1001 knyga, kurią privalai perskaityti

Ši solidi knyga "1001 knyga, kurią privalai perskaityti" - tai glaustas ir spalvingas pasaulio vaizduotę sužadinusių romanų bei autorių apibūdinimas.

Knygoje apžvelgiamos knygos, paliekančios įspūdį, - tai ir kritikų pripažinti kūriniai, ir nenuginčijami klasikos šedevrai. Tai eklektiškas įvairių šalių rašytojų, kritikų, mokslininkų ir žurnalistų komandos sudarytas rinkinys. Naujas požiūris į senąją klasiką ir vadovas, kaip nepasimesti milžiniškoje šiuolaikinėje grožinės literatūros rinkoje.

Čia rasite daugiau kaip 600 spalvotų knygų viršelių, frontispisų, plakatų ir kitokių su knygomis susijusių vaizdų kopijų, konkrečių romanų ir autorių citatų. Tai ideali knyga kiekvienam, mėgstančiam skaityti.


Iš anglų kalbos vertė Gintaras Kaminskas, Ieva Pukelytė, Virginija Savickienė


VISOS SERIJOS "1001" KNYGOS

1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą

1001 knyga, kurią privalai perskaityti

1001 sodas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą

1001 pastatas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą

Įvadas

Įvadas

Peter Boxall, vyriausiasis redaktorius

Nuo seno egzistuoja ryšys tarp mirties, pasakojimo ir skaičiaus 1001. Po kūrinio „Tūkstantis ir viena naktis" atsiradimo šis skaičius turi mistikos ir mirties atspalvį. „Nakties" pasakotoja Šachrazada visas pasakas karaliui seka tūkstantj ir vieną ilgą arabišką naktį, siekdama atitolinti mirtj. Kiekvieną naktj karalius ketina nužudyti ją, tačiau Šachrazada pateikia tokius kerinčius prozos fragmentus, jog jis priverstas palikti ją gyvą, kad kitą dieną galėtų pavogti iš jos dar vieną vakarą ir išgirsti dar vieną pabaigos neturintį bei įkvepiantį pasakojimą. Atviras ir nedalomas Šachrazados pasakojimas suteikia skaičiui 1001 matematinę didybę, reiškiančią begalybę arba beribiškumą. Žinoma šis skaičius siejasi ir su mirtina Šachrazados padėtimi. Jis simbolizuoja begalinę erdvę, tikslumą ir nepaprastą bei primygtinį glaustumą. Dėl to ir Šachrazados pasakojimai dažniausiai verčiami „Tūkstantis ir viena naktis", pabrėžiant neįprastą paties skaičiaus bendrumą su begalybe ir konkretumu, daugybe ir vienetu. Per visą tūkstančio ir vienos nakties laiką Šachrazada visuomet turėdavo gyventi ne daugiau kaip vieną naktj. Išblėsus vakarui mirtis tapdavo nuolatiniu palydovu, kiekvienai praeinančiai nakčiai suteikdavusi nepaprasto paskutinės akimirkos ryškumo, o visam tikroviškam ir vis labiau besiplėtojančiam kūriniui - neabejotiną artėjančios pabaigos atspalvį.

