0

Didysis kunigaikštis Švitrigaila. Nepaklusnus vasalas ar avantiūristas?

Šiuo metu neparduodama

Apsilankykite!
DIDYSIS KNYGŲ IŠPARDAVIMAS
Daugybė knygų 30-80% pigiau
Informacija

Didysis kunigaikštis Švitrigaila. Nepaklusnus vasalas ar avantiūristas?

  • Leidėjas: Algimantas
  • Išleidimo metai: 2015
  • Formatas: 14x21, kieti viršeliai
  • Knygos puslapių skaičius: 240
  • ISBN ar kodas: 9786094230189

Šiuo metu neparduodama

Knygos "Didysis kunigaikštis Švitrigaila. Nepaklusnus vasalas ar avantiūristas?" aprašymas

„Didysis kunigaikštis Švitrigaila. Nepaklusnus vasalas ar avantiūristas?“ – Lietuvos diplomatės Valentinos Zeitler ketvirtas istorinis romanas grąžina skaitytoją į sudėtingą viduramžių laikotarpį Lietuvoje, kai šalies būtį temdė arši didikų kova dėl valdžios.

Švitrigaila (1370-1452), Algirdo sūnus, pradžioje kovojo dėl valdžios su savo pusbroliu Vytautu, vėliau jį rėmė. Po Vytauto mirties (1430) Lietuvos didikų paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, kaip ir Vytautas siekė karūnuotis karaliumi ir nutraukti unijinius ryšius su Lenkija, tačiau nesėkmingai. Tuometinis Lenkijos ir Lietuvos valdovas Jogaila, spaudžiamas Lenkijos ponų, 1432 m. atšaukė Švitrigailos didžiojo kunigaikščio titulą.

Užvirė arši didikų kova, - prasidėjo LDK vidaus karas, kurio baigtį nulėmė Pabaisko mūšis netoli Ukmergės (1435), kurį Švitrigaila ir jo šalininkai pralaimėjo. Po to Švitrigaila valdžios nebeatgavo, įsitvirtino rusėniškoje LDK dalyje, Voluinės centre Lucke (dab. Šiaurės vakarinė Ukrainos dalis). Mirė Lucke. Buvo palaidotas Vilniaus katedroje.

Autorė atskleidžia ne tik sudėtingus pagrindinio veikėjo ir jo amžininkų tarpusavio santykius, charakterius, ištikimą draugystę, bet ir visą gyvenimą didįjį kunigaikštį lydėjusias išdavystes, klastą ir niekšybes. Autentškų istorinių faktų apie Švitrigailą autorė turėjo progos surinkti dirbdama Lietuvos ambasadoje Ukrainoje, bendraudama su Ukrainos istorikais, tyrinėdama archyvus.

Romanas „Didysis kunigaikštis Švitrigaila. Nepaklusnus vasalas ar avantiūristas?“ įdomus tuo, kad autorė neperša savo nuomonės ir kviečia skaitytoją kartu ieškoti atsakymo į klausimą, kas buvo Švitrigaila – nepaklusnus vasalas, avantiūristas ar žmogus, neradęs savo vietos politiniame to meto gyvenime.

IŠTRAUKA

I. NUSIVYLIMAS

Gūdžią tūkstantis keturi šimtai trisdešimt penktųjų gruožio trisdešimt pirmąją pagyvenęs vyriškis, apsisiautęs kailiniais, sėdėjo menėje panarinęs galvą. Jis nejuto stingdančio lčio, negirdėjo neseniai užkurtoje krosnyje malkų traškėjimo. Kariūno pečius užgulė atsakomybės, nuovargio ir kaltės našta. Slėgte slėgė tarsi kokia girnapusė, kaustė ne tik kūną, bet ir neleido blaiviai mąstyti. Kartu su šiais jausmais širdyje vėl įsiliepsnodavo pasipiktinimas ir neapykanta. Po derybų Kujavijos Breste žlugo paskutinė viltis. Kažko kito po to pragaištingo mūšio prie Žirnajos upelio rugsėjyje ir nereikėjo tikėtis.

