0

Kada. Mokslinės paslaptys, kaip parinkti tinkamiausią laiką

  • Nuolaida knygai -46%
Kaina internetu: 9,49 €
Kaina knygyne: 17,29 €*
Sutaupote: 7.80 € (46%)
  • Pristatysime: per 2-26 val.*
Knygą turime sandėlyje
Informacija

Kada. Mokslinės paslaptys, kaip parinkti tinkamiausią laiką

  • Leidėjas: Vaga
  • Išleidimo metai: 2018
  • Formatas: 14x21, kieti viršeliai
  • Knygos puslapių skaičius: 320
  • ISBN ar kodas: 9785415025152

2020-10-31 9.49 InStock
Į krepšelį
Knygos "Kada. Mokslinės paslaptys, kaip parinkti tinkamiausią laiką" aprašymas

"Laikas nėra svarbiausias dalykas. Tai - vienintelis dalykas."

Miles Davis

Gyvenime susiduriame su galybe situacijų, kai turime apsispręsti, kada geriausia imtis vienų ar kitų veiksmų: dvejojame, kada tinkamiausias metas keisti profesiją, nutraukti santuoką, pranešti blogas naujienas ar pradėti naują veiklą. Daugelį sprendimų „kada“ priimame vadovaudamiesi intuicija ir esame įsitikinę, kad tinkamai parinkti laiką – menas.


Knygoje "Kada. Mokslinės paslaptys, kaip parinkti tinkamiausią laiką" vadybos ir motyvavimo ekspertas, keleto bestselerių autorius Danielis H. Pinkas atskleidžia, kad, priešingai nei daugelis manome, tinkamiausio laiko parinkimas – tai mokslas. Išanalizavęs šimtus ekonomikos, chronobiologijos, socialinės psichologijos studijų ir tyrimų, D. H. Pinkas priartėja prie paslaptingojo mokslo apie laiko parinkimą esmės.

Knygoje "Kada. Mokslinės paslaptys, kaip parinkti tinkamiausią laiką" sutelktos įžvalgos nurodo aiškią kryptį, kaip dirbti našiau ir gyventi kokybiškiau, o praktiniai pratimai skatina įgytas žinias taikyti kasdieniame gyvenime.


Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke

Turinys

Turinys

ĮŽANGA / 9


PIRMA DALIS. Diena

1. Slaptasis kasdienio gyvenimo ritmas / 19

2. Popietės ir arbatėlės / 66


ANTRA DALIS. Pradžios, pabaigos ir pusiaukelės

3. Pradžios / 111

4. Pusiaukelės / 147

5. Pabaigos / 181

 

TREČIA DALIS. Sinchronizavimas ir mąstymas

6. Greitas ir lėtas sinchronizavimas / 223

7. Mąstome gramatiniais laikais / 264


LITERATŪROS SĄRAŠAS / 275

PADĖKA / 277

PASTABOS / 281


Įžanga


ĮŽANGA


KAPITONO TURNERIO SPRENDIMAS


1915 m. gegužės 1-ąją, šeštadienį, pusvalandis po pusiaudienio, prabangus garlaivis atsistūmė nuo 54-osios prieplaukos iš Manhatano pusės Hadsono upėje ir leidosi į Angliją, Liverpulį. Ne vieną iš 1 959 gigantiško britų laivo keleivių ir įgulos narių vargino lengvas šleikštulys, bet gal ne tiek nuo bangavimo, kiek nuo tvyrančios laiko dvasios.

Didžioji Britanija kariavo su Vokietija, mat nuo praeitos vasaros tebesitęsė Pirmasis pasaulinis karas. Vandenis prie Britų salų, per kuriuos turėjo praplaukti šis laivas, Vokietija neseniai paskelbė karo zona. Likus kelioms savaitėms iki numatyto išplaukimo, Vokietijos ambasada Jungtinėse Amerikos Valstijose per amerikietiškus laikraščius įspėjo būsimus keleivius, kad asmenys, įplauksią į tuos vandenis „Didžiosios Britanijos ar jos sąjungininkių laivais, prisiims asmeninę riziką"1.

Tačiau keliauti atsisakė tik vienas kitas keleivis. Juk pagaliau šis laivas jau daugiau nei du šimtus kartų kirto Atlantą be jokių nelemtų nutikimų. Tai buvo vienas didžiausių ir greičiausių keleivinių laivų pasaulyje, aprūpintas belaidžiu telegrafu ir gausybe gelbėjimosi valčių (liūdnos „Titaniko", nuskendusio prieš trejetą metų, pamokos). Ir, gal svarbiausia, šio laivo kapitonas buvo Williamas Thomas Turneris, vienas labiausiai užgrūdintų jūrininkų, laivų vedlių. Šis griežtas, „banko seifo" sudėjimo penkiasdešimt aštuonerių metų vyriškis per savo karjerą buvo pelnęs visus įmanomus pagyrimus.

