Rašytoja, žurnalistė, tinklaraštininkė Lina Ever (g. 1970) gimė ir užaugo Panevėžyje. Baigusi žurnalistikos studijas dirbo spaudoje, viešųjų ryšių konsultante Vilniuje. Jau ketverius metus ji su šeima gyvena savo svajonių mieste Berlyne. Mylimo miesto atmosferą autorė talentingai ir intriguojamai atkuria romanuose, straipsniuose ir savo tinklaraštyje www.berlynodienorastis.blogspot.com.
„Berlyno romanas“ – trečioji Linos Ever knyga (dvi pirmosios –
„Objektyve meilė“, 2014;
„Ruduo Berlyne“, 2015). Autentišką medžiagą autorė rinko leisdama jaunylį sūnų į vokišką vaikų darželį.
„Berlyno romanas“ – tai istorija, kurią sukūriau stebėdama realius žmones realiame jų pasaulyje. Beveik visi vardai ir personažai tikri, aprašytas vaikų darželis Berlyne ir žavus jo auklėtojas iš tiesų egzistuoja, pasivaikščiojimai po Berlyną – tikri. Gal net ir mano aprašyta istorija kam nors yra nutikusi, o gal dar kam nors nutiks?
Norėjau papasakoti apie didelę uždraustą meilę. Juk įsimylėti savo vaiko darželio auklėtoją – beveik tokia pat nuodėmė, kaip įsimylėti kunigą. O jeigu herojė dar ir sėkmingai ištekėjusi? Rinktis širdies ar proto balsą? Pareigą ar malonumą? Patogų gyvenimą ar žadą atimančią meilę? Kokia gali būti laiminga pabaiga?"
Lina Ever
Ištrauka
Tai jis. Stovėjau lyg paralyžiuota, įsispitrijusi akimis, smalsiu žvilgsniu stengdamasi įvertinti visus jo išvaizdos ypatumus. Di-desnio nei vidutinio ūgio, lieknas, bet sportiškai sudėtas, stipriomis rankomis, raumeningu kaklu ir švelnumo kupinomis akimis. Kalbėjo su gražia jauna moterimi, turbūt kurio nors vaiko mama.
Tai tikrai jis. Tas, kurio taip ilgai ieškojau.
Nenauji marškinėliai trumpomis rankovėmis, ant vienos rankos ištatuiruotas portretas, amžiams ant kūno išpiešta keltiškų raštų apyrankė ant kitos riešo, džinsai švarūs, bet nusmukusiu juosmeniu, atrodė, jei pakels rankas, tikrai išlįs kelnaičių kraštas. Atrodė, lyg sakytų - man nusispjaut į drabužius, jie tik apvalkalas. Plikai skusta galva, priešingai, pabrėžė, kad neturi ko slėpti. Jis taip laisvai jautėsi savo odoje ir drabužiuose, kad buvo pavydu žiūrėti. Du auskarai vienoje ausyje ir plati skylė kitoje jam savotiškai tiko. Kaklą juosė odinė pakabučio virvelė, bet pats pakabutis buvo paslėptas po marškinėliais. Štai ką galima pavadinti berlynietišku stiliumi, pagalvojau tuomet.
Taip, tai jis. Pagaliau jį radau.
Dabar prisiminusi manau, kad labiausiai mane patraukė jo akys. Rimtas ir kartu švelnus žvilgsnis visai nederėjo su blogo berniuko išvaizda. Tikrai niekada neįsivaizdavau, kad taip gali atrodyti vaikų darželio auklėtojas.
Tai jis, mano naujo romano herojus.
Jau metus beviltiškai jo ieškojau visur. Be jo negaliu papasakoti istorijos, nes istorija gyva tik tada, kai gyvi veikėjai. Aš jiems tik šiek tiek padedu: apgyvendinu reikiamoje vietoje, suteikiu vardą, stilių, kalbėjimo manierą. Lyg vaiką iš pradžių auginu, maitinu, vedu už rankos, kol jis paauga, ištrūksta ir leidžiasi nieko neklausydamas per gyvenimą, o tau, kaip rašytojui, nieko kito nelieka, tik bandyti jį vytis ir skubiai užrašyti, ką jis mąsto, kalba, su kuo susitinka. Kartais, kai jau labai supykstu, bandau jį nubausti, kaip kokiam paaugliui parodyti jo vietą, bet tada istorija skyla, šerpetoja, konfliktu alsuoja kiekvienas sakinys ir nėra kitos išeities, kaip jį vėl paleisti ir leisti gyventi savaip. Todėl taip nudžiugau jį pamačiusi. Nieko nereikės išgalvoti ar keisti. Leisiu jam būti tokiam, koks yra.
