knausgard šių knygų puslapiuose atvirai kalbėjo apie privatų artimų žmonių – tėvo, buvusios žmonos, dėdės, močiutės – gyvenimą.

Buvusi Karl Ove Knausgard žmona Tonje Aursland prilygina vyro poelgį „Fausto susitarimui“ – jis paaukojo ryšius su draugais ir šeima, bet manais gavo šlovę ir pripažinimą. Iš tiesų – kritikai itin palankiai įvertino „Mano kovą“, ypač pirmąsias jos dalis. Penkis milijonus gyventojų turinčioje šalyje buvo parduota beveik pusė milijono šios serijos knygų. Kai kurie šią seriją prilygino fundamentaliajam Marcelio Prusto ciklui „Prarasto laiko beieškant“.

Antrą kartą Karl Ove Knausgard vedė švedų rašytoją Lindą Boström, su kuria susilaukė keturių vaikų. Karl Ove Knausgard santykius su šia moterimi taip pat aprašo autobiografinėje knygoje – jų pažintis, meilės peripetijos, santuoka, Lindą kamuojanti depresija ir kitos asmeniškiausios smulkmenos. Tačiau priešingai nei pirmoji žmona, viešumoje rašytoja Linda Boström užstojo savo vyrą. Tiesa, keturių vaikų kartu susilaukusi pora šiandien jau gyvena atskirai – pasukti skirtingais keliais jie nusprendė 2016 m. pabaigoje.