0

Dagilis

4.0
(1 įvertinimai)
Kaina internetu: 26,99 €
Kaina knygyne: 30,99 €*
Sutaupote: 4.00 € (13%)
NEMOKAMAS PRISTATYMAS
  • Pristatysime: per 12-48 val.*
Knygą turime sandėlyje
2020-04-28 Gintarė Ž.

Norėjau pažinti šį literatūros šedevrą, apdovanotą 2014 m. Pulitzerio premija, tad besididžiuodama savimi galiu prisipažinti, jog štai, voila, perskaičiau šią knygą, iki pat jos kraštiniojo 834-ojo puslapio! (Kažką panašaus apimtimi esu skaičiusi tik vaikystėje: A. Diuma “Trys muškietininkai” pirma ir antra dalis buvo apie 1000 psl.) Įpusėjusi skaityti sužinojau, kad yra pastatytas dar ir filmas, remiantis šia knyga, tad apsčiai nekantravau tatai pamatyti. Ir kaip?

Knygą įvertinčiau 8/10. Filmą - 5/10. IMDb skyrė 6.2/10 balų. Rotten Tomatoes - tik 24 proc.

Autorė sukūrė išties labai turtingos apimties daugialypę istoriją, neveltui ją rašė vienuolika metų. Siužeto savo apžvalgoje nepasakosiu, nes jį galite rasti knygos nugarėleje. Pasidalinsiu savo pajauta apie tai, kokius vidinius apmąstymus šis romanas sukėlė.
Knygoje didelis dėmesys, be paties Theo -pagrindinio herojaus - gyvenimo, negailėjusio berniukui tragiškos patirties, skiriamas ir jo vidiniams aka dienoraštiniams monologams, o ypač, sukuriamas nepaprastai subtilus žmogaus ir meno ryšys. Žmogaus ir paveikslo gija. Žmogaus ir antikvariato gija. Patiko filosofinė mintis, jog kiekvienas žmogus turi savo paveikslą: “Tavo, tavo. Aš nutapytas tau” (P. 820). Kaip ir tikiu, kiekvienas turime savo gyvūną-dvynį, savo žvaigždynus, savo muziką, savo “antrąją puselę” sielos dvynį/dvynę. K. Fabricijaus Paveikslas “Dagilis” po sprogimo muziejuje “susirado” Theo ir su juo susiliejo. Sakyčiau, pats nejausdamas vaikinas “Dagilį” pavertė savo paties atspirties tašku, stiprybės etalonu (“…labiausia džiaugiausi dėl paveikslo, kuris, nors suvyniotas ir nematomas, atstojo man amuletą ar šventą paveikslėlį, kuriuos riteriai imdavosi su savimi į mūšį” (P. 387), saugumo prieglobsčiu, ryšiu su amžinątilsį, per sprogimą žuvusia mamyte, stabilumo uola. Paveikslas, pasakyčiau, buvo jo paties simbolika drobėje.