Penketą dienų laivas be jokių nuotykių skrodė Atlanto vandenyną. Tačiau gegužės 6-ąją, kai laivas, nerangiai linguodamas, artėjo prie Airijos krantų, Turneris gavo žinią, kad vandenis naršo vokiečių povandeniniai laivai. Jis žengė nuo kapitono denio, užėmė pozicijas ant tiltelio, kad galėtų matyti iki pat horizonto ir nedelsdamas priimti sprendimus.

Gegužės 7-ąja, penktadienį, kai laivas jau buvo vos per šimtą mylių nuo kranto, pakilo tirštas rūkas, tad Turneris sumažino laivo greitį nuo dvidešimt vieno mazgo iki penkiolikos. Tačiau apie pietus rūkas išsisklaidė, ir Turneris jau iš toli įstengė įžiūrėti kranto liniją. Dangus buvo giedras, vanduo ramus.

Tačiau pirmą valandą dienos, kapitonui nei įgulai nežinant, vokiečių povandeninio laivo vadas Waltheris Schwiegeris pastebėjo laivą. O paskui, per kitą valandą, Turneris priėmė du nepaaiškinamus sprendimus. Pirma, jis šiek tiek padidino laivo greitį - iki aštuoniolikos mazgų, bet ne iki maksimalaus dvidešimt vieno mazgo, nors matomumas buvo geras, vandenynas ramus, ir kapitonas žinojo, kad jų tykos. Keleivius kapitonas buvo patikinęs, kad laivas plauks maksimaliai greitai, nes tada jis pajėgus aplenkti bet kokią povandeninę valtį. Antra, maždaug apie pirmą valandą keturiasdešimt penkios minutės, įvertinęs laivo padėtį, Turneris atliko vadinamąjį keturių pozicijų manevrą, kuris užtruko keturiasdešimt minučių, užuot pasirinkęs paprastesnį, vos penkių minučių manevrą. Dėl šio sprendimo Turneriui teko plukdyti laivą tiesia linija, o ne vingiuota trajektorija, nors taip būtų buvę lengviau išsilenkti povandeninių laivų ir išvengti jų torpedų.

Dešimt minučių po dviejų dešiniajame laivo šone vokiečių torpeda išmušė didžiulę skylę. Šliūkštelėjo vandens srovė, ant laivo denio pasipylė sudaužytos įrangos nuolaužos. Po minutės buvo užtvindyta viena katilinė, netrukus kita. Avarija sukėlė dar vieną sprogimą. Turneris nuvirto už laivo borto. Keleiviai ėmė klykti, puolė prie gelbėjimosi valčių. Praėjus aštuoniolikai minučių po to, kai į jį buvo pataikyta, laivas pasviro ant šono ir ėmė skęsti.

Tai išvydęs povandeninio laivo kapitonas Schvviegeris pasuko gilyn į jūrą. Jis nuskandino „Lusitania".

Per ataką žuvo beveik i 200 žmonių, tarp jų ir 123 amerikiečiai iš 141-0, plaukusio šiuo laivu. Dėl šio įvykio dar smarkiau įsiplieskė Pirmasis pasaulinis karas, buvo perrašytos jūrų karo taisyklės, o vėliau šis išpuolis paskatino Jungtines Amerikos Valstijas įsitraukti į karą. Tačiau kas tiksliai vyko prieš daugiau kaip amžių, tą gegužės popietę, lieka paslaptis. Iškart po užpuolimo pradėti du tyrimai patenkinamų rezultatų nedavė. Pirmą tyrimą britų pareigūnai sustabdė, nes nenorėjo atskleisti karinių paslapčių. Antras tyrimas, kuriam vadovavo Johnas Charlesas Bighamas, britų juristas, žinomas kaip lordas Mersey - jis tyrinėjo ir „Titaniko" nelaimę, - išteisino kapitoną Turnerį ir laivininkystės kampaniją kaip neįvykdžiusius nieko nusikalstamo. Tačiau vos po kelių dienų, kai buvo baigtos apklausos, lordas Mersey pasitraukė iš šios bylos tyrimo ir atsisakė mokesčio už darbą; pasak lordo: „Laivo „Lusitania" byla buvo prakeiktas, purvinas reikalas!"3 Per praėjusį amžių žurnalistai naršė naujienų iškarpas ir keleivių dienoraščius, o narai tyrė laivo duženas, ieškodami užuominų apie tai, kas iš tiesų įvyko. Rašytojai ir kino režisieriai toliau kūrė spėlionių kupinus romanus ir dokumentinius filmus.