Parsidavėlis Jonas Goštautas ir tas intrigantas Zbignevas Olesnickis gali džiūgauti! Bresto taikos sąlygas begėdiškai padiktavo Lenkijos ponai ir vienu mostu sugriovė ilgai ir kantriai dar Vytauto laikais pradėtą kelią. Skaudžiausia tai, kad Vokiečių ordino vadovybė Breste, tų pačių lenkų didikų prispausta, įsipareigojo (vien pagalvojus apie tokį sprendimą vyriškį nupurtė šaltis ir panieka blykstelėjo iš nuovargio paraudusiose tamsiose akyse) nutraukti ryšius su juo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisėtu (!) valdovu, ir anuliuoti ankstesnius susitarimus. O juk Skirsnemunėje ordinas prisižadėjo jam, Švitrigailai, tikrajam Lietuvos valdovui, padėti ir todėl privalėjo (vyriškis šiurkščiai nusikeikė) tai padaryti. Kodėl dabar visa tai nebegalioja? Bet kam įrodysi, jog tikėjai ir pasitikėjai sąjungininkais? Pavargęs ir nusivylęs vyriškis suvokė, kad ordinui, matyt, dabar jis nebebuvo naudingas, o lengvai duotą pažadą po visų skaudžių įvykių galima nusimesti tarsi nereikalingą naštą. Laiko ir mūšių paženklintu kariūno veidu akimirksniu slystelėjo sunkiai nusakoma pašaipos, o gal ir nuoskaudos grimasa, kai kam net galėjo pasirodyti, kad akyse sublizgėjo ašaros, bet apytamsėje menėje labai lengva ir apsigauti. Sutvardęs savo jausmus, vyriškis sunkiai atsistojo, priėjo prie nedidelio menės lango ir pažvelgė į sniego pusnimis užverstą pilies kiemą. Keistas jausmas nusmelkė kariūno krūtinę. Diena neseniai pabudo, bet lauke spaudė toks neįprastas šioms vietoms šaltis, kad viskas sustingo ir apmirė. Atrodė, kad gamta tausoja jėgas. Nuščiuvo net medžiai ir paukščiai. Tik retsykiais po lauke skubančių tarnų kojomis girgždantis sniegas ir nuo speigo poškančios šakos trikdė žiemos ramybę. Zylutės ir sniegenos, ieškodamos lesalo, baukščiai straksėjo pilies kieme. „Kaip ir žmogaus gyvenime, - pamąstė karžygys, - kol jaunas esi, niekada nepagalvoji, kad neišvengiamai, kaip ir gamtoje, po pavasario atlėks vasara, o po jos ir ruduo, dar vėliau, gal kiek ir nelauktai, atsliūkins ir neprašyta rūsti žiema." Žvilgsnį patraukė tolumoje į dangų besistiepiantis ąžuolas: net ir žiemą jis atrodė tvirtas ir galingas. „Ne be reikalo iki šiolei, kaip ir protėvių laikais, taip pas mus garbinamas", - pamanė kunigaikštis. Tačiau ir jo nuolat laukia sunkūs išbandymai. Kol šilta ir ramu, puikuojasi pasidabinęs sodria žaluma, bet vos tik saulė nublanksta, vėjo gūsio pagauti, buvę tokie dailūs lapai nukloja žemę arba nuskrieja kažkur tolyn. Nepriklausomai nuo to, kur juos, pageltusius ir atgyvenusius savo laiką, nubloškia gamta, pažvelgus į galiūną, atrodo, kad, netekęs savo įprasto rūbo, nuogas ir pažeidžiamas, graudžiai styro šaltyje. Bet tai vis tiek nepalaužia jo galybės, nes tvirtai žino, kad reikia kantriai sulaukti, kol švystelės pirmieji pavasarinės saulės spinduliai ir tada kaipmat išsiskleis nauji, gaiva žavintys lapeliai. O senieji? Atlikę savo pareigą, sutręšę, visų užmiršti baigs savąjį egzistavimą. Laiko tėkmės nesugeba sustabdyti jokios jėgos. „Į ką labiau panašus žmogaus likimas? Į tą galingą, kiekvieną pavasarį atbundantį, visų garbinamą ąžuolą ar į rudenį jo prarastus, pageltusius ir po sniego danga pūvančius lapus? - dvejojo vyriškis ir atrodė, kad bijo išgirsti atsakymą, nes tada visas, taip greitai prabėgęs gyvenimas prarastų prasmę. - Kodėl žmogus negali iš saulės, oro pasisemti energijos, kad pavasarį atgautų, kaip tas galiūnas, pamažu senkančias jėgas?" Anksčiau niekada nekildavo tokie klausimai ir dvejonės nedraskė sielos - turėjo vienintelį tikslą ir nuolat jo siekė. Ir tas tikslas buvo tarsi niekuomet neišsenkantis, vilties ir optimizmo šaltinis. Ir staiga jis išdžiūvo...