Po sprogimo iš pelenų pakyla tiek Theo, tiek ir “Dagilis.” Abu jie “išgyvena”. Po sprogimo trumpai prabilęs senukas Veltis nukreipia berniuką su savo duotu žiedu bei paveikslu pas Hobį, antikvaro meistrą, kur tiek Theo, tiek simboliškai ir “Dagilis” pagaliau atranda naują saugią pastogę. Bent iš pradžių. Atrodo, jog “Dagilis” ir yra Theo. Ir atvirkščiai. Skamba mistiškai, bet man ši mintis, kuo toliau ją audžiu, tuo labiau įgyja prasmę, kaip būtent aš šią knygą suvokiau. (Kiekvienas skaitytojas juk atranda savo požiūrio kampą ir savitas interpretacijas, tam ir dėkingai “dirba” knygos, kad skatintų mūsuose vaizduotę.) Tad Theo, kaip ir mažasis kikilių giminės paukštelis- nors yra jaunas, gabus, energija pulsuojantis gyvastingas esybės šaltinis, jaučiasi prirakintas, todėl negalintis ištrūkti į laisvę. Kad ir kokią forma ta “laisvė” turėtų. Laisvė nuo savidestrukcinių minčių, savinaikos? Nuo priklausomybių? Nuo vienatvės? Nuo aferų? Laisvė nuo savęs paties?…Nors yra pagaliau atradęs, kur jo namai (pas Hobį ir…taip norėtųsi Pippos širdy), bet be atvangos, rodos, nerandantis kelio į niekur. Kai paveikslas buvo pradingęs, ir manėme, amžiams, (nuoširdžiai, aš audžiau mažą mintį, kad Borisas beveik visagalis, jis atras, grąžins tikrai) Theo net svarstė apie sąmoningą dienų savųjų baigtį. Nes tai, kas laikė Theo šiek tiek labiau nemirtingu, šiek tiek labiau neeiliniu - DAGILIS - buvo pražuvę. Tačiau Borisas, “sutvarkęs tą reikalą” ir sugrąžinęs paveikslą į saugias rankas, vėl suteikė Theo vilties, kad saugumas, globa, galiausia- vidinė ramybė, ir jį kažkada turi aplankyti. O gal visada buvo šalia, tik tereikėjo mokėti “paleisti tą grandinių kankynę” ir pradėti gyventi iš naujo su atviromis akimis ir širdimi. Autorė gvildena šias paraleles taip meniškai, palieka skaitytojui pačiam pramanyti, kiek mene ir žmoguje gali būti to gyvybiškai svarbaus ryšio, inspiracijos ir abipusės priklausomybės (paveikslui žutbūt juk irgi “reikėjo,” kad Theo jį saugotų pagal tinkamas meno kūrinių laikymo sąlygas ir kad vėliau grąžintų i muziejų.) Na, o filme, itin pasigedau to gelmingo pajautimo, gilaus “Theo ir Dagilio” sąveikos taško (nors buvo pora vietų, kur kamera galvojau va va pagaliau, skyrė tam dėmesio), svarbių dialogų tarp veikėjų, nusakančių visgi kaip stipriai mes prisirišame prie “kažko” kartais ir nesuprasdami KAM, kad paprasčiausiai išliktume ir jaustumę prasmę. Dažnai jutau, kad jei nebūčiau paskaičiusi pirmiausia knygos, nelabai suprasčiau filmo tam tikrų momentų, nes buvo šokinėjantys iš praeities epizodai ir vise versus. Filme daug svarbių štrichų - esminių knygoje- tiesiog nebuvo.

Įdomiausias personažas, vienareikšmiškai, tiek knygoje, tiek filme - Borisas. Poliglotas, multikultūrinėje terpėje save galima sakyti užsiauginęs paauglys, jaunas vyras, man jis buvo netgi vilties simbolis. Jis būdavo šalia Theo ten ir tada, kai labiausia tai buvo būtina. Su visais pozityviais ir, destrukciškai negatyviais elementais. Patiko jo filosofinė prigimtis, mokėjimas visada atrasti kelią į šviesą. Jo energija, spengiantis juokas, kurį skaitytojas tikrai galėjo išgirsti net ir per raides. Sužavėjo jo dvasinga, bebaimė ir sąžininga prigimtis beigi kraštinis “pamokslas” apie gėrį ir blogį. Mane Borisas įkvėpė kada radus laiko paskaityti Fiodoro Dostojevskio “Idiotas.” IR! Uždėjau autorei Tartt didžiulį pliusą už kultūrinių, tradicinių tam tikro meto, tam tikros šalies valgymo papročių savasties pažinimą. Net šypsojausi kurį laiką, dar kelis puslapius skaitydama, kai radau, kad Borisas siūlė Theo užkąsti duonos su cukrumi (Borisas kilęs iš Ukrainos, turi rusiškų, lenkiškų šaknų). Vaikystėje pas a.a. senelius kaime, vasara, mes su sesėm valgydavome duona, sviestas ir cukrus kaip desertą. No kidding.