Ar Didžioji Britanija sąmoningai pasmerkė „Lusitania" pavojui, o gal net dalyvavo sąmoksle nuskandinant laivą, kad įtrauktų į karą Jungtines Amerikos Valstijas? Gal laivas, kuris oficialiai gabeno tik šiek tiek smulkios amunicijos, iš tiesų transportavo didesnį kiekį ginklų, kurie buvo skirti Didžiosios Britanijos karo reikmėms? Ar su tuo kaip nors susijęs aukščiausias Didžiosios Britanijos jūrų laivyno vadas keturiasdešimtmetis Winstonas Churchillis? Ar kapitonas Turneris, kuris po atakos išliko gyvas, tebuvo įtakingesniųjų įnagis, „kvailelis, prišaukęs nelaimę", kaip apie jį pasakė vienas išsigelbėjusių keleivių? O gal kapitonas patyrė nedidelį insultą, kuris pakirto jo gebėjimą spręsti, kaip darė prielaidą kiti? Ar kvotos ir tyrimai, kurių išsamūs aprašai dar nepaskelbti, tebuvo priedanga?4

Niekas tikrai nežino. Daugiau kaip šimtas metų tyrimų ir ataskaitų apie įvykį, istorinės analizės bei grynos spėlionės konkretaus atsakymo nesuteikė. Tačiau gal esama ir paprastesnio paaiškinimo, apie kurį niekas nepagalvojo. Galbūt, žvelgiant iš XXI a. biheiviorizmo ir biologijos mokslų taško, vienos iš lemtingiausių nelaimių jūreivystės istorijoje paaiškinimas ir nėra toks žiaurus. Galbūt kapitono Turnerio sprendimai buvo tiesiog blogi. Ir galbūt jie buvo nevykę dėl to, kad jis juos padarė po pietų.


Ši knyga - apie tinkamą metą. Visi žinome, kaip svarbu tinkamai parinkti laiką. Gaila, kad patys menkai težinome, kas yra tas tinkamiausias metas. Mūsų gyvenimą sudaro nesibaigiantis sprendimų „kada" srautas: kada keisti profesiją, pranešti blogas naujienas, suplanuoti pamoką, nutraukti santuoką, eiti pabėgioti, rimtai imtis kokio nors sumanymo ar skirti dėmesio kitam žmogui. Tačiau daugelis šių sprendimų kyla iš garuojančios intuicijos ir spėlionių pelkės. Neabejojame, kad tinkamai parinkti laiką - menas.

Aš atskleisiu, kad laiko parinkimas iš tiesų yra mokslas, besiformuojanti daugiaaspekčių, tarpdisciplininių tyrimų visuma, kuri suteikia naujų įžvalgų apie žmogiškąsias sąlygas ir gali nurodyti kryptį, kaip protingiau dirbti ir geriau gyventi. Apsilankykite knygyne ar bibliotekoje ir išvysite lentyną (o gal ir dvylika), nukrautą knygų, kaip daryti viena ar kita, - pradedant nuo to, kaip įgyti draugų ar per mėnesį išmokti tagalų kalbos. Šių knygų taip gausu, kad jas galima rikiuoti į atskirą „kaip" grupę. Na, o į šį veikalą žvelkite kaip į visiškai naują knygų „kada" žanrą.

 

Per porą pastarųjų metų aš ir dar du bebaimiai tyrėjai perskaitėme ir išanalizavome daugiau nei septynis šimtus studijų - ekonomikos ir anesteziologijos, antropologijos ir endokrinologijos, chronobiologijos ir socialinės psichologijos, - stengdamiesi prisikasti prie slaptojo mokslo apie laiką. Kituose trijuose šimtuose puslapių pasitelkiu tuos tyrinėjimus, nagrinėdamas klausimus, kurie aprėpia visą žmogiškąją patirtį, bet dažnai nekrinta mums į akis. Kodėl tokia svarbi pradžia: ar mes pradedame sparčiai, ar pradedame ne taip, kaip reikia? Kaip visa pradėti nuo pat pradžių, jeigu iškart užkliūvame? Kodėl įpusėję sumanymą, žaidimą, kartais net gyvenimą, imame ir pasijuntame išsikvėpę, o kitąsyk - iš naujo įkvėpti? Kodėl pabaiga suteikia energijos tvirčiau susiimti ir siekti finišo linijos, bet kartais įkvepia sulėtinti tempą ir ieškoti prasmės? Kaip mes laike susistyguojame su kitais žmonėmis - tiek kurdami programinę įrangą, tiek dainuodami chore? Kodėl kai kurie pamokų tvarkaraščiai apsunkina mokymąsi, bet tam tikros pertraukėlės pagerina moksleivių pažymius? Kodėl mintys apie praeitį skatina elgtis vienaip, o svarstymai apie ateitį kreipia kita kryptimi? Ir, pagaliau, kaip organizuoti darbą, mokymąsi ir savo gyvenimą, kad būtų atsižvelgiama į nematomą tinkamo laiko pasirinkimo galią, pripažįstama, parafrazuojant Milesą Davisą, kad laikas nėra pats svarbiausias, bet vienintelis dalykas?