Šios karžygiui nebūdingos keistos nostalgiškos mintys tik paryškino padėties tragiškumą. Vidinis balsas įkyriai reikalavo į visus įvykius pasižiūrėti kitomis, pašaliečio akimis ir kritiškai įvertinti save ir bendraminčius. Bet iš karto tas pats vidinis balsas išdavikiškai kuždėjo, jog jam, kovų ir intrigų nualintam, vargu ar užteks tam jėgų ir drąsos. Dvejonės draskė išvargintą sielą. Mintys tarsi kaleidoskopas sukosi galvoje ir nedavė ramybės. Nejaugi tai, ką norėjo nuveikti, paaukodamas visą savo gyvenimą ir jėgas, nepaliks jokio pėdsako? Juk norėjo tik vieno - užtikrinti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tęstų savo tradicijas, nepriklausomai nuo Lenkijos ponų. Bet kai kam tai buvo neparanku... Prisiminus pastarųjų metų įvykius, kraujas užvirdavo gyslose, kartėlis, o kartu ir keistas pyktis dėl nesėkmių, išdavystės ir bendražygių žūties neleido nusiraminti. Tas netikėlis Zbignevas Olesnickis, visaip niekinęs Lietuvą ir jį, didįjį kunigaikštį, savo pasiekė: ordinas įsipareigojo nepadėti jokiam Lietuvos valdovui kovojant su Lenkija! Ir tai dar ne viskas. Lietuvą visai sumenkino. Jos didžiuoju kunigaikščiu gali tapti tik iš Lenkijos karaliaus malonės... Pamanykite, be tų iškilių (!?) ponų balso nesugebėsime susirasti tinkamo valdovo! Likimas ir šį kartą skaudžiai pasityčiojo iš jo, teisėto Lietuvos kunigaikščio. O juk kiekvieni metai, kiekvienas mėnuo, net, sakyčiau, kiekviena diena, siekiant užsibrėžto tikslo, buvo paženklinti kovomis, pralietu krauju, pareikalavo begalinės valios, ryžto ir pasiaukojimo. Jis niekada negailėjo savęs ir kitų idėjos vardan! O dabar, paniekintas ir sužlugdytas, tarsi koks nusikaltėlis ar vagis, tūno savoje per vargus atgautoje Lucko pilyje. Ar dar yra kokia nors, nors menkiausia viltis susigrąžinti tai, kas prarasta? Juk laikas skrieja nenumaldomai ir vis mažiau yra galimybių kažką pakeisti. Aplink beveik nebeliko žmonių, kuriais pasitikėjo, mylėjo, gerbė ir galėjo pasikliauti. Anapilin iškeliavo brolis Jogaila, paskutiniame mūšyje krito ištikimi bendražygiai Žygimantas Kaributaitis, Tverės kunigaikštis Jaroslavas, nuvylė Šventosios vokiečių tautos Romos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio pažadai, pasirodo, ir jis žiūrėjo tik savo naudos. O gausaus kunigaikštį išdavusių, draugais laikytų didikų vardų nesinorėjo net prisiminti... Jie nebuvo to verti!

Menėje viešpatavo tyla. Jaukiai spragsėjo malkos, krosnis skleidė malonią šilumą, blankiai švietė po bemiegės nakties dar nespėjusios užgesti žvakės. Tačiau ši ramybė buvo apgaulinga. Už lango stūgavo vėjas ir keistas, protu nepaaiškinamas nerimas tvyrojo menėje, tarsi po ją, ieškodama ir atsakymų nerasdama, blaškytųsi pavargusi ir bet kokią viltį praradusio žmogaus siela. Karžygys sėdėjo užsimerkęs, žemai panarinta galva, nukarusios jo rankos kėlė gailestį ir baimę. Atrodė, kad šią sunkią naktį gyvybė paliko pavargusį vyriškio kūną. Tačiau po kurio laiko gilus, iš pačių dvasios gelmių atsklidęs atodūsis tarsi pažadino kunigaikštį iš sąstingio, jis iš lėto atsimerkė ir atsilošė krėsle.

