0

Katalikų balsas. Kaip aiškiai pristatyti Bažnyčios poziciją

Šiuo metu neparduodama
KNYGŲ IŠPARDAVIMAS

SLAPTAS PASIŪLYMAS
2€ NUOLAIDA perkant virš 25€
su nuolaidos kodu: PPSLAPTA
Informacija

Katalikų balsas. Kaip aiškiai pristatyti Bažnyčios poziciją

  • Leidėjas: Katalikų pasaulio leidiniai
  • Išleidimo metai: 2013
  • Formatas: 13x20, minkšti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 300
  • ISBN ar kodas: 9789955292197

Šiuo metu neparduodama

Aprašymas

Knygoje "Katalikų balsas. Kaip aiškiai pristatyti Bažnyčios poziciją" aiškiai ir suprantamai pateikiama Bažnyčios pozicija tais klausimais, kurių svarstymas dažnai sukelia ginčus, pasipiktinimą ar net konfliktą ne tik draugų ar bendradarbių grupėse, bet ir viešojoje erdvėje. Autoriai padeda suprasti, kodėl Katalikų Bažnyčia siekia daryti įtaką šiuolaikinėje visuomenėje ir kuo grįsta katalikų pozicija, rodos, religijai nepavaldžiose srityse.

Knygoje pristatomos devynios ypač skausmingos temos. Jas palietus, visuomenėje sukeliamas pasipiktinimas dėl Bažnyčios pozicijos ir jos siūlomų normų, paprastai jas lydi neigiama išankstinė nuostata Bažnyčios atžvilgiu. Nagrinėjant kiekvieną temą, pristatomas platesnis kontekstas, apžvelgiami pagrindiniai argumentai, pateikiami pasiūlymai, leidžiantys pakeisti šią nusistovėjusią nuostatą.

Knygoje "Katalikų balsas. Kaip aiškiai pristatyti Bažnyčios poziciją" taip pat siūlomi principai, kuriais vadovaujantis ugdomas požiūris, vedantis į Bažnyčios ir visuomenės dialogą.


Vertė Toma Bružaitė

Ištrauka

• Kodėl Bažnyčia kišasi į politiką? Ar neturėtų Bažnyčia rūpintis tik religijos sritimi?

• Kodėl Bažnyčia nurodo katalikams, kaip jie turėtų balsuoti rinkimuose?

• Kodėl, kai kalbama tokiais klausimais kaip, pavyzdžiui, abortai, ji nuolat daro spaudimą katalikiškų pažiūrų politikams?

• Kokią teisę turi Bažnyčia kištis į sekuliarios valstybės įstatymų leidybą?

• Kodėl Bažnyčia elgiasi taip, lyg būtų valstybinė institucija?


Katalikų Bažnyčia dažnai kaltinama kišimusi į politiką. Valdininkai, o kartais ir rinkėjai piktinasi, kai primenama, kad jiems galioja ir aukštesni įstatymai. Šiame demokratijos amžiuje Bažnyčia kaltinama savotišku lobizmu, nes naudojasi savo dvasine įtaka, siekdama palankių politinių sprendimų. Kitaip tariant, ji veikia savais būdais, skatinama vien siauros savos grupės interesų. Bažnyčios kritikai teigia, jog ši primetinėja savo požiūrį likusiai visuomenės daliai ir taip kliudo žmogaus teisių plėtrai, tačiau šios teisės dažniausiai apibrėžiamos gana siaurai – tai moterų teisė į abortą ar homoseksualių asmenų teisė sudaryti santuoką ir įsivaikinti.

Vienas iš problemiškiausių klausimų, susijusių su aptariamais dalykais, yra Vatikano valstybės statusas, o dar tiksliau, Šventojo Sosto, valdančio visą Katalikų Bažnyčią, tarptautinė įtaka. 2010 metų rugsėjo mėnesį, likus kelioms savaitėms iki popiežiaus Benedikto XVI vizito į Jungtinę Karalystę, buvo surengtas protestas Protest the Pope (liet. Protestuok prieš popiežių), kurio dalyviai piktinosi, kad šis, būdamas tik tikėjimo vadovas, yra priimamas kaip valstybės svečias. Protesto dalyviai priminė, kad Vatikano valstybė, kuriai vadovauja popiežius, yra maža ir nereikšminga, ji atsirado tik 1929 metais, kai buvo pasirašytas paktas su fašistinės Italijos diktatoriumi Musoliniu.