Kalbant toliau, labai man gražus buvo užsimezgęs ryšys tarp Theo ir Samantos Barbur. Po mokyklos draugo Endžio mirties, kai Theo apie tai sužinojo, jo ryšys su ponia Barbur, Endžio mama, tapo toks šiltas, atrodė, jog Theo kažkuria prasme joje matė savo mamą. Su ponia Samanta juos siejo bendra meilė antikvariniams baldams bei geriems paveikslams. Filme man labai patiko, kad jų abipusę pagarbą, meilę, atjautą, draugiškumą apvainikavo vienas svarbus dialogas, kurį ir knygoje aš pasižymėjau, kaip neeilinį. Kai Samanta Barbur per vieną vakarienę pasakė Theo, kad gailisi, jog visą laiką nepriėmė savo sūnaus Endžio tokiu, koks jis buvo, vis bandė padaryti jį kažkuo kitu. Ir kad Theo jai visada buvo lyg jos savas sūnus. Reziumuojant, man labai patiko Theo ir ponios Barbur toks dvasingas meile menui pagrįstas ryšys. Dar labai patiko Theo ir Hobio draugystė, Theo (Poterio) ir Boriso brolystė ir galiausia, Theo ryšys su Pippa. Autorė talentingai aprašė ir rutuliojo tuos visus daugialypius santykius. Filmas tik maža dalimi tą užkabina.


Būtina paminėti, kad knyga “Dagilis” gausi išties įspūdingo žodyno: spalvingų gilių iki paskutiniojo krystelio aprašytų detalių, ekskliuzyvios terminologijos, neeilinių personažų charakteristikų, būdo/ elgesio bruožų. Skaičiau knygą savo gimtąja kalba. Bet kadangi mano hobis yra mokytis įdomių žodžių net ir lietuvių kalba, turtint savo kalbos ir taip gausų žodyną, užsirašinėdavau tuos perliukus. Galvoju, kada panaudosiu. Pavyzdžiui: emanacija, liulėti, panūsti, niautis, magus, sugrusti, spūdinti laukan, braklintis, dygėtis, stirksoti nustėrus, užmačia (pastarąjį žodį, pamenu, savo a.a. senelį, dažnai sakant) ir t.t. Tikrai, labai jau graži šnekta visoje knygoje. Pamaniau, skaitant šį šedevrą užsienio kalba, net jei ir esi įgudęs, beveik native speaker’is, oj kiek daug prarastum. O gal ne, jei skaitytojui esmė tik faktai ir sausa istorijos/ veiksmo linija. Tad pasakyčiau AČIŪ išmoningai su užduotimi susidorojusiam šio įstabaus veikalo vertėjui.

Kalbant vėl apie detales iš kito kampo, knygą skaityti nebuvo paprastai lengva, ypač tam tikras vietas. Sakiniai (kai kada po puse puslapio, ilgi, su daug daug daug aprašomųjų detalių, daug informacijos, dažnokai ir nereikalingos) kai kada vargino. Norėjosi “fastforwardinti.” Nesusikaupus iki galo ir be atidos gali pamesti mintį, apie ką rašoma. Taip kad nemeluosiu-buvo keletas knygoje skyrių, kurie tiesiog sunkiai buvo skaitomi, nes erzino ir vargino detalių gausa, rodės, perdėm, tempiama guma. Ypač Las Vegaso ir Amsterdamo dalis, bei kai kurie epizodai, susiję su Theo ir Kitse. Filme “Dagilis” užtat patiko, kad tos dalys buvo glaustai ir to the point. Ir tada BINGO- čia pagavau save, kad galbūt tas irzlumas, kad knygoje per daug man detalių buvo, dingo, arba sumažėjo iki tokio mažesnio “irzlumo,” nes įvertinau, o kaip paviršutiniška būtų gi be jų? Ypač ši istorija su tauria žmogaus-paveikslo-meno gija. Taip pat, filme buvo nemenkai neatitikimų knygai. Tą užfiksavau, ypač tose scenose, kurios man pačiai atrodė svarbios (pvz. knygoje, Theo ir Kitsės sužadėtuvių puotoje, Kitsė pasidabina Theo dovanotais savo žuvusios mamos auskarais. Ir tai, labai palietė Theo širdį, net jei jie abu žinojo, kad ši santuoka būtų buvusi tik dėl patogumo. Tačiau filme, Kitsė be tų auskarų…)