Tai herojus, kuriam jokia moteris negalės atsispirti.
Pirmasis mano romanas sulaukė didžiulės sėkmės, ir tai nustebino ir mane, ir leidyklą. Jei būtų pasirodęs Amerikoje, būtų vadinamas bestseleriu. Net man pačiai buvo keista, kad tiek daug žmonių jį pirko, skaitė, dovanojo draugams. Daugybė jų susirinkdavo į knygos pristatymus, prašė autografų, fotografavosi su manimi. Žurnalistai klausinėjo mane sėkmės formulės ir kvietėsi į televizijos laidas. Išpirko pirmą tiražą, paskui antrą, dabar jau baigiamas parduoti trečias. Iš pilkos pelės, nevykusios reklaminių tekstų kūrėjos ir niekinių tekstų vertėjos per dvejus metus staiga tapau visų gerbiama rašytoja. Nors iš tiesų nesiekiau nei garbės, nei populiarumo. Man ir dabar tai visai beverčiai dalykai. Tiesiog norėjau rašyti. Privalėjau užrašyti tuos mane persekiojančius vaizdus ir papasakoti galvoje besisukančias istorijas, kad jos mane amžiams paliktų. Ir tikrai, pasidalijus jomis su skaitytojais man smarkiai palengvėjo.
Nežinau, ar tai buvo pirmojo karto sėkmė, ar manyje taip ilgai brendęs noras rašyti ir srautu pasipylę žodžiai, o gal tiesiog danguje susidėsčiusi palanki žvaigždžių konfigūracija, bet per devynis mėnesius parašiau tikrą lietuvišką kriminalinį romaną - su besiliejančiu krauju, maniaku žudiku, apsileidusiais policininkais, abejinga bendruomene, gražuole gydytoja ir ryžtingu žurnalistu. Nesigirdama manau, kad pasakojimo tempu jis prilygo populia-riems skandinaviškiems detektyvams, kuriuos pati labai mėgstu. Tik šiurpų studentės nužudymą čia narpliojo ne Bliumkvistas ar Hulė, o Balys Nainys, "Verslo žinių" žurnalistas.
Euforijai praėjus leidykla pradėjo reikalauti dar. Ragino tęsti Balio Nainio nuotykius, nes skaitytojai prašė jų daugiau. Mykiau, išsisukinėjau, atidėliojau. Negalėjau juk taip imti ir atvirai pasakyti, kokią kainą sumokėjau už pirmosios knygos populiarumą. Ir atskleisti, kad detektyvų rašymas yra itin destruktyvi veikla. Po to, kas įvyko, nekenčiau savo Balio. Gailėjausi, kad neleidau jam mirti pirmoje knygoje, nes tuomet niekas nebūtų reikalavęs tęsinio.
Man skubiai reikėjo kitos istorijos - apie jausmus, apie gyvenimą ir jo pasirinkimus. Kad skaitytojai pamatytų, jog galiu būti visapusiška rašytoja ir žiniasklaidos epitetas „naujoji detektyvų karalienė" man prisegtas visai be reikalo.
Kol svarsčiau romano idėją, Tomas gavo darbą tarptautinėje kompanijoje Berlyne. Vėl neturėjau laiko rašyti ir galvoti, nes visi kraustymosi rūpesčiai gulė ant mano pečių. Koks rašymas, kai reikia ieškoti nuomininkų butui, pakuoti daiktus, rūpintis tūkstančiu ir vienu reikalu, prižiūrėti mažąją mūsų dukrą, kol vyras paskendęs darbuose.
Negaliu jam priekaištauti. Juk tai jo uždarbis leido man likti su mūsų dukra namie ir rašyti. Jo dėka galėjau pažinti pasaulį, jo dėka dabar atsidūriau Berlyne, keistame ir išprotėjusiame mieste, kurio vis dar neprisijaukinu.