Bandydami sumenkinti, kritikai tuo pat metu suteikė Vatikanui ir daugiau reikšmės, apkaltindami jį naudojant diplomatinį spaudimą tarptautiniu mastu, darant įtaką Jungtinių tautų organizacijos sprendimams ar kartu su musulmonais žlugdant „progresyvią“ politiką pasisakant, pavyzdžiui, prieš „moters teises“.

Vidaus politikos srityje Bažnyčia kaltinama, kad kišasi į demokratinius procesus nurodydama katalikams, kaip jie turėtų balsuoti rinkimuose, darydama politinį spaudimą Vyriausybei, Seimui ar kitoms valdymo institucijoms ir gąsdinimais neteikti Komunijos versdama politikus balsuoti pagal savo diktatą.


GINAMOS VERTYBĖS

Kritikuojant Bažnyčią dėl lobistinės veiklos, teisingai pabrėžiama, kad ji turi siekti bendrojo gėrio, o ne siaurų, tik jai svarbių tikslų. Kritikai tikrai teisūs manydami, jog Bažnyčia remiasi visiškai kitokia galia. Jos stiprybė – įsipareigojimu paremti santykiai, bendrystės vaisiai. Tie, kurie kalba apie Dievą, neturėtų naudotis „šio pasaulio priemonėmis“ Jo „reklamai“. Įtikinti turėtų pati tiesa ir jos vaisiai. Akivaizdu, jog ši kritika slepia krikščionišką, nors šiek tiek ir klaidingą sampratą apie Bažnyčią. Taip, tiesa, Bažnyčia nėra bendrovė ar korporacija, bet taip pat ji nėra ir bekūnė, plaukiojanti kažkur anapus šio pasaulio. Tai šiame pasaulyje egzistuojanti institucija, kuri siekia jį kurti, bet kartu ir jį pranoksta. Kritikai teisingai pastebėjo: Bažnyčia turėtų skatinti žmonijos pažangą, o ne ją stabdyti.


Pasaulietiškumas ir dvasingumas

Tais istorijos tarpsniais, kai buvo mėginama atskirti politiką nuo religijos, netapome laimingi. Didžiausius XX amžiaus baisumus sukėlė totalitarinės valstybės, kurios pirmiausia išstūmė tikėjimą iš viešosios erdvės ir religiją padarė priklausomą nuo politikos. Ir priešingai, patys garbingiausi politiniai įvykiai, tokie kaip vergovės panaikinimas ar pal. popiežiaus Jono Pauliaus II įkvėptas Solidarumo judėjimas, pradėjęs sovietinės imperijos griūtį, puikiai parodė, kas nutinka, kai religija įžengia į politiką.

Svarbiausius Vakarų istorijos pasiekimus lėmė valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimas, kai kartu buvo sutelkti protas ir tikėjimas. Didžiausios tragedijos kilo tuomet, kai valstybė bandė sunaikinti Bažnyčią, teisindamasi ideologija, kuri „žmonių, daugumos valią“ skatino suprasti kaip leidimą neribotai naudoti jėgą.

Vatikano II Susirinkimo metu buvo atsisakyta nuostatos, jog Bažnyčia iš valstybės gali reikalauti tik jai skirtų ypatingų privilegijų. Kai kuriose šalyse vietinė Bažnyčia nuo senų laikų „katalikišką visuomenę“ prilygino „katalikiškai valstybei“ – joms Vatikano II Susirinkimo deklaracija Dignitatis humanae buvo karti piliulė. Tačiau tokia samprata nėra tipiška, krikščionybė savo esme yra antiteokratiška.

Šiuolaikinė Bažnyčia jau išmoko istorijos pamokas: kai pernelyg priartėjama prie politikos ir tikėjimas pajungiamas politinėms partijoms, sumenkinamas ir iškraipomas tikėjimo liudijimas. Krikščionybė laikosi nuostatos, jog tikėjimo ir politikos sritys turėtų būti atskiros, tačiau tarpusavyje susijusios.

