"Gazpromas" - Rusijos dujų monopolija, didžiausia pasaulyje energetikos įmonė, dydžiu į "Microsoft" ir "General Motors" ir kapitalizacija gerokai viršijanti Rusijos biudžetą. Pagrindinis "Gazpromo" akcininkas - Rusijos valstybė, o jo vadovus tiesiogiai skiria Rusijos prezidentas.
"Gazpromas" - Kremliaus alter ego - tapo politinių manipuliacijų ir spaudimo įrankiu. Europa 35-40% priklauso nuo Rusijos dujų. "Gazpromo" vamzdžiais sklindančios dujos bei ideologija jungia Rusiją su Turkmėnijos, Uzbekijos, Baltarusijos režimais ir palaiko jų gyvybingumą. "Gazpromas" apaugęs paslaptingomis kompanijomis, kurios, kaip spėjama, yra pelno plovimo mechanizmas, tarnaujantis "Gazpromo" šešėlyje stovintiems žmonėms.
Kiek dujų dar liko Rusijai?
Iš rusų kalbos vertė Irena Potašenko
IŠTRAUKA
IŠTRAUKA
Rusijoje išgaunamos dujos šildo pusę pasaulio. Tačiau ne tik šildo. Dujos – tai ginklas. Labai pavojingas ginklas. Taip buvo visada. Tuoj po Antrojo pasaulinio karo, kai Sovietų Sąjungoje pradėtas tiesti pirmasis dujotiekis Saratovas–Maskva, šis darbas buvo patikėtas Lavrentijaus Berijos vadovaujamai Vyriausiajai karinių pajėgų statybos valdybai. Įdomu pažymėti, kad tuo pat laikotarpiu Berija kuravo ir sovietinės atominės bombos kūrimo darbus. Taigi dujotiekio statyba ir atominė bomba, galima sakyti, buvo prilyginti vienas kitam. Dujotiekį tiesė karo belaisviai, daugiausia vokiečiai. Paskui Stalinas mirė, Berija buvo sušaudytas, ir Nikita Chruščiovas, viena ranka laimindamas Berlyno sienos statybą, kita bandė pavergti Europą sovietinių dujų jėga.
1960 m. Chruščiovas sudarė sutartį su Italijos naftos ir dujų kompanijos "ENI" prezidentu Enriko Mateji dėl prekybos nafta ir dujomis. Bet naftą buvo galima gabenti tanklaiviais, o dujoms reikėjo vamzdžių. Sovietinių vamzdžių Europos gyventojai bijojo.
1963 m. Amerikos prezidentui Džonui Kenedžiui pareikalavus, Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris atšaukė jau sudarytą sandorį ir uždraudė parduoti Sovietų Sąjungai didelio skersmens vamzdžius. Tada vamzdžius dujotiekiams pradėta gaminti Sibire ir ant jų užrašydavo: "Še tau vamzdis, Adenaueri!" – panašiai, kaip dar visai neseniai rašydavo ant tankų: "Į Berlyną!"
Juk dujos – taip pat ginklas.
O Enriko Mateji, bandęs įveikti SSSR naftos ir dujų blokadą, žuvo mįslingomis aplinkybėmis, skrisdamas sraigtasparniu netrukus po susitikimo su Chruščiovu, išvakarėse planuoto susitikimo su Amerikos prezidentu Kenedžiu.
Sklido gandai, jog jis buvo nužudytas už tai, kad pasirašė susitarimus su SSSR. Bet tiesos išsiaiškinti taip niekam ir nepavyko, nes visi policininkai ir žurnalistai, tyrusieji E. Mateji mirties aplinkybes, buvo nužudyti arba dingo be žinios. Ginklas! Ir dar koks pavojingas!
O dujos visgi į Europą prasiveržė. 1970 m. VFR kancleris Vilis Brandtas ir Leonidas Brežnevas pasirašė legendinę sutartį, pagal kurią Vokietija pradėjo tiekti Sovietų Sąjungai didelio skersmens vamzdžius, o "Ruhrgas" – pirkti sovietų dujas. 1973 m. spalio 1 d., 13 val. 15 min. dujos iš SSSR pirmą kartą pradėjo tekėti į Europą.
