0

Jovarų takas

4.0
(1 įvertinimai)
Šiuo metu neparduodama
2014-10-20 paula

Puikus trileris, daug įvykių, įtampa išlaikoma iki paskutiniojo žodžio. gerai praleistas laikas su knyga.

Informacija

Jovarų takas

  • Leidėjas: Jotema
  • Išleidimo metai: 2014
  • Formatas: 15x22, kieti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 512
  • ISBN ar kodas: 9789955134770

Šiuo metu neparduodama


Tačiau jus tikrai sudomins
KNYGŲ IŠPARDAVIMAS
arba
TOP NAUJIENA
Įveiktas nerimas: pirmiausia pabaisą paverskime gražuole!
Aprašymas
Johnas Grishamas jus sugrąžina ten, kur viskas prasidėjo...


Vienas iš populiariausių mūsų laikų romanų — Johno Grishamo „Metas žudyti“. Dabar mes grįžtame į tuos įžymiuosius Klantono teismo rūmus, kai Džeikas Brigansas vėl įveliamas į be galo prieštaringą teismo procesą, iškelsiantį į paviršių visas senąsias rasines įtampas ir priversiantį Fordo apygardą stoti akistaton su savo praeitimi.

Setas Habardas — turtuolis, mirštantis nuo plaučių vėžio. Jis niekuo nepasitiki. Prieš pasikardamas ant jovaro, Habardas palieka naują, savo paties ranka parašytą testamentą.

Toks poelgis įtraukia suaugusius jo vaikus, juodaodę tarnaitę ir Džeiką į konfliktą, tiek pat jaudinantį ir dramatišką kaip ir prieš trejus metus įvykęs žmogžudystės teismo procesas, per kurį Džeikas tapo vienas iš žinomiausių Fordo apygardos piliečių.


Jovarų take Grishamas grįžta prie fono ir personažų, pirmą kartą jį įtvirtinusių tarp mėgstamiausių Amerikos rašytojų.

"Jovarų takais" yra stiprus ir įdomus romanas — tai įtaigus liudijimas, kad beveik po dvidešimties metų, kai buvo išleistas „Metas žudyti“, Grishamas tebeišlieka teisinio trilerio meistras.



Iš anglų kalbos vertė Jonas Čeponis


IŠTRAUKA


Ar akimirką sudvejojo, apsigalvojo po laiko? Kai jo pėdos prarado saugią atramą, bet rankos tebebuvo laisvos, ar griebėsi už virvės sau virš galvos ir desperatiškai priešinosi, iki pasidavė? Niekas taip ir nesužinos, bet tai atrodė abejotina. Vėlesni parodymai atskleis, kad Setas buvo žmogus, turėjęs užsibrėžtą tikslą.

Šiai progai jis išsirinko savo geriausią kostiumą — storo vilnonio audinio, tamsiai pilką ir šiaip jau tausojamą šermenims vėsesniais orais. Kostiumų jis turėjo tik tris. Deramai pasikorus, kūnas išsitempia, tad Seto kelnių klešnių atvartai užsikėlė iki čiurnų, o švarkas — iki juosmens. Juodi jo pusbačiai išblizginti spindėjo be mažiausios dėmelės. Mėlynas kaklaraištis surištas tobulai. Tačiau balti marškiniai ištepti prasisunkusiu iš po virvės krauju. Per kelias valandas paaiškės, kad Setas Habardas dalyvavo vienuoliktos valandos pamaldose bažnyčioje netoliese. Jis kalbėjosi su pažįstamais, juokavo su diakonu, padėjo ant aukų lėkštelės pinigų ir atrodė visai geros nuotaikos. Daugelis žinojo, kad jis kovoja su plaučių vėžiu, nors faktiškai niekas neįsivaizdavo, jog daktarai jam numatė nebeilgą gyvenimą. Setas figūravo kelių bažnyčios maldos grupių sąrašuose. Tačiau jo reputacija buvo suteršta dvejų skyrybų, ir kaip tikram krikščioniui ši dėmė — amžina.

O savižudybė juolab jos neištrintų.

