0

Tylieji priesaikos riteriai

Internetu: 6,99 €
Knygyne: 8,70 €*
Sutaupote: 1.71 € (20%)
  • Pristatymo trukmė: 2 darbo dienos
Turime sandėlyje
Informacija

Tylieji priesaikos riteriai

  • Leidėjas: Versus aureus
  • Išleidimo metai: 2014
  • Formatas: 15x22, kieti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 248
  • ISBN ar kodas: 9786094670770

6.99 In stock
Į krepšelį
Aprašymas

Knyga "Tylieji priesaikos riteriai" skirta Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone istorijai. Šaltojo karo metais joje dirbę diplomatai Povilas Žadeikis, Juozas Kajeckas, dr. Stasys Antanas Bačkis ir Stasys Lozoraitis (jaunesnysis) buvo tarsi riteriai, kurie, davę priesaiką, tyliai dirbo vardan Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, jos sugrįžimo į tarptautinės politikos areną. Remiantis archyviniais dokumentais, akademine literatūra ir atskirų asmenų pasakojimais atskleidžiamas diplomatų sukurtas „nematomas tinklelis". Jo gijos, apjungusios politinę lietuvių išeiviją, JAV institucijas (Valstybės departamentą) ir okupuotą kraštą, buvo diplomatų veiklos pagrindas.

PRATARMĖ


XX amžiaus Lietuvos diplomatijos veikla skirstoma į tris etapus: pirmaisiais Lietuvos Respublikos metais, Lietuvos okupacijos periodu ir atgimusios Lietuvos laikotarpiu. Reikšminiai žodžiai „tarptautiniai santykiai", „Užsienio reikalų ministerija", „diplomatinė tarnyba", „Šaltasis karas" ar „diplomatai" tarsi „atveria" dideles ir sunkias duris, už kurių yra Lietuvos valstybė ir kova už jos laisvę, nepriklausomybę, tarptautinį pripažinimą.

1918 m. lapkričio 7 d. prof. Augustinas Voldemaras pradėjo eiti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro pareigas - tai ir buvo Lietuvos diplomatinės tarnybos (toliau - LDT) istorijos pradžia. Lietuvos diplomatinės tarnybą sudarė Užsienio reikalų ministerija, t. y. centras, ir užsienio tarnybos, t. y. užsienyje veikiančios pasiuntinybės ir konsulatai. Po sovietų okupacijos iš visos LDT išliko tik keli diplomatiniai postai užsienyje. Jie taip pat vadinosi - Lietuvos diplomatine tarnyba, o dokumentuose vartojo „LDT" santrumpą. Taip daugiau nei penkiasdešimt metų buvo vykdomas paskutiniojo Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio nurodymas, išsiųstas Lietuvos pasiuntinybėms užsienyje likus vos dviems savaitėms iki krašto okupacijos. Tai buvo telegrama Nr. 288: „Jeigu čia mus ištiktų katastrofa, tai užsieniuose likusios mūsų diplomatijos šefu skaitykite Lozoraitį, pirmuoju pavaduotoju Klimą, antruoju Šaulį."  Ministro įsakymo pasitraukti iš einamų diplomatinių pareigų nebuvo.

1939 metų duomenimis , užsienyje veikė penkiolika Lietuvos Respublikos pasiuntinybių. Po 1940-ųjų vasaros sukrėtimų ir Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, išliko tik septynios oficialiai pripažįstamos pasiuntinybės ir vienas nebyliai pripažįstamas diplomatinis postas Prancūzijoje. Iš 1939 metais veikusių kelių dešimčių konsulų po tragiškų krašto permainų liko vienas generalinis konsulas, du konsulai ir vienas generalinis garbės konsulas bei du garbės konsulai (čia neskaičiuojamas Generalinis garbės konsulatas Šveicarijoje, kuris egzistavo tik iki 1946 m.). Iš pareigų Lietuvos diplomatai pasitraukdavo tik mirties atveju arba kai jį priimančioji šalis nutraukdavo diplomatinius santykius su Lietuvos Respublika. Tai atsitiko dar karo metais, kai po Sovietų Sąjungos reikalavimų buvo uždarytos LR pasiuntinybės Italijoje, Švedijoje, Vokietijoje, arba jau taikos metais, kai sovietų spaudimo neatlaikė Argentina, Brazilija, Šveicarija.

Iki ministro J. Urbšio telegramoje minimos katastrofos Stasys Lozoraitis (1898-1983) buvo Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje, o prieš tai - Lietuvos užsienio reikalų ministras. Po krašto okupacijos tapęs stipriai „apkarpytos" LDT šefu, šias pareigas S. Lozoraitis ėjo iki pat mirties, daugiau nei keturiasdešimt metų. Po to šefo pareigas perėmė dr. Stasys Antanas Bačkis (1909-1999). Antrasis LDT šefas savo įgaliojimus sustabdė 1991 m. rugsėjo 6 d.

Parašykite atsiliepimą apie prekę!

Būtina įvertinti prekę

Dažniausiai perkama kartu