Knygą tikrai rekomenduoju paskaityti ir nepasiduoti net ir tada, kai atrodys, jog tie beveik 900 puslapių nėra įveikiami. Net jei ir atrodys, kad detalių gausa vargina iki nusilpimo.

Tad, o koks paveikslas būtum Tu? Jei dar nesi nutapytas paveikslas, koks tuomet norėtum būti? Ir kada pagalvojai, ar esi laisvas tikra savo esybe, o gal visgi esi prisirišęs prie daiktų? Ar tikrai brendi per gyvenimą atviromis akimis ir širdimi?

Informacija

Dagilis

  • Leidėjas: Alma littera
  • Išleidimo metai: 2019
  • Formatas: 14x24, kieti viršeliai
  • Knygos puslapių skaičius: 840
  • ISBN ar kodas: 9786090139660

2020-10-31 26.99 InStock
Į krepšelį
Knygos "Dagilis" aprašymas

2014 m. rašytojos Donnos Tartt romanas „Dagilis“ pelnė prestižinę Pulitzerio premiją. Ši knyga - tai jautri vaikino brandos istorija, atskleidžianti šių dienų Amerikos visuomenės daugiasluoksniškumą ir liudijanti stebuklingą meno galią.

Trylikametis Teo Dekeris per stebuklą išgyvena teroristino išpuolio muziejuje metu, kuris pareikalauja jo motinos gyvybės. Tėvas atsisako auginti sūnų ir berniukas lieka vienas. Teo priima turtingo draugo šeima, tačiau vaikas nejaukiai jaučiasi naujuose apartamentuose Niujorko centre, jam sunkiai sekasi bendrauti su bendraklasiais. Be to, jį kamuoja motinos ilgesys. Jis klajoja po globos namus ir kitų žmonių šeimas - nuo Niujorko iki Las Vegaso. Vienintelis jam likęs to tragiškai pasibaigusio įvykio atsiminimas – žymiojo Rembrandto mokinio Carelio Fabritijaus paveikslas „Dagilis“, kurį berniukas spėja pasičiupti griuvėsiuose.

Jau suaugęs, Teo leidžia laiką ištaiginguose salonuose ir klaidžioja dulkėtais antikvariato, kuriame dirba, labirintais. Jis svetimas pasauliui, tačiau įsimylėjęs meną. Kai senojo olando paveikslas tampa nedorų žmonių taikiniu, bandymas išgelbėti šią vienintelę jam likusią paguodą vos nesibaigia jo mirtimi.

„Dagilis“ – tai klasikinė netekties ir prisirišimo istorija, tai pasakojimas apie meno galią ir kaip jis - kartais visai kitoks, nei mes įsivaizduojame - gali pakeisti mūsų gyvenimą. Skaitytojas su Teo keliaus nuo žvilgančių Niujorko alėjų iki tamsiausių juodosios meno rinkos užkaborių. Įtraukiančiame romane susipina skausmingi išgyvenimai, kasdienybės paradoksai bei nenuspėjamos likimo išdaigos.