Medis buvo senas jovaras, kuris daugelį metų priklausė Habardui ir jo giminei. Žemę aplinkui, tankiai apaugusią kietmedžio rūšimis, vertinga miško medžiaga, Setas ne kartą įkeitė ir sumaniai vertė turtu. Dar praėjusio šimtmečio ketvirtame dešimtmetyje žemę jo tėvas įsigijo abejotinais būdais. Per skyrybų karus dvi buvusios Seto žmonos atkakliai mėgino ją perimti, bet jis atsilaikė. Faktiškai jos gavo visa kita.

Pirmas įvykio vietoje atsidūrė Kelvinas Bogsas, visų galų meistras ir ūkio darbininkas, tarnavęs pas Setą kelerius metus. Ankstų sekmadienio rytą jam paskambino šeimininkas.

— Lauk manęs šiandien antrą prie tiltelio, — pasakė.

Daugiau nieko nepaaiškino, o Kelvinas nebuvo iš tokių, kurie klausinėja. Jeigu ponas Habardas pasakė tam tikru laiku kur nors jį pasitikti, tai ten ir būsiąs. Paskutinę minutę dešimtmetis Kelvino sūnus įsiprašė pasiimti jį drauge, ir nepaisydamas savo įgimtos intuicijos tėvas sutiko. Juodu važiavo žvyrkeliu, mylias zigzagais vingiuojančiu per Habardo valdą. Vairuodamas Kelvinas tikrai jautė smalsumą. Neprisiminė jokio kito susitikimo su savo šeimininku kur nors sekmadienio popietę. Žinojo, kad jo šeimininkas serga, ir sklandė gandai, neva jis miršta, bet ponas Habardas apie tai tylėjo — kaip ir apie visa kita.

Tiltelis tebuvo medinė platforma, permesta per bevardį siaurą upokšnį, kemšamą kuzu ir knibždantį skydasnukių gyvačių. Mėnesių mėnesius ponas Habardas ruošėsi ją pakeisti plačia betonine pralaida, bet įgyvendinti šį sumanymą jam sutrukdė pablogėjusi sveikata. Netoliese buvo laukymė, kur tarp krūmų ir sąžalyno trūnijo dvi apgriuvusios lūšnos — vienintelės užuominos, kad kadaise čia būta nedidelės sodybos.

Prie tiltelio stovėjo naujausio modelio pono Habardo kadilakas atidarytomis vairuotojo durelėmis, taip pat ir bagažine. Bogsas pamažu pririedėjo, sustojo už automobilio ir įsistebeilijo į atdarą bagažinę ir dureles. Nusmelkė pirma nuojauta, kad kažkas čia galėtų būti ne taip. Jis paliepė savo berniukui likti pikapo kabinoje, paskui iš lėto apėjo automobilį, jo neprisiliesdamas. Šeimininko — niekur nė ženklo. Kelvinas giliai atsikvėpė, pasišluostė sudrėkusį veidą ir apžvelgė vietovę. Už laukymės, galbūt už šimto jardų, pamatė po medžiu kybantį kūną. Sugrįžo prie pikapo ir vėl paliepė sūnui likti kabinoje užsirakinus duris, bet jau buvo per vėlu: berniukas spoksojo į jovarą tolumoje.

— Nagi, pasilik čia, — griežtai pasakė Kelvinas. — Ir nelipk iš kabinos.

— Gerai, tėti.

Bogsas leidosi eiti. Pernelyg neskubėjo, nes batai slidinėjo purve, ir stengėsi išlikti ramus. O ko skubėti? Kuo labiau jis artėjo, tuo viskas darėsi aiškiau. Kilpoje kybantis žmogus tamsiu kostiumu buvo tikrai negyvas. Galiausiai Kelvinas jį atpažino, pamatė kopėčias ir greitai perprato vaizdą bei įvykių raidą. Nieko neliesdamas atsitraukė ir sugrįžo prie pikapo.
2014-10-20 paula

Puikus trileris, daug įvykių, įtampa išlaikoma iki paskutiniojo žodžio. gerai praleistas laikas su knyga.

Parašykite atsiliepimą apie prekę!

Būtina įvertinti prekę

Dažniausiai perkama kartu