Baroko dvasia

Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė.
Prancūzų kultūrologės Anie-Laure Angoulvent knygoje „Baroko dvasia“, pateikiama ne tik koncentruota baroko epochos apžvalga, bet ir savitas požiūris į šią epochą.
Ispaniškos-portugališkos kilmės žodžiu „barroco“ (pirmą kartą užrašytu 1531 m.) iš pradžių buvo vadinamas netaisyklingos formos ypač spindintis perlas; vėliau šis žodis ėmė reikšti Romos katalikų bažnyčios ir jėzuitų suformuotą stilių.
Barokas – Europos istorijos tarpsnis nuo XVI iki XVII amžiaus, liudijantis nuolat budinčią, ieškančią valią, siekį suprasti pasaulį ir žmogų, mėginimą išreikšti juos metafizikos, mokslo ir estetikos kalba. Descartes’o piktasis genijus, Corneille’io komiška iliuzija, pasakiškasis Shakespeare’o pasaulis, Bachų dinastijos muzikiniai eksperimentai – visa tai prancūzų kultūrologė Anne-Laure Angoulvent aptaria šioje studijoje, kalbėdama apie baroką, jo iliuzinę tarsi teatro dekoracija tikrovę.
Anot autorės, baroko menas iškilo kaip neramios epochos raiškos ir identifikacijos būdas, o jo filosofija atskleidžia moralinio, juridinio ir estetinio jausmo, kurio galutinis tikslas yra harmoningas tobulumas, sampratą – tai, ką galima pavadinti baroko dvasia, daugiau kaip pusantro šimto metų leidusia skleistis ir individualiai, ir kolektyvinei sąmonei.
Knygoje kalbama apie prancūzų, ispanų, italų, vokiečių baroko kilmę, raidą ir ypatybes, brėžiamos svarbiausios baroko mentaliteto gairės, aptariami jo paradoksai.

---

• Autorius: Anne-Laure Angoulvent
• Leidėjas: Baltos lankos
• Išleidimo metai: 2005
• Knygos puslapių skaičius: 126
• ISBN ar kodas: 9955-23-009-6

---