Sudarinėdamas 1001 knygos sąrašą aš pasijutau lyg būdamas Šachrazados paradokso gniaužtuose. Čia užsimenama, kad pasakojimas apie romaną yra ilgas ir raizgus užsiėmimas, kupinas nelauktų vingių ir neįtikėtinų šalutinių siužeto linijų. Iš pradžių atrodė, kad austi tokią daugiasluoksnę pasaką iš 1001 nuorodos yra milžiniška, galo neturinti užduotis. Žinoma, galutinis sąrašas, įtraukiant privalomus perskaityti romanus ir paliekant nuošalyje tuos, kuriuos galima palikti neperskaitytus, niekada negali būti sudarytas, lygiai kaip ir Šachrazados pasakojimai dar nesibaigė ir niekada nesibaigs, kol egzistuos žmonija. Visgi šio skaičiaus man nustatytos ribos yra negailestingos ir siauros. Tūkstantis ir vienas yra labai mažas skaičius tokio masto darbui atlikti. Kiekviena čia minima knyga turėjo išsikovoti kuklią savo vietelę, todėl visos jos yra pakrautos tam tikra energija ir siekia atrasti vietą literatūros pasaulyje. Kiekvienas romanas yra kūrinys, kurį privalote perskaityti per gyvenimą, iki mirties, nors mirtis visada tolima, ji yra neišvengiama, glūdinti kiekvienos akimirkos šešėliuose. Tai, ką privalu atlikti iki mirties, gali atrodyti kaip beprasmis siekis, tačiau tą turite daryti paskubomis, dabar pat.

Erdvės stoką ir suvaržymus galima pajusti visoje knygoje. Čia stengiamasi atskleisti kuo didesnę romanų įvairovę, jų išradingumą ir sąmojį, nuo pačių seniausių Ezopo, Ovidijaus ir Charitono kūrinių iki moderniausios M. Amiso, Don DeLilio ir M. Houellebecq'o literatūros. Romanas, kaip pabaigtas kūrinys, visada yra anapus mūsų suvokimo, nuleidžia būti galutinai susistemintas ir yra kažkas daugiau, nei paprasčiausia dalių suma. Iš tiesų, galima įrodinėti, kad romanas, kaip stabilus ir atpažįstamas reiškinys, apskritai neegzistuoja. Skaitytojai ir Kritikai nesutaria, kada gimė romanas, kaip forma. Nėra griežtų ribų, skiriančių romaną nuo apsakymo, apysakos, prozinės poemos, autobiografijos, liudytojo parodymų ar žurnalistikos, nuo pasakėčių, mitų ar legendų. Dar nėra aiškaus sutarimo dėl to, kaip niekam tikusį romaną atskirti nuo literatūros šedevro. Romanas, kaip forma ar struktūra, daugiau yra įkvepianti idėja, trumpam ir tik fragmentiškai suvokiama, idėja, sudaranti galimybę egzistuoti prozai, kuri savo ruožtu irgi yra fantazijos vaisius.


Čia siūlomas sąrašas nėra naujas kanonas, romano apibrėžimas ar visos įmanomos versijos. Greičiau jis egzistuoja prieštaravimų tarp išsamumo ir siaurumo sūkuryje. Šį sąrašą pagyvina pati romano dvasia, meilė pačiam romanui ir jo poveikiui, nors sąrašo tikslas nėra fiksuoti tą dvasią, įvertinti ją ar pateikti galutinę sampratą apie romaną. Grožinė proza turi tiek daug pavidalų ir skirtingų kalbų, persmelkia tiek daug tautų ir amžių, kad tokio tipo sąrašas visada išskirs, formuos ir deformuos tai, kas nebuvo į jį įtraukta. Užuot ginęsis nuo į jį nepatekusių knygų, jis siūlo trumpą romano istorijos apžvalgą. Knygą sudaro daugiau kaip šimto bendraautorių įrašai - tarptautinės skaitytojų bendruomenės, įskaitant kritikus, dėstytojus, romanų autorius, poetus ir apie literatūrą rašančius žurnalistus. Sąrašas paprastai kuriamas iš to, ką tie žmonės teigia apie dabartinį požiūrį į romaną. Todėl ši knyga atspindi šių dienų skaitytojų prioritetus, tam tikrą supratimą, kokios yra romano ištakos, ir savotišką skaitymo aistros rūšį. Tačiau viskas vyksta daugiau meilės įvairovei ir neišsemiamoms grožinės literatūros galimybėms dvasia, nei norint atskirti šedevrą nuo masių, pelus nuo grūdų. Ji kalba apie tūkstantį ir vieną kūrinį, kaip neišvengiamą būtinybę, kylančią iš nerimastingo žinojimo apie daugybę kitų minėtų kūrinių, apie kitus būtinus perskaityti romanus ir tai, koks trumpas gali pasirodyti pats ilgiausias pasakojimas, susidūręs su pasakojimo begalybe.


