0

Visos istorijos. Vaikams, tėvams ir mokytojams

  • Nuolaida knygai -22%
Internetu: 5,99 €
Knygyne: 7,59 €*
Sutaupote: 1.60 € (22%)
  • Pristatymo trukmė: 2 darbo dienos
Turime sandėlyje
Informacija

Visos istorijos. Vaikams, tėvams ir mokytojams

  • Leidėjas: Katalikų pasaulio leidiniai
  • Išleidimo metai: 2013
  • Formatas: 14x21, minkšti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 278
  • ISBN ar kodas: 9789955292418

5.99 In stock
Į krepšelį
Aprašymas

Pasakojimas yra puikus bendravimo būdas, ypač norint prakalbinti vaikus ir paauglius.


„Pasakos, visų pirma, naudingos proto ugdymui. Be to, skatina vaiko vaizduotę, labai svarbią visaverčio žmogaus formavimuisi.“

Gianni’s Rodari’s


Šeima, mokykla, Bažnyčia šiandien stengiasi, kad kalba ir žodis vėl taptų pagrindine bendravimo forma, atgimtų kartų tarpusavio supratimas. Šiam tikslui pasiekti, kaip pirminės ir natūralios priemonės, ypač tinka pasakos, pasakėčios ir pasakojimai – žmonės visada mokė savo vaikus pasakodami paprastas ir stebuklų pilnas istorijas.

Pasaka, kaip žmogiškojo bendravimo ir ugdymo priemonė, sukuria glaudaus emocinio artumo atmosferą. Mokykloje, šeimoje ir per katechetinius užsiėmimus pasakojamos istorijos tęsia labai svarbią žodinio pasakojimo tradiciją.


Knygoje "Visos istorijos. Vaikams, tėvams ir mokytojams" surinktos visos „pasakoti skirtos istorijos“, kurios įvairių susitikimų metu buvo aptartos su vaikais ir paaugliais. Prieš kiekvieną pasakojimą pateikiama pratarmė, susiejanti istoriją su nagrinėjamu klausimu, o po jos – visa eilė praktinių nuorodų, kaip panaudoti pasakojimus.


Vertė Ina Jakaitė

ĮVADAS


KODĖL REIKIA PASAKOTI?



Mokytojas kalbėjo pasitelkdamas palyginimus ir pasakojimus, kurių su malonumu, o kartais sutrikę, nes tikėjosi išgirsti ką nors gilesnio, klausėsi jo mokiniai.

Tačiau mokytojas buvo nepalenkiamas. Į mokinių priekaištus jis atsakydavo:

- Mano brangieji, jūs dar nesupratote, kad trumpiausias atstu mas tarp žmogaus ir tiesos yra pasakojimas.

Kitą kartą jis tarė:

- Nenumenkinkite pasakojimų. Pamestą aukso monetą galime rasti paėmę žvakę už kelis grašius, o giliąją tiesą - paprastu pasakojimu.

Ši Anthony'io de Mello "paprasta istorija" ir yra iš tų, kurios atskleidžia "giliąją tiesą".

Pasakojimų naudą geriausia supranta tie, kuriems pagal profesiją ar iš pašaukimo tenka kalbėti vaikams ir paaugliams. Tai nerami auditorija, jie išsiblaškę klausosi aiškinimų ir pamokymų, bet suklūsta vos išgirdę pasakojimą.

Tačiau pasakojimas nėra paprastas triukas vaikų dėmesiui užkariauti, kad paskui netikėtai galėtum trinktelėti "svarbiais" žodžiais. Pasakojimas traukia vaikus ir paauglius, nes tai nuostabus bendravimo būdas.




Žmogus - pasakojanti būtybė



Kasdien įsitikiname, kaip žmonės mėgsta pasakoti istorijas. Jos girdimos gatvėje, kavinėje, traukinyje. Visur skamba gyvenimą paįvairinantys pasakojimai, nesvarbu, tikri ar ne.Šiuos egzistencijos "praplėtimus" randame laikraščiuose ir knygose. Šeimoje taip pat daug pasakojama: kas atsitiko mokykloje, darbe, kas ką sutiko ar matė gatvėje. Televizija irgi pilna istorijų: dramos, komedijos, serialai, animaciniai filmu kai... Siekiant patraukti dėmesį net žinios ir dokumentiniai filmai dažnai pateikiami kaip pasakojimai.

Pasakojimas leidžia pajusti artumą, pasidalyti emocijomis, mintimis, svarstymais ir sprendimais. Pasakojimas sujungia grupę. "Ar pameni dieną, kai tau nutiko tas ar anas. Kai papasakojai, ką matęs?" Pasakoti ir klausytis, vadinasi, bendrauti.