Pasirodęs 2013 m., romanas trisdešimt savaičių neužleido pozicijų „New York Times“ bestselerių sąraše, o Jungtinėje Karalystėje jį taip pat aukštai įvertino ir „Sunday Times“. Panaši sėkmė lydėjo knygos vertimus Prancūzijoje, Italijoje, Suomijoje, Vokietijoje ir kitose Europos šalyse. Knyga pelnė ne tik Pulitzerio premiją, bet ir buvo apdovanota Andrew Carnegie medaliu, bei pateko tarp dešimties geriausių „New York Times Book Review“ 2013-ųjų knygų.

Šiemet kino kompanijos „Warner Bros“ ir „Amazon Studios“ pristatė pagal šią knygą sukurtą filmą. Tarptautiniame Toronto kino festivalyje debiutavusioje juostoje vaidina Nicole Kidman bei nemažas būrys kylančių jaunų kino žvaigždžių.

„Siužetas, veikėjas ir puikus stilius nukelia skaitytoją labai toli, tačiau šis romanas skatina keliauti dar toliau. <...> Kai istorija baigiasi, Donna Tartt kviečia žengti dar šiek tiek už jos ribų – ten prasideda gilesnė prasmė.“
The Guardian

„Nors „Dagilis“ išsamiai ir kruopščiai nagrinėja meno, grožio, netekties ir laisvės temas, labiausiai jis žavi galimybe kuo ilgiau likti šiame vaizduotės sukurtame pasaulyje.“
NPR

"Per dešimt metų atsiranda ne daugiau nei penkios tokios knygos, kaip „Dagilis“. Tai išmintinga ir dvasinga knyga. Donna Tartt visuomenei pristatė puikų romaną."
Stephen King

Iš anglų kalbos vertė Andrius Patiomkinas

2020-04-28

Norėjau pažinti šį literatūros šedevrą, apdovanotą 2014 m. Pulitzerio premija, tad besididžiuodama savimi galiu prisipažinti, jog štai, voila, perskaičiau šią knygą, iki pat jos kraštiniojo 834-ojo puslapio! (Kažką panašaus apimtimi esu skaičiusi tik vaikystėje: A. Diuma “Trys muškietininkai” pirma ir antra dalis buvo apie 1000 psl.) Įpusėjusi skaityti sužinojau, kad yra pastatytas dar ir filmas, remiantis šia knyga, tad apsčiai nekantravau tatai pamatyti. Ir kaip?

Knygą įvertinčiau 8/10. Filmą - 5/10. IMDb skyrė 6.2/10 balų. Rotten Tomatoes - tik 24 proc.

Autorė sukūrė išties labai turtingos apimties daugialypę istoriją, neveltui ją rašė vienuolika metų. Siužeto savo apžvalgoje nepasakosiu, nes jį galite rasti knygos nugarėleje. Pasidalinsiu savo pajauta apie tai, kokius vidinius apmąstymus šis romanas sukėlė.
Knygoje didelis dėmesys, be paties Theo -pagrindinio herojaus - gyvenimo, negailėjusio berniukui tragiškos patirties, skiriamas ir jo vidiniams aka dienoraštiniams monologams, o ypač, sukuriamas nepaprastai subtilus žmogaus ir meno ryšys. Žmogaus ir paveikslo gija. Žmogaus ir antikvariato gija. Patiko filosofinė mintis, jog kiekvienas žmogus turi savo paveikslą: “Tavo, tavo. Aš nutapytas tau” (P. 820). Kaip ir tikiu, kiekvienas turime savo gyvūną-dvynį, savo žvaigždynus, savo muziką, savo “antrąją puselę” sielos dvynį/dvynę. K. Fabricijaus Paveikslas “Dagilis” po sprogimo muziejuje “susirado” Theo ir su juo susiliejo. Sakyčiau, pats nejausdamas vaikinas “Dagilį” pavertė savo paties atspirties tašku, stiprybės etalonu (“…labiausia džiaugiausi dėl paveikslo, kuris, nors suvyniotas ir nematomas, atstojo man amuletą ar šventą paveikslėlį, kuriuos riteriai imdavosi su savimi į mūšį” (P. 387), saugumo prieglobsčiu, ryšiu su amžinątilsį, per sprogimą žuvusia mamyte, stabilumo uola. Paveikslas, pasakyčiau, buvo jo paties simbolika drobėje.