Į menę tyliai įsėlino susirūpinęs kamarninkas Smolas, nebejaunas, bet vis dar tvirtas, kiek pakumpęs augalotas vyras, ne vieną dešimtmetį ištikimai tarnavęs šiam drąsiam ir užsispyrusiam, tačiau dabar likimo priblokštam valdovui, ir nedrąsiai prabilo:

- Jūsų Didenybe, laikas pailsėti. Visą naktį nesudėjote bluosto...

Karžygys atsainiai mostelėjo ranka, leisdamas suprasti, kad nedera jo trukdyti. Šią akimirką dar nebuvo pasiryžęs sugrįžti į realybę, vis panirdamas į praeitį, mintyse keliaudamas savuoju, dažniausiai nesėkmėmis ir pralaimėjimais grįstu, gyvenimo keliu.

II. HENRIKAS HOLTAS

Senyvas Vokiečių ordino riteris Henrikas Holtas, ką tik, tūkstantis keturi trisdešimt šeštųjų sausyje, sugrįžęs iš Bresto, pasijuto kiek nejaukiai, nes puikiai suvokė, kaip sunku vienišam Jo Didenybei Švitrigailai, galutinai praradusiam Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą ir po visų gyvenimo peripetijų užsidariusiam tolimoje Lucko pilyje. Ir paguosti buvusio valdovo nebuvo kuo. Lenkija jo ir taip nepalaikė, o kai dar nusisuko dauguma Lietuvos didikų, tapo akivaizdu, kad žaidimas praloštas. Derybos Breste tai aiškiai parodė, bet Švitrigaila nenorėjo susitaikyti su likimu. Tačiau, kad ir kaip būtų skaudu, tenka pripažinti, kad nebeliko draugų ir sąjungininkų, kuriais kunigaikštis galėjo pasikliauti. Ordinas išsikvėpė, keli pralaimėti mūšiai paliko gilių randų, Livonijos ordino krašto magistras Frankas fon Kerskofas žuvo mūšyje prie Žirnajos upelio, naujasis Moldavijos valdovas pasislėpė po Lenkijos sparnu, besipešantys dėl valdžios totoriai paskendo savose problemose.

Vakarop, kiek pailsėjęs, Henrikas išėjo iš savo buveinės. Spaudė šaltukas, danguje pūpsojo didžiulis mėnulis, iš koplyčios sklido vakarinė malda...

Parašykite atsiliepimą apie "Didysis kunigaikštis Švitrigaila. Nepaklusnus vasalas ar avantiūristas?"

Būtina įvertinti prekę

Žanras: Nuotykių ir istoriniai romanai

Online knygynas Patogupirkti.lt siūlo įsigyti internetu knygą Didysis kunigaikštis Švitrigaila. Nepaklusnus vasalas ar avantiūristas?, kurią skaitytojams dovanoja Valentina Zeitler. Pasižvalgyti po platų knygyno asortimentą verta, nes pas mus visada rasite itin geras knygų kainas, išpardavimus, akcijas ir leidinius, kurie įprastai kainuoja pigiau nei fiziniuose knygynuose.

Apsispręsti ar Valentina Zeitler su knyga Didysis kunigaikštis Švitrigaila. Nepaklusnus vasalas ar avantiūristas? jus sudomino, padės mūsų parengtas išsamus kūrinio aprašymas, kuriame pateikiame santrauką apie autoriaus kūrybą, trumpai užsimename apie siužetą (nebijokit, turinio neišduodame!), žanrą ar nagrinėjamas temas. 

Dar daugiau – mūsų online pirkėjai noriai palieka atsiliepimus apie perskaitytas knygas. Todėl iš karto sužinosite ar knyga Didysis kunigaikštis Švitrigaila. Nepaklusnus vasalas ar avantiūristas? patiko skaitytojams bei kaip knygų mylėtojai įvertino kitus kūrinius, kuriuos parašė Valentina Zeitler. Nepamirškite atsiliepimo apie knygą Didysis kunigaikštis Švitrigaila. Nepaklusnus vasalas ar avantiūristas? palikti ir jūs.

 


Dažniausiai su "Didysis kunigaikštis Švitrigaila. Nepaklusnus vasalas ar avantiūristas?" perkama kartu