Tapęs nelegalios socialistų revoliucionierių maksimalistų (eserų)
sąjungos nariu, Boruta 1924 m. pašalintas iš mokytojų seminarijos.
Tarpukariu studijavo universitetuose Kaune (1925 m. už politinę veiklą
buvo pašalintas iš Lietuvos (dabartinio Vytauto Didžiojo) universiteto).
Vėliau buvo priverstas emigruoti iš Lietuvos, studijavo Vienos ir Berlyno
universitetuose.
1930 m. kartu su gimnazistu Kostu Korsaku pradėjo leisti
avangardistų literatūrinį žurnalą „Trečiasis frontas“. Boruta
buvo radikalių politinių pažiūrų ir stataus būdo asmenybė, jokiai
valdžiai neparankus principingas antikonformistas. Už nelegalią
politinę veiklą 1933 m. suimtas ir nuteistas 4 metams sunkiųjų darbų
kalėjimo. Lietuvių Rašytojų draugijos pastangomis 1935 m. amnestuotas.
Ketvirto dešimtmečio viduryje pasitraukė iš politinės veiklos,
atsidėjo literatūrai. Antrojo pasaulinio karo metais dirbdamas Mokslų
akademijos Literatūros muziejaus vedėju rūpinosi išsaugoti nuo
sunaikinimo lituanistikos rankraštinius fondus (gindamas rankraščius
Boruta trenkė į dantis aukštam okupacinės valdžios pareigūnui, už
tai turėjo būti atiduotas Karo lauko teismui, bet išgelbėjo laimingas
atsitiktinumas – tardytojas buvo rašytojo kolega iš studijų Vienoje
laikų), gelbėjo žydus (savo bute slėpė žydų vaikus, talkino geto
belaisvius šelpusiai Onai Šimaitei).
K. Boruta buvo kritiškas ir naujos sovietinės santvarkos
atžvilgiu. Sovietmečiu kelerius metus Rasų lageryje (prie Vilniaus)
iškalėjusiam Borutai ilgą laiką kliudyta spausdinti savo kūrybą, net
vertimus teko pasirašinėti savetima pavarde. Tik šeštojo dešimtmečio
pabaigoje grąžintas į Rašytojų sąjungos narius.
Grįžęs į Vilnių, atsidėjo vertimams ir kūrybai.
1965 m. jam suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas.
Mirė 1965 m. Vilniuje.
Kazys Boruta – lietuvių pasakų eiliuotojas, kelionių bei
humoristinių kūrinių autorius. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1920
m. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „A-lo!“ (1925). Vėliau išleido
dar kelis eilėraščių rinkinius, dokumentinį pasakojimą „Kelionės
į Šiaurę“, folkloro stilizacijos knygas „Dangus griūva“,
„Jurgio Paketurio klajonės“.
K. Borutą ypač išpopuliarino romanai „Mediniai stebuklai“ (1938) ir
„Baltaragio malūnas“ (1945). Pagal pastarąjį sukurtas lietuvių kino
klasikos šedevras „Velnio nuotaka“.