Po sprogimo iš pelenų pakyla tiek Theo, tiek ir “Dagilis.” Abu jie “išgyvena”. Po sprogimo trumpai prabilęs senukas Veltis nukreipia berniuką su savo duotu žiedu bei paveikslu pas Hobį, antikvaro meistrą, kur tiek Theo, tiek simboliškai ir “Dagilis” pagaliau atranda naują saugią pastogę. Bent iš pradžių. Atrodo, jog “Dagilis” ir yra Theo. Ir atvirkščiai. Skamba mistiškai, bet man ši mintis, kuo toliau ją audžiu, tuo labiau įgyja prasmę, kaip būtent aš šią knygą suvokiau. (Kiekvienas skaitytojas juk atranda savo požiūrio kampą ir savitas interpretacijas, tam ir dėkingai “dirba” knygos, kad skatintų mūsuose vaizduotę.) Tad Theo, kaip ir mažasis kikilių giminės paukštelis- nors yra jaunas, gabus, energija pulsuojantis gyvastingas esybės šaltinis, jaučiasi prirakintas, todėl negalintis ištrūkti į laisvę. Kad ir kokią forma ta “laisvė” turėtų. Laisvė nuo savidestrukcinių minčių, savinaikos? Nuo priklausomybių? Nuo vienatvės? Nuo aferų? Laisvė nuo savęs paties?…Nors yra pagaliau atradęs, kur jo namai (pas Hobį ir…taip norėtųsi Pippos širdy), bet be atvangos, rodos, nerandantis kelio į niekur. Kai paveikslas buvo pradingęs, ir manėme, amžiams, (nuoširdžiai, aš audžiau mažą mintį, kad Borisas beveik visagalis, jis atras, grąžins tikrai) Theo net svarstė apie sąmoningą dienų savųjų baigtį. Nes tai, kas laikė Theo šiek tiek labiau nemirtingu, šiek tiek labiau neeiliniu - DAGILIS - buvo pražuvę. Tačiau Borisas, “sutvarkęs tą reikalą” ir sugrąžinęs paveikslą į saugias rankas, vėl suteikė Theo vilties, kad saugumas, globa, galiausia- vidinė ramybė, ir jį kažkada turi aplankyti. O gal visada buvo šalia, tik tereikėjo mokėti “paleisti tą grandinių kankynę” ir pradėti gyventi iš naujo su atviromis akimis ir širdimi. Autorė gvildena šias paraleles taip meniškai, palieka skaitytojui pačiam pramanyti, kiek mene ir žmoguje gali būti to gyvybiškai svarbaus ryšio, inspiracijos ir abipusės priklausomybės (paveikslui žutbūt juk irgi “reikėjo,” kad Theo jį saugotų pagal tinkamas meno kūrinių laikymo sąlygas ir kad vėliau grąžintų i muziejų.) Na, o filme, itin pasigedau to gelmingo pajautimo, gilaus “Theo ir Dagilio” sąveikos taško (nors buvo pora vietų, kur kamera galvojau va va pagaliau, skyrė tam dėmesio), svarbių dialogų tarp veikėjų, nusakančių visgi kaip stipriai mes prisirišame prie “kažko” kartais ir nesuprasdami KAM, kad paprasčiausiai išliktume ir jaustumę prasmę. Dažnai jutau, kad jei nebūčiau paskaičiusi pirmiausia knygos, nelabai suprasčiau filmo tam tikrų momentų, nes buvo šokinėjantys iš praeities epizodai ir vise versus. Filme daug svarbių štrichų - esminių knygoje- tiesiog nebuvo.

