Įvairių laikų istorijos

daugiabriaunį praeities pasaulį, persmelktą archajiškų įvaizdžių, mitologijos, lakios vaizduotės žaismo. Kiekviena istorija – tai netikėtas, spalvingas koliažas, kuriame susipina senovės lietuvių mitologija, pagoniškieji motyvai ir krikščioniškosios kultūros ženklai. Siurrealistinės vaizduotės galia meistriškai transformuoja tradicinį istorijos suvokimą, kuria įstabias, intriguojančias, skaitytojo dėmesį prikaustančias istorijas.



Didžiausio pripažinimo sulaukęs Sauliaus Tomo Kondroto romanas „Žalčio žvilgsnis“ (1981) buvo perkeltas į kino ekraną (rež. G. Lukšas). 1982 m. po ekstravagantiškojo romano, skaitytojus pasiekė įstabus apsakymų rinkinys „Įvairių laikų istorijos“. Autoriaus kuriamos istorijos turi daug kerinčio žvilgesio – kokios iškalbingos herojų akys, sutviskančios tamsiais ametistais, lūpos, žeriančios slaptingosios šypsenos perlus. Apsakymuose žėri daugiabriauniai Lietuvos senovės brangakmeniai, tviskantys vaizduotės, mitų perlai, suverti ant intriguojančios siužeto gijos, nušviesti iš archajiškų amžių atklydusios mėnesienos šviesos. Apsakymų veikėjus valdo aistra ir šaltumas, emocijų perviršis ir meditatyvi rimtis, pasirinkimas ir lemtis.



Pasakotojo žvilgsnis sugeba persismelkti per veikėjo kūną, pamatyti jo šaknis, giminę, tviskantį lemties ženklą. Žvelgdamas kiaurai per žmogų, pasakotojas sugeba pamatyti pasaulį – platų horizontą, neaprėpiamus laukus, žvaigždynus. Kai kuriuos gali nustebinti ar sugluminti netikėti vaizduotės viražai, – pavyzdžiui – kafkiškos Utenio ir Visgailės metamorfozės, žmogaus virsmas į chtonišką būtybę – driežą, tviskantį slaptingais akių ametistais.