Viskas, nusprendžiau prieš savaitę, mano romano veiksmas vyks čia, kur tokios puikios dekoracijos liūdnai istorijai apie savęs ieškančią subrendusią moterį. Tos moters prototipas turėjau būti aš pati. Galima sakyti, kad iš dalies tai bus autobiografinė istorija. Tik dramatizmo pridėsiu. Ir meilės. Manau, kad tik meilė, tik pati tikroji vyro ir moters meilė išgrynina jausmus ir padeda save iš naujo atrasti. Bet norint sužadinti skaitytojų jausmus meilė turi būti nelaiminga. Mano herojė turėjo išvykti, pažinti, pamilti save iš naujo, tada sutikti svetimšalį vyrą, beatodairiškai pulti į meilės laužą, prarasti protą, šeimą, padorumą, sulaužyti taisykles, juos turėjo apimti tokia meilė, kuri pasitaiko vienam iš šimto ar tūkstančio, bet galiausiai išskirti tautiniai arba rasiniai skirtumai, įsimaišę svetimi žmonės ar sveiko proto cenzūra. Iš esmės tai turėjo būti romanas apie vyrų ir moterų nesusikalbėjimą, apie skirtingų tautybių skirtingą gyvenimo suvokimą ir apie tai, kad meilė yra dovana net ir tada, kai ji nelaimingai baigiasi. Tiesą sakant, nebuvau tiksliai nusprendusi, kaip klostysis jų santykiai, - tai labai priklausys nuo surasto herojaus.
Kelis kartus jau sėdau rašyti, bet niekaip neradau prototipo, kurį mano herojė šiame mieste galėtų įsimylėti. Vaizduotė tiesiog tylėjo, nors ir kaip ją žadinau. Savo herojaus ieškojau baruose, tramvajuose, stotyse, televizijos laidose. Dairiausi aplink, bandžiau atspėti, ką galvoja jauni vyrai, įsitaisę metro sėdynėse su telefonais, apie ką svajoja vedžiodami šunis parke ar rūkydami balkonuose, bet galvoje buvo tylu. Nė vienas nepatraukė dėmesio.
Ir štai prieš kelias minutes jis pasitiko mus tarpduryje, atėjusius į dukros darželio grupės pirmąjį susirinkimą. Nustėrau ir nesugebėjau net rišliai pasisveikinti. Mūsų žvilgsniai prasilenkė, neužkliuvę vienas už kito. Nenuostabu, kai tiek žmonių aplinkui. Tikiuosi, jis nepastebėjo, kaip ilgai aš į jį žiūriu, bandau jam priskirti savo herojaus bruožus, bandau atspėti, kaip jis elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje. Netgi supratau galvojanti, ar smagu mano herojei būtų glostyti jo plikę, bučiuoti į ausį, perbraukti smiliumi jo lūpas. Ką jis atsakytų? Kaip jis bučiuotųsi - švelniai lyžtelėdamas ar ryžtingai įsisiurbdamas?
Atsitokėjau, kai mano vyras šnibžtelėjo, kad jam ne itin patiktų, jei mūsų dukrą prižiūrėtų toks neaiškus tipas. Pakračiau galvą ir nusijuokiau - kaip jis galėjo taip kvailai pagalvoti. Taip nebūna. Normalūs jauni vyrai juk nedirba darželio auklėtojais. Tuomet ką šis apsmukęs, bet žavus vyras čia veikia?
Tėvų daug, visiems įdomu pamatyti patalpas, susipažinti su personalu, kitais tėvais. Grumdomės, apžiūrinėjame virtuvėlę, tualetą, miegamąjį. Juk mūsų vaikai praleis čia daugybę laiko ir mes visi norime, kad jiems tas laikas būtų malonus ir prasmingas, o juos prižiūrintys žmonės būtų atsakingi ir patikimi. Darželis nedidelis, vos dvi grupės, bet naujas, įkurtas suremontuotose patalpose pirmame berlynietiško daugiabučio aukšte. Tik todėl mes, naujokai iš nežinomos šalies, gavome vietą jame.
- Čia Džo, vyresnėlių grupės auklėtojas, - pristato jį darželio direktorė, laiba vokietė rusišku vardu.
Turbūt iš rytinės Berlyno dalies, pagalvoju. Turbūt komunistinė propaganda jos tėvams įkalė, kad žmonės rusiškais vardais yra tiesiog sėkmės kūdikiai.
- Nu bliacha, taip ir maniau, - mano vyras šnibžteli man į ausį akivaizdžiai susinervinęs.
- Ša, - sakau jam ir liepiu klausytis toliau.
Bėda, kad jis menkai moka vokiečių kalbą.