Ilgo ir trumpo, išsamaus ir glausto derinys šioje knygoje turbūt geriausiai matomas kiekviename atskirame jraše. Žinoma, gana keista parašyti tik 300 žodžių (vidutinis kiekvieno jrašo žodžių skaičius) apie tokj daugiasluoksni reiškinį kaip romanas. Net paties mažiausio prozos kūrinio, pavyzdžiui, Ch. R Gilman "he Yellovv Wallpaper" negalima apibūdinti trimis šimtais žodžių, nekalbant jau apie D. Richardson „Pilgrimage", S. Richardsono „Clarissa" arba M. Prousto „Prarasto laiko beieškant" - tūkstantį puslapių viršijančius romanus. Ką 300 žodžių gali padaryti tokių milžinų akivaizdoje? Toks klausimas nedavė man ramybės dar šio darbo pradžioje, tačiau „1001 knygai" nukeliavus į spaustuvę man pasirodė, kad kiekvieno įrašo glaustumas ir yra didžiausias knygos privalumas. įrašų tikslas nėra nei pateikti išsamią kiekvieno kūrinio kritiką, nei leisti mums pajusti prozos skonį, nei paprasčiausiai pasiūlyti glaustą siužeto konspektą. Kiekvienas įrašas lyg spaudžiant priešmirtinės išpažinties būtinybei atsako, kur slepiasi romano patrauklumo ištakos ir kas verčia mus būtinai perskaityti kiekvieną sąrašo kūrinį. Nėra jokios kitos formos, kuri, mano nuomone, galėtų pateikti tokį maldavimą dar veiksmingiau arba su dar stipresniu intensyvumu. Kalbėdamas su manimi apie tai, ko galima tikėtis iš šių įrašų, vienas bendraautoris išsakė mintį, apibendrinusią man šios knygos tikslą. Jis pasakė, kad kiekvieną įrašą galima suvokti kaip „mažytį įvykį", glaustą, bet kartu baigtinį skaitymo potyrį, atspindintį tam tikrą romano beribiškumą.


Dirbdamas su šia knyga sužinojau daug naujo apie romaną. Šis darbas man atskleidė, kokia užkrečiama yra meilė knygoms, kiek daug ji kelia susijaudinimo, draugystės ir malonumo. Tikiuosi, kad bent dalelę šio jaudulio, meilės ir draugiškumo pajus ir skaitytojai.


Keletas pastabų lietuviškam leidimui

Ne visi kūriniai, apie kuriuos rašoma „1001 knygoje, kurią privalai orskaityti per savo gyvenimą", yra išversti į lietuvių kalbą. Rengdami lietuvišką knygos leidimą pažymėjome, kuris kūrinys išleistas lietuviškai, o kuris - ne.

Nors "001 knyga..." versta iš anglų kalbos, visų veikalų (knygos, straipsniai ir t. t.) pavadinimai, jei jie nepublikuoti lietuviškai, pateikiami originalo kalba. Kiekvieno straipsnelio viršuje pateikiamas lietuviškas kūrinio pavadinimas, o šalia skliaustuose - originalus. Jei kūrinys neišleistas lietuvių kalba, tai po jo į lietuvių kalbą išversto pavadinimo rašoma žvaigždutė (*), o straipsnelyje vartojamas pavadinimas tik ta kalba, kuria darbas buvo parašytas.

Stengtasi pateikti lietuviškų leidimų vertėjus. Kiekviename straipsnelyje aprašomos knygos autoriaus vardas ir pavardė adaptuojami, o kitų straipsnelyje minimų asmenų vardai ir pavardės gramatinami.