Įdomiausias personažas, vienareikšmiškai, tiek knygoje, tiek filme - Borisas. Poliglotas, multikultūrinėje terpėje save galima sakyti užsiauginęs paauglys, jaunas vyras, man jis buvo netgi vilties simbolis. Jis būdavo šalia Theo ten ir tada, kai labiausia tai buvo būtina. Su visais pozityviais ir, destrukciškai negatyviais elementais. Patiko jo filosofinė prigimtis, mokėjimas visada atrasti kelią į šviesą. Jo energija, spengiantis juokas, kurį skaitytojas tikrai galėjo išgirsti net ir per raides. Sužavėjo jo dvasinga, bebaimė ir sąžininga prigimtis beigi kraštinis “pamokslas” apie gėrį ir blogį. Mane Borisas įkvėpė kada radus laiko paskaityti Fiodoro Dostojevskio “Idiotas.” IR! Uždėjau autorei Tartt didžiulį pliusą už kultūrinių, tradicinių tam tikro meto, tam tikros šalies valgymo papročių savasties pažinimą. Net šypsojausi kurį laiką, dar kelis puslapius skaitydama, kai radau, kad Borisas siūlė Theo užkąsti duonos su cukrumi (Borisas kilęs iš Ukrainos, turi rusiškų, lenkiškų šaknų). Vaikystėje pas a.a. senelius kaime, vasara, mes su sesėm valgydavome duona, sviestas ir cukrus kaip desertą. No kidding.

Kalbant toliau, labai man gražus buvo užsimezgęs ryšys tarp Theo ir Samantos Barbur. Po mokyklos draugo Endžio mirties, kai Theo apie tai sužinojo, jo ryšys su ponia Barbur, Endžio mama, tapo toks šiltas, atrodė, jog Theo kažkuria prasme joje matė savo mamą. Su ponia Samanta juos siejo bendra meilė antikvariniams baldams bei geriems paveikslams. Filme man labai patiko, kad jų abipusę pagarbą, meilę, atjautą, draugiškumą apvainikavo vienas svarbus dialogas, kurį ir knygoje aš pasižymėjau, kaip neeilinį. Kai Samanta Barbur per vieną vakarienę pasakė Theo, kad gailisi, jog visą laiką nepriėmė savo sūnaus Endžio tokiu, koks jis buvo, vis bandė padaryti jį kažkuo kitu. Ir kad Theo jai visada buvo lyg jos savas sūnus. Reziumuojant, man labai patiko Theo ir ponios Barbur toks dvasingas meile menui pagrįstas ryšys. Dar labai patiko Theo ir Hobio draugystė, Theo (Poterio) ir Boriso brolystė ir galiausia, Theo ryšys su Pippa. Autorė talentingai aprašė ir rutuliojo tuos visus daugialypius santykius. Filmas tik maža dalimi tą užkabina.


Būtina paminėti, kad knyga “Dagilis” gausi išties įspūdingo žodyno: spalvingų gilių iki paskutiniojo krystelio aprašytų detalių, ekskliuzyvios terminologijos, neeilinių personažų charakteristikų, būdo/ elgesio bruožų. Skaičiau knygą savo gimtąja kalba. Bet kadangi mano hobis yra mokytis įdomių žodžių net ir lietuvių kalba, turtint savo kalbos ir taip gausų žodyną, užsirašinėdavau tuos perliukus. Galvoju, kada panaudosiu. Pavyzdžiui: emanacija, liulėti, panūsti, niautis, magus, sugrusti, spūdinti laukan, braklintis, dygėtis, stirksoti nustėrus, užmačia (pastarąjį žodį, pamenu, savo a.a. senelį, dažnai sakant) ir t.t. Tikrai, labai jau graži šnekta visoje knygoje. Pamaniau, skaitant šį šedevrą užsienio kalba, net jei ir esi įgudęs, beveik native speaker’is, oj kiek daug prarastum. O gal ne, jei skaitytojui esmė tik faktai ir sausa istorijos/ veiksmo linija. Tad pasakyčiau AČIŪ išmoningai su užduotimi susidorojusiam šio įstabaus veikalo vertėjui.