Ši knyga aprėpia nemažai mokslo. Jums teks gerokai paskaityti apie tyrimus (visi jie nurodyti pastabose), jei panorėsite nerti giliau (arba patikrinti mano darbą). Tačiau sykiu čia praktinė knyga. Kiekvieno skyriaus gale pateikiau „Laiko vagišiaus vadovą", kaip jį pavadinau, - į vieną vietą sutelkiau priemones, pratimus bei patarimus, kurie padės įžvalgas paversti veiksmu.

Tad nuo ko pradėsime?

Geriausia būtų mūsų tyrinėjimus ir pradėti nuo paties laiko. Tik pastudijuokite laiko matavimo istoriją - nuo pirmųjų saulės laikrodžių Egipte, ankstyvųjų mechaninių laikrodžių XVI amžiuje iki juostinio laiko įvedimo XIX amžiuje - ir netruksite suprasti, kad visa tai, ką vadiname „natūraliais" laiko vienetais, iš tiesų tėra tvoros, kurias mūsų protėviai sugalvojo, kad pažabotų laiką. Sekundės, valandos ir savaitės - tai vis žmogaus išradimas. Kaip rašė istorikas Danielis Boorstinas, tik suprasdama juos kaip tokius, „žmonija išsilaisvins iš cikliškos gamtos monotonijos"5.

Tačiau vienas laiko vienetas lieka mums nepavaldus, ir tai tikrasis Boorstino cikliškos monotonijos įsikūnijimas. Mes gyvename planetoje, kuri sukasi aplink savo ašį pastoviu greičiu ir ciklu ir reguliariai nugramzdina mus į šviesos ir tamsos tarpsnius. Kiekvieną Žemės apsisukimą vadiname diena. Diena turbūt yra svarbiausias matmuo dalijant, formuojant, įvertinant savo laiką. Tad pirmoje knygos dalyje ir imsimės tyrinėti dieną kaip laiko vienetą. Ką mokslininkai sužinojo apie dienos ritmą? Kaip galėtume tas žinias panaudoti, kad pagerintume darbo našumą, sustiprintume sveikatą, pajustume daugiau pasitenkinimo? Ir kodėl, kaip matome iš kapitono Turnerio nesėkmės, popietę niekada neturėtume priimti svarbių sprendimų?

Parašykite atsiliepimą apie "Kada. Mokslinės paslaptys, kaip parinkti tinkamiausią laiką"

Būtina įvertinti prekę

Žanras: Populiarioji psichologija

Daniel H. Pink parengė įdomią ir tikrai naudingą knygą Kada. Mokslinės paslaptys, kaip parinkti tinkamiausią laiką, kurią įsigyti internetu greita ir paprasta. Vos keli mygtuko spustelėjimai, operatyvus pristatymas ir, greičiausiai, jau kitą dieną galėsite mėgautis motyvuojančiu kūriniu. 

Šiuolaikiniame pasaulyje knygas pirkti itin lengva. Online knygyne pirkėjų visada laukia išsami ledinio informacijos santrauka, kurioje pateikiame knygos Kada. Mokslinės paslaptys, kaip parinkti tinkamiausią laiką aprašymą, nurodome autorių, kūrinio vertėją, puslapių skaičių ar literatūrinį žanrą. Viena ko negalime – atskleisti visų turinio detalių ar perskaityti knygos Kada. Mokslinės paslaptys, kaip parinkti tinkamiausią laiką už jus. Tačiau visada pasiūlysime geras knygų kainas, karštas leidyklų akcijas ir nuolaidas, kurių dėka naudingus kūrinius įsigysite pigiau. 

Perskaitėte knygą Kada. Mokslinės paslaptys, kaip parinkti tinkamiausią laiką? Kviečiame interneto knygyne palikti savo nuomonę, Daniel H. Pink tikrai to vertas. Skaitytojų atsiliepimai, kuriuos rasite šalia daugelio knygų aprašymų, padeda rinktis ir apsispręsti kitiems pirkėjams. 


Dažniausiai su "Kada. Mokslinės paslaptys, kaip parinkti tinkamiausią laiką" perkama kartu