Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662-1702 m.)

XVII amžius Europos istorijoje tyrinėtojų vadinamas krizės laikotarpiu, kuriam būdingas ekonominis sąstingis, demografinis nuosmukis, absoliutizmo stiprėjimas bei socialiniai konfliktai. Krizė pastebima ir paskirose šalyse. Miestams ir miestiečiams jos padariniai buvo įvairūs. Politinės valdžios stiprėjimas lėmė nepalyginti žymesnį valstybių sostinių, kuriose rezidavo monarchas ir jo dvaras, kitos svarbiausios vyriausybės institucijos, augimą. XVII a. viduryje ir atsiranda šiuolaikinės sostinės sąvoka. Politinis faktorius automatiškai tapdavo ir ekonominiu: valdžios centrai pritraukdavo daugelį turtingų vartotojų, kas savo ruožtu skatindavo miesto pramonės ir ekonominio arealo vystymąsi, prekybą pelningiausiomis prabangos prekėmis. Tai turėjo įtakos ne tik miesto verslo elitui. Gausėjantis vyriausybinių institucijų, taigi biurokratų, skaičius atverdavo didesnes įsidarbinimo ir karjeros galimybes miesto intelektualiniam elitui, ypač teisininkams. Tokių miestų patrauklumą atspindi didžiausias imigracijos srautas į juos. Antra vertus, tradiciniai prekybos ir pramonės centrai susidurdavo su sunkumais.

Globaliniai ir regioniniai pokyčiai miestų socialinę hierarchiją, taip pat ir valdančiojo elito padėtį veikė ir kitais atžvilgiais. Pirmiausia mažėjo miestų autonomija. Susidūręs su daugeliu jiems nepalankių ekonominių ir politinių pokyčių, praradęs nemažai realios valdžios mieste ir ypač jo išorėje, Europos miestų valdantysis elitas per visą XVII a. rodė didėjantį uždarumą bei išsiskyrimą iš miestietijos. Daugeliu atvejų išskyrus tokius centrus, kaip Amsterdamas ir Hamburgas, pajamas iš smunkančios įvairios tranzitinės prekybos keitė pinigai iš nekilnojamojo turto nuo-mos bei žemėvaldos. Nepaisant visko, šios socialinės grupės dažniausiai prisitaikė prie besikeičiančios situacijos ir išsaugojo savo valdžią.

Šios istoriografijoje pabrėžiamos XVII a. Europos miestų valdančiojo elito raidos tendencijos yra tik bendros savotiškos makroistorinės hipotezės, o štai paskiruose regionuose, pvz., Vakarų ir Rytų Europoje, padėtis labai smarkiai skyrėsi. Dėl šaltinių ir tyrimų trūkumo šio regiono miestų elitai žinomi nepalyginti mažiau. Tai paradoksaliai išreiškė Alexandras Francis Covvanas, teigęs, kad Vidurio Europos miestų patriciatai buvo panašūs į Imperijos, tačiau čia pat pastebėjęs, kad smulkiau apie juos mažai žinoma. Tenka pritarti nuomonei, kad šio regiono miestai buvo tik įvairioje, pusiau autonomiškoje padėtyje, o jų elito valdžia smarkiai apribota išorės, tai yra valstybinių jėgų, veikiančių per valdininkiją, kariuomenę ir kt. Dėl to miestai negalėjo pasiekti visiškos nepriklausomybės viduje, o išorėje - juo labiau.

Rytų Europoje miestų dydis, miestiečių skaičius, ekonominė galia ir politinė autonomija buvo dar mažesnė. Lenkijos-Lietuvos valstybėje miestiečiai nesudarė ekonomiškai stipraus, turinčio pakankamą savimonės lygį bei socialiai politiškai veiksnaus ir įtakingo luomo. Tai lėmė ne tik apskritai priešiška bajorijos pozicija, bet ir pačios miestietijos ideologinis nesubrendimas . Lenkijos - Lietuvos raidai XVII a. antrojoje pusėje būdinga dar didesnė nei Vakarų Europoje lažinio - palivarkinio ūkio struktūrinė krizė, neigiamai veikusi miestų ekonomiką, ir spartus centrinės valdžios silpnėjimo procesas . Valstybės ir visuomenės struktūra liko archajiška. Blogėjo ne tik ekonominė, bet ir teisinė miestiečių luomo, o kartu ir jo avangardo - karališkųjų miestų miestiečių, kurie buvo laisvi, disponavo savo nuosavybe, priklausė karaliaus administracijos sferai, teisėsi asesorių teisme, akylai saugojo savo teises ir privilegijas, padėtis. Dėl XVII a. vidurio karų ekonominė -demografinė miestų krizė paaštrėjo dar labiau. Prie to prisidėjo ir monetarinė krizė, infliacija. Amatų ir prekybos smukimas netiesiogiai silpnino miestų savivaldą ir didino jos priklausomybę nuo bajorijos. Neatsitiktinai ir politiniame gyvenime miestiečiai buvo nustumti į šalį. Dėsningai sustabdytas vadinamojo „trečiojo luomo" susidarymas . Kaip teisingai pastebėjo Edvardas Gudavičius, per visą XV a. susidaręs negausus ir nestiprus miestiečių luomas „reiškėsi uždarame miestų gyvenime, bet beveik negavo pasireikšti šalies mastu" .