Kalbant vėl apie detales iš kito kampo, knygą skaityti nebuvo paprastai lengva, ypač tam tikras vietas. Sakiniai (kai kada po puse puslapio, ilgi, su daug daug daug aprašomųjų detalių, daug informacijos, dažnokai ir nereikalingos) kai kada vargino. Norėjosi “fastforwardinti.” Nesusikaupus iki galo ir be atidos gali pamesti mintį, apie ką rašoma. Taip kad nemeluosiu-buvo keletas knygoje skyrių, kurie tiesiog sunkiai buvo skaitomi, nes erzino ir vargino detalių gausa, rodės, perdėm, tempiama guma. Ypač Las Vegaso ir Amsterdamo dalis, bei kai kurie epizodai, susiję su Theo ir Kitse. Filme “Dagilis” užtat patiko, kad tos dalys buvo glaustai ir to the point. Ir tada BINGO- čia pagavau save, kad galbūt tas irzlumas, kad knygoje per daug man detalių buvo, dingo, arba sumažėjo iki tokio mažesnio “irzlumo,” nes įvertinau, o kaip paviršutiniška būtų gi be jų? Ypač ši istorija su tauria žmogaus-paveikslo-meno gija. Taip pat, filme buvo nemenkai neatitikimų knygai. Tą užfiksavau, ypač tose scenose, kurios man pačiai atrodė svarbios (pvz. knygoje, Theo ir Kitsės sužadėtuvių puotoje, Kitsė pasidabina Theo dovanotais savo žuvusios mamos auskarais. Ir tai, labai palietė Theo širdį, net jei jie abu žinojo, kad ši santuoka būtų buvusi tik dėl patogumo. Tačiau filme, Kitsė be tų auskarų…)

Knygą tikrai rekomenduoju paskaityti ir nepasiduoti net ir tada, kai atrodys, jog tie beveik 900 puslapių nėra įveikiami. Net jei ir atrodys, kad detalių gausa vargina iki nusilpimo.

Tad, o koks paveikslas būtum Tu? Jei dar nesi nutapytas paveikslas, koks tuomet norėtum būti? Ir kada pagalvojai, ar esi laisvas tikra savo esybe, o gal visgi esi prisirišęs prie daiktų? Ar tikrai brendi per gyvenimą atviromis akimis ir širdimi?

Parašykite atsiliepimą apie "Dagilis"

Būtina įvertinti prekę

Žanras: Šiuolaikinė užsienio literatūra

Online knygynas Patogupirkti.lt siūlo įsigyti internetu knygą Dagilis, kurią skaitytojams dovanoja Donna Tartt. Pasižvalgyti po platų knygyno asortimentą verta, nes pas mus visada rasite itin geras knygų kainas, išpardavimus, akcijas ir leidinius, kurie įprastai kainuoja pigiau nei fiziniuose knygynuose.

Apsispręsti ar Donna Tartt su knyga Dagilis jus sudomino, padės mūsų parengtas išsamus kūrinio aprašymas, kuriame pateikiame santrauką apie autoriaus kūrybą, trumpai užsimename apie siužetą (nebijokit, turinio neišduodame!), žanrą ar nagrinėjamas temas. 

Dar daugiau – mūsų online pirkėjai noriai palieka atsiliepimus apie perskaitytas knygas. Todėl iš karto sužinosite ar knyga Dagilis patiko skaitytojams bei kaip knygų mylėtojai įvertino kitus kūrinius, kuriuos parašė Donna Tartt. Nepamirškite atsiliepimo apie knygą Dagilis palikti ir jūs.

 


Dažniausiai su "Dagilis" perkama kartu