"Visą dieną vaikas vargina suaugusiuosius begaliniais klausimais. Tai klausimai, susiję su "Kas tai?" suvokimo formavimusi. Iš Quid sit tipo klausimų kyla vertinamojo tipo An sit klausimai. (Iš pradžių vaikas užduoda pirmojo tipo klausimus.) Prieš užmigdamas vaikas prašo pasekti jam pasaką. Istorijos apie nykštukus, tigrus, kurie ėda žmones, močiutėmis persirengusius vilkus ir milžinus, gyvenančius pupos viršūnėje, vyksta "vieną kartą", in illo tempore, ir kažkur toli, in illo loco, o ne čia ir dabar, šiltoje ir jaukioje lovoje. Pasakojimai apie pavojingus laikus ir siaubingus įvykius apsupa lovą, saugomą ribos, kurios piktosios dvasios negali peržengti. Šios istorijos vaikui padeda, nors ir nesąmoningai, suprasti, kad "čia ir dabar" yra saugu ir nepažįstamos bei priešiškos jėgos jam negali pakenkti. Taigi pasakos prieš miegą vaikams išsklaido nežinomybę, o pažinimo objektas tampa saugus ir geras.

Kartu jos ragina tęsti tyrinėjimus, nes leidžia spėti, kad realybė, vaiko "čia ir dabar" pasaulis, neišsemia visų įmanomų galimybių.

Žmogiškosios istorijos perteikia jas kūrusių žmonių buvimo pasaulyje būdus."

Kaip tik todėl pasąmonę tyrinėjantys psichologai, siekdami suprasti ir išgydyti savo pacientus, vis labiau domisi jų gyvenimo istorija. Psichologinė pagalba paprastai pradedama nuo paciento praeities prisiminimo. Freudo psichoanalizė didžia dalimi rėmėsi paciento pasakojimais apie savo praeitį. Sugebėjimas grupuoti savo prisiminimus ir pasijusti vieninteliu besirutuliojančio pasakojimo veikėju, trumpai tariant, sugebėjimas papasakoti savo istoriją, yra būtina psichinės sveikatos sąlyga.

Freudas pasaką vadino "laiptais, vedančiais į žemės gelmes".

"Visuomet kelia nuostabą pasakų galia keisti: matau žmones, kurie keldamiesi nuo sofutės purto galvas netikėdami tuo, ką sugebėjo sukurti ir susieti, pasitelkę fantazijos lengvumą, besvorius jos žaidimus. Neįtikėtina, kad ta naivi, jų papasakota pasaka sugebėjo išspręsti klausimus, atstatė pusiausvyrą, suteikė esminės informacijos." Tai ypatingas klinikinės psichologės M. Cristinos Koch Candelos liudijimas.




Daugialypės pasakojimo funkcijos



Apibendrinant įvairių mokslininkų nuomones galima skirti šias pagrindines pasakojimo funkcijas:

1. Pasakojimai žadina smalsumą. Tai išties sena istorija. Cesario iš Heisterbacho pasakoja, kad XIII amžiuje cistersų abatas Gerardo'as skaitė pamokslą snūduriuojantiems vienuoliams. Vidury pamokslo abatas trumpam nutilo ir pradėjo iš naujo: "Gyveno kartą karalius, kurio vardas buvo Artū...". Vienuoliai iškart sujudo ir Gerardo'as pastebėjo: "Kai kalbėjau apie Dievą, jūs snūduriavote, o išgirdę pasaką pabudote."

Šiais laikais, kurie tarp kitko tuščiai didžiuojasi esą "komunikacijos era", vieni didžiausių bendravimo trikdžių dėl per didelių technikos ir specializacijos pretenzijų yra esmės stoka ir triukšmingumas. Kaip tvirtina Schillebeeckxas, dažnai mus supa "neaiški abrakadabra". Šiandien kiekvienam, kam tenka bendrauti su vaikais ir paaugliais, akivaizdu, kad žodžiai (pirmiausia abstraktūs) jiems neįveikiama kliūtis. Aišku, jaunimas juos pakenčia, bet retai kada supranta. Dauguma auklėtojų žodžių, dažnai tokių gausių, tarsi popieriniai lėktuvėliai praskrieja virš vaikų galvų tiesiai į šiukšliadėžę.

Parašykite atsiliepimą apie prekę!

Būtina įvertinti prekę

Dažniausiai perkama kartu