Amerikiečiai daugybę metų atkakliai įtikinėjo Vilį Brandtą nesudaryti susitarimų su Sovietų Sąjunga. 1980 m. JAV valstybės sekretorius Šulcas buvo atskridęs į Boną ir eilinį kartą bandė įtikinti VFR vadovybę netiesti dujotiekio. Amerikiečiai bijojo, kad, prasidėjus karo veiksmams, rusai galės prisipilti degalų į savo tankus tiesiai iš dujotiekių ir judėdami išilgai savo vamzdžių per kelias dienas užimti visą Europą. Praėjus dešimtmečiui rusų tankai išvyko iš Europos. O vamzdžiai liko. Ir baimė taip pat.
Kad ir ką sakytum, – ginklas.
Buvęs Gazpromo valdybos pirmininko pavaduotojas Viačeslavas Šeremetas taip pat mėgdavo kartoti, kad dujos – kaip ginklas: "Dega, – sakydavo Šeremetas, – sprogsta ir dusina". Ir šis posakis tapo populiarus tarp dujininkų.
Niekada negirdėję šio posakio Europos gyventojai bijosi Rusijos dujų ir primena jiems siaubą keliančius skaičius: pavyzdžiui, Suomija 100 proc. priklauso nuo Gazpromo eksportuojamų dujų. Austrija – 75 proc. Vokietija – 45 proc.
Bet nors ir keista, dujų bijomasi ir Rusijoje, be to, net pačiame Gazprome. Korporacijos veteranai pasakoja, kad dujų gavyba, palyginti su bet kokiu kitu verslu, visada buvo laikoma pačiu sunkiausiu, pačiu nedėkingiausiu darbu. Todėl Gazpromas visada siekė neapsiriboti darbų fronto tik dujomis, o priešingai, visomis išgalėmis plėtė savo verslo interesų horizontus. Dujomis dabar dvelkia ir futbolo klubai, ir elektros energijos įmonės, ir laikraščiai, ir televizijos kanalai, ir pensijų fondai, ir draudimo bendrovės, ir bankai, ir oro bendrovės...
Bendras Gazpromo vamzdynų ilgis Rusijos teritorijoje – 463 000 kilometrų. Tai dešimt kartų daugiau nei pusiaujo ilgis. Tai atstumas, didesnis nei nuotolis tarp Žmės ir Mėnulio. Sakoma, Gazpromo dujotiekių pakaktų Mėnuliui prie Žemės pririšti. Baisus ginklas. Ir gražus.
Gazpromo, jo dujų ir vamzdžių taip stipriai bijomasi, Gazpromu, jo dujomis ir vamzdžiais taip garsiai žavimasi, kad, regis, jau ir laiko nebelieka pasižvalgyti. Iš ko gi Gazpromas padarytas, kas jo viduje? Ar tai mechanizmas, ar organizmas? Kokia dabar būklė šio galingo rusų ginklo, kurį kalė Berija ir Chruščiovas, kuriuo naudotis mokėsi Brežnevas ir Kosyginas, ir kurį Černomyrdinas su Viachirevu perdavė į rankas Putinui? Ar nesurūdijo? Ar iš tikrųjų dar pavojingas? O gal jau baigia trūnyti? Pagaliau, ar galima pabandyti jį išnarstyti ir atsakyti į visus šiuos klausimus?
Pirmieji žodžiai, kuriuos mums ištarė buvęs Jelcino l. e. p. ministras pirmininkas Jegoras Gaidaras, paprašytas duoti interviu apie dujas, buvo šie:Kam jums šito reikia? Ar suprantat, kad jus nužudys? Ar įsivaizduojat, kur galvas kišate?
Mes, tiesą sakant, neįsivaizduojame.