Sekuliarizmas teigia moralinę valstybės autonomiją, o sveikas, pozityvus sekuliarumas pasisako už tikėjimo ir politikos skirtį, bet ne visišką jų atskyrimą. Santykis tarp tikėjimo ir politikos, dvasingumo ir pasaulietiškumo yra sudėtingas, ir tiksliai jo nusakyti neįmanoma. Įvairios šalys, pavyzdžiui, Prancūzija, Amerika, Anglija ar Italija, skirtingai išlaiko ir Bažnyčios bei valstybės atskirumą, ir jų santykį. Nesvarbu, koks modelis taikomas, pagrindinis principas yra aiškus. Viena vertus, praktiniam protui reikia religijos, o religijai būtinas praktinis protas, taigi protas ir tikėjimas persipina. Kita vertus, tai dvi atskiros sritys ir jos neturėtų būti painiojamos tiek Bažnyčios, tiek valstybės labui. Štai paprastas pavyzdys: ne kiekviena nuodėmė turėtų būti laikoma nusikaltimu ir ne kiekvienas nusikaltimas – nuodėme.

Tie, kuriuos piktina Bažnyčios kišimasis į politiką, dažnai prieštarauja ne aktyviam Bažnyčios veikimui, bet vykdomai politikai. Kai Bažnyčia, diskutuodama apie liberalius abortą įteisinančius įstatymus, pasisako prieš „moterų teises“ ar, prieštaraudama homoseksualių asmenų teisei įsivaikinti, neigia „gėjų teises“, dažnai sulaukia kritikos, kad yra reakcionieriška ar laikosi dešiniųjų pažiūrų.

Tačiau taip pat dažnai Bažnyčia kritikuojama ir už kairuoliškas pažiūras ekonomikos ir socialinėje srityse, kai, pavyzdžiui, pasisako už socialinį teisingumą ar prieštarauja mirties bausmės taikymui. Taigi, kaltinimas Bažnyčią esant dešiniųjų ar kairiųjų pažiūrų daug daugiau pasako apie šiuolaikines politikos tendencijas nei apie katalikybės polinkį į politiką.

Bažnyčia gali būti matoma dvejopai. Saugodama tradicinę šeimą, priešindamasi abortams, eutanazijai, tyrimams, kuriuose naudojami žmogaus embrionai, ji propaguoja dešiniąsias pažiūras; tačiau gindama mažumų teises, skatindama socialinį teisingumą, ragindama valstybę atsižvelgti į vargingiausius visuomenės sluoksnius ir pan., ji tampa kairuoliška. Kaltinimų pobūdis priklauso nuo paties kaltintojo politinių pažiūrų.

Tokios tendencijos nesvetimos ir katalikams. Kai kurie judėjimą Už gyvybę palaikantys katalikai mano, jog Bažnyčios socialinis mokymas yra „socialistinis“. Lygiai taip pat katalikai, kurie labiau akcentuoja Bažnyčios socialinį mokymą, mano, kad judėjimo Už gyvybę šalininkai yra dešinieji. Bažnyčia visuomet bus kaltinama kišimusi į politiką ir mėginimu primesti savo požiūrį tuomet, kai kritikai nesutiks su jos pozicija. Bet tie patys kritikai nieko nesakys tuomet, kai Bažnyčia parems poziciją, sutampančią su jų pačių politinėmis pažiūromis. Jei Bažnyčia nuspręs tylėti vienu ar kitu klausimu, kritikai kaltins ją nesugebėjimu išreikšti savo pozicijos. Kitaip sakant, žmonės priešinasi Bažnyčios kišimuisi tuomet, kai nieko nenori keisti, ir pasikliauja Bažnyčia tuomet, kai mano, jog kažkas turi būti keičiama.

Apie Bažnyčios teisę kalbėti

Kodėl ir kada Bažnyčia pasisako politiniais klausimais? Bažnyčia pasisako gana retai ir atsargiai, paprastai tuomet, kai klausimai liečia Evangelijos tiesas, kai kyla grėsmė pagrindinėms laisvėms ir teisėms, pavyzdžiui, teisei į gyvybę ar religijos laisvei, arba diskutuojama apie pagrindinius Bažnyčios socialinio mokymo principus. Šiais atvejais Bažnyčia turi prabilti, tai padaryti yra jos pareiga.