Vilnius XVII a. antrojoje pusėje jau aiškiai priskirtinas tradicinių centrų, pergyvenančių raidos krizę visoje Europoje, grupei. Galima sutikti, kad jo, kaip miesto patrauklumas tarp kitų LDK miestų, nuo XVI a. mažėjo. Dėl gausėjančių juridikų apie vienvaldystę miesto valdžia galėjo tik svajoti. Apskritai XVII a. antrojoje pusėje magdeburginė miesto dalis sudarė tik dalį miesto teritorijos, o miestiečių bendruomenė - mažiau kaip pusę jo gyventojų. Dėl to šiuo laikotarpiu labai išryškėja įvairūs sąvokų „vilnietis" ir „miestietis" nesutapimo niuansai. Nepaisant visko, Vilnius išliko ekonominis, religinis, kultūrinis ir galiausiai politinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau LDK) centras, formaliai ir faktiškai svarbiausias miestas. Tai ypač atsispindėjo vilniečių ir LDK visuomenės savimonėje. Sekdami antikiniais pavyzdžiais įvairūs autoriai nevengdavo Vilniaus prilyginti Atėnams ar Romai, bet literatūriniai vaizdiniai - tai ne investicijos į miesto raidą. Šiandien jie pagrįstai žavi literatūrologus, bet sostinės raidai svarbiausia, kad joje koncentruotųsi politinės valstybės funkcijos . Patys valdančiojo elito nariai 1725 m. vasario 6 d. rašte Vilniaus vaivadijos seimeliui miesto padėtį apibendrino taip: „Wilno ąuondam decus et ornamentum calego Księstiva". Taigi, kažkada...

Vilnius ypač daug prarado kaip politinis centras, o visoje Europoje būtent tokie miestai sparčiausiai vystėsi. Po 1569 m. Liublino unijos jam teliko formalus sostinės titulas, o realių federacinio valstybės centro funkcijų jis negavo. Išskyrus Vyriausiąjį Lietuvos bei Iždo Tribunolus - mieste vyko jų sesijos, ir valstybės archyvą, kitų nuolatinių ar bent jau periodiškų valstybinių institucijų - valdovo ir jo dvaro, seimo ir svarbiausių „ministerijų" Vilniuje neliko. Nerezidavo sostinėje svetimų valstybių diplomatai. Aukščiausi valstybės pareigūnai į miestą užklysdavo tik retkarčiais - į minėtų teismų sesijas, į retkarčiai susirenkančias iždo ir karo reikalų komisijas, pavieto seimelių posėdžius . Koks buvo šių institucijų vaidmuo miesto gyvenimui vienareikšmiškai sunku pasakyti, pvz., jos pagyvindavo prekybos bei smuklių verslus, tačiau smunkančiam valdančiojo elito autoritetui suduodavo skaudžių smūgių. Ne veltui didesnieji Prūsijos miestai tokių institucijų vengė, tad bajorų suvažiavimus stengdavosi išstumti į mažesnius miestus. Išsaugoti realaus regioninio politinio centro funkcijas Vilniui dideliu mastu padėjo jo, kaip vaivadijos centro, statusas - mieste, kaip minėta, veikė pavieto pilies ir žemės teismai.

Apskritai, būdamas svarbiausiu LDK centru, Abiejų Tautų respublikos mastu Vilnius pralaimėjo trims policentrinėje urbanizacijoje susiformavusioms Lenkijos „sostinėms": politinei kultūrinei - Varšuvai, sakralinei religinei - Krokuvai, eko-nominei - Gdanskui. Varšuvos iškilimas akivaizdžiai parodo politinio veiksnio svarbą ankstyvųjų Naujųjų laikų miesto raidai. Formaliai Krokuva liko Lenkijos sostine, kaip ir Vilniaus atveju nebuvo jokio tai paneigiančio teisinio akto. Šis statusas pažymimas tiek oficialiuose, tiek privačiuose raštuose - seimų konstitucijose, spaudiniuose ir kt. Tačiau tyrinėtojai pagrįstai klausia: kiek Krokuva sostine buvo faktiškai? Valdovo rinkimai ir rezidavimas, seimų vykimas ir kt. institucijos tikrąja sostine padarė Varšuvą, kuri tapo pagrindiniu politinių sprendimų vidaus ir užsienio politikoje centru. Žinoma, jos įtaka galėjo svyruoti, pvz., Jono Sobieskio laikais (1674-1696) ją mažino seimų vykimas Gardine (ne sostinėje Vilniuje) ir seimelių įtakos išaugimas, pagaliau valdovo rezidavimas savo dvaruose.