Kazys Puida

Po to paskatintas brolio kunigo mokėsi Berlyne.
Į Lietuvą vyras sugrįžo 1904-tais metais ir prisidengęs slapyvardžiu K. Žegota rašė straipsnius leidiniui „Lietuvių laikraštis“. Kazys komentavo užsienio žinias, vertė įvairių užsienio laikraščių publikacijas, rašė įkvepiančias kalbas.
1905–1907 metais prisidėjo prie revoliucinių įvykių, todėl pateko į carinio režimo priešų sąrašus. Tuo pačiu laikotarpiu Kazys Puida redagavo laikraštį „Vilniaus žinios“, vaidino „Vilniaus kanklių“ draugijos spektakliuose. 1907-tais metais organizavo Pirmąją lietuvių dailės parodą.
 Už anticarinę veiklą Kazys Puida buvo ištremtas į Čeliabinską, Sibire, kur dirbo vokiečių kalbos mokytoju. 1916-tais metais jis buvo pašauktas į karinę tarnybą, atsidūrė Petrograde ir Rusijos imperijos kariuomenėje tarnavo inžinieriumi.
Į Lietuvą Kazys Puida sugrįžo tik 1920-tais metais. Kartu su žmona apsigyveno Kaune ir pasinėrė į leidybos sritį – dirbo leidykloje „Švyturys“ bei spaustuvėje „Spindulys“. Jis įkūrė leidyklą „Vaiva“, kuri išleido ne vieną literatūros klasikos knygą. Taip pat Kazys redagavo keletą lietuviškų žurnalų.
Kazys Puida buvo vienas pirmųjų lietuvių rašytojų profesionalų. Jis rezultatyviai reiškėsi beveik visuose literatūros žanruose: parašė daugybę eilėraščių, apysakų, apsakymų, dramų, istorinių romanų. Savo kūrybinį kelią pradėjo dar spaudos draudimo laikais, kuomet eilėraščius siuntė į pogrindyje leistą laikraštį „Varpas“.
Pirmąją eilėraščių rinktinę „Iš sermėgiaus krūtinės“ jis išleido 1906-tais metais. Savo žymiausius veikalus: romaną „Geležinis vilkas“, apysaką „Žemės giesmė“, istorinį romaną apie  Vytautą Didįjį – „Magnus Dux“, Kazys Puida parašė jau grįžęs į Lietuvą po Pirmojo pasaulinio karo. Be to išvertė ne vieną žymaus užsienio rašytojo kūrinį. Kazio Puidos dėka lietuvių skaitytojai galėjo susipažinti su tokiais autoriais, kaip Oskaras Vaildas, Džekas Londonas, Henrikas Ibsenas ir kitais.
Kazys Puida buvo du kartus vedęs ir turėjo keturis vaikus.