Bažnyčia skatina pilietiškumą ir politinį aktyvumą. Krikščionys visuomet save suvokdavo tarsi turinčius „dvigubą pilietybę“ – tuo pat metu jie yra ir Bažnyčios, ir politinės visuomenės nariai, kurie privalo ir paklusti įstatymui, ir veikti Dangaus Karalystės labui.

Beje, visai nesvarbu, kur jie yra ar kokio politinio rėžimo sąlygomis gyvena. Ši „dviguba pilietybė“ nereiškia, kad jų ištikimybė yra padalyta, tačiau tokia nuostata sukelia tam tikrą sveiką įtampą. Katalikai yra lojalūs savos šalies piliečiai, taip pat jie yra lojalūs Romai. Toji sveika įtampa, kylanti tuomet, kai gyvename pasaulyje, bet kartu žvelgiame į amžinybę, itin naudinga demokratijai. Be to, tai ir viena iš priežasčių, kodėl katalikai aktyviai veikia politikoje. Atsižvelgdami į tam tikrus apribojimus (rasistinės partijos – vienas tokio apribojimo pavyzdys), katalikai gali atiduoti savo balsą už ką tik nori.

Bažnyčia, kaip vienas kūnas, stengiasi vengti šališkumo vienos ar kitos partijos atžvilgiu. Tačiau Bažnyčia pasilieka teisę prabilti tuomet, kai pažeidžiamos esminės vertybės ir kai vardan visuomenės gėrio reikia raginti katalikus aktyviai įsitraukti į politinius procesus.

Artėjant 1996 metų rinkimams Lietuvos Vyskupų Konferencija tikintiesiems priminė „kiekvieno piliečio pareigą dalyvauti rinkimuose“ ir ragino sąmoningai rinktis kandidatus: „visi teisingumo siekiantys piliečiai, ypač krikščionys, turi gerai žinoti partijų programų esmę, įvertinti tų programų įgyvendinimo galimybes, atsižvelgti į kiekvienos partijos vadovų ir kandidatų nuomones ir jų savybes, ypač į tai, kaip jie praeityje pasitarnavo visuomenei.“

Modernioje demokratijoje Bažnyčia siekia teisės viešai pasisakyti dėl tos pačios priežasties, kaip ir bet kuri kita pilietinės visuomenės asociacija ar organizacija. Kaip ir kiekvienas civilizuotas pilietinis sambūris, Bažnyčia turi prigimtinę teisę, pasitelkdama krikščioniškos tradicijos išmintį ir įžvalgas, skelbti ir propaguoti savo vertybes, įtikinėti kitus, diskutuoti apie visuomenės gėrį, jos prioritetus bei kitus visuomenei svarbius klausimus. Galiausiai Bažnyčia tai daro dėl to, jog jai rūpi „bendrasis gėris“, kuris Katalikų Bažnyčios Katekizme apibūdintas kaip „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą“.

Bendrasis gėris yra Bažnyčios visuomenės vizijos pagrindas ir jį Bažnyčia supranta kaip sveikai veikiančios visuomenės pagrindinį principą. Tie, kurie sako, kad Bažnyčia neatstovauja daugumos, tikriausiai šiek tiek yra teisūs, nors apklausos rodo, jog beveik 80 proc. lietuvių save laiko krikščionimis ir iš jų daugiau nei 70 proc. save priskiria prie katalikų. Tačiau Bažnyčios teisė kalbėti niekuomet nepriklausė nuo jos pasekėjų skaičiaus. Netgi tuomet, kai Bažnyčia ką nors gina ar kritikuoja, ji nesistengia primesti savo pozicijos, bet, kaip ir kiti, turintys tvirtus įsitikinimus ir esantys demokratinės visuomenės dalis, siekia įtikinti.

Kita vertus, Katalikų Bažnyčia tikrai gali teigti, jog ji atstovauja gana didelei Lietuvos visuomenės daliai ir yra didžiausia grupė, išpažįstanti krikščionybę tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje, o pasaulinėje scenoje jai priskiriamas reikšmingiausio politinio veikėjo vaidmuo. Maža to, ji kalba remdamasi tradicija, kuri formavo moralines ir kultūrines Vakarų pasaulio vertybes. Būtent dėl savo politinės ir tautinės nepriklausomybės Bažnyčia gali kelti tokius klausimus, kurių kiti nedrįsta ar nėra pasiruošę, ir kalbėti už tuos, iš kurių balso teisė atimta.

Globalus veikėjas

Bažnyčia yra seniausia ir didžiausia pasaulinė organizacija, kuriai priklauso beveik 1,2 milijardo narių, – tai beveik penktadalis visos žmonių populiacijos, ji vienija daugiau nei 400 000 kunigų, 800 000 seserų vienuolių ir 219 655 parapijas. Po Jungtinių tautų organizacijos Katalikų Bažnyčia yra antra didžiausia tarptautinė organizacija ir antra didžiausia humanitarinės pagalbos organizacija po Raudonojo kryžiaus.

Tarptautinė Caritas organizacija įkurta Romoje ir gyvuoja jau 60 metų. Ji vienija 165 nacionalines labdaros organizacijas, įsteigtas daugiau nei dviejuose šimtuose šalių, o bendras Caritas biudžetas siekia daugiau nei 5 milijardus JAV dolerių. Afrikoje Bažnyčia rūpinasi daugiau nei ketvirtadaliu visų ligoninių, ji kasmet suteikia išsilavinimą apie 12 milijonų moksleivių. Visame pasaulyje Bažnyčiai priklauso daugiau nei 5 000 ligoninių, 17 500 pirminės sveikatos priežiūros įstaigų, 15 000 senelių namų ir dešimtys tūkstančių mokyklų.

Katalikų Bažnyčia pretenduoja būti ne tik pagrindine moralės mokytoja ir vedle, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos žodžiais – „žmonijos eksperte“, bet ir didžiausia bei įtakingiausia veikėja pasaulinėje arenoje. Kaip ir bet kuris pasaulinis veikėjas, ji kelia „tarptautinės politikos tikslus“.

Katalikų Bažnyčia yra vienintelė religinė organizacija, kuri turi oficialų stebėtojo statusą Jungtinių tautų organizacijoje. Ji turi diplomatinį korpusą, kuris, be kita ko, yra ir vienas seniausiai įsteigtų.

Bažnyčios, kaip tarptautinės institucijos, reikšmė yra unikali. Bažnyčia yra reikšmingai prisidėjusi pasaulyje kuriant Jungtinių tautų organizacijos Tūkstantmečio vystymosi tikslus ir nenuilstamai siekia, kad besivystančio pasaulio šalims būtų nurašomos skolos ar teikiama kitokio pobūdžio finansinė pagalba. Vatikanas yra pirmoji pasaulio valstybė, neteršianti atmosferos anglies produktais. Šventasis Sostas vaidina svarbų vaidmenį nusiginklavimo derybose, siekia sustabdyti mirties bausmę visose šalyse, aktyviai dalyvauja derybose dėl įkaitų paleidimo ir sprendžiant įvairius konfliktus.

Vatikanas skatina tokias ekonomikos reformas, kurios labiau tarnautų žmonijai. Pavyzdžiui, 2011 metais Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba pakvietė kurti naujas pasaulines struktūras, kurios leistų apriboti ir reguliuoti tarptautines finansų rinkas siekiant bendrojo gėrio, palaikė idėją apmokestinti finansinius sandorius. Visa tai mes galėtume vadinti „progresyviomis“ iniciatyvomis.

Tačiau Bažnyčia taip pat progresyvia save laiko ir tuomet, kai pasisako prieš embrioninių kamieninių ląstelių tyrimus, prieš įstatymus, kurie įteisina abortus, prieš homoseksualių asmenų santuokas, kai prieštarauja eutanazijai ir savižudybei su gydytojo pagalba, taip pat mirties bausmei, kai siūlo suteikti pilietybę tiems imigrantams, kurie jau įleido šaknis svetimoje šalyje.

Visi šie klausimai susiję su prigimtinio asmens kilnumo gynimu. Bažnyčia gina asmens vertę net tuomet, kai didžioji visuomenės dalis jos nepripažįsta, tuomet kai kiti – negimę kūdikiai, vaikai, seneliai, kaliniai, kitataučiai – nėra laikomi „tokiais pat asmenimis kaip mes“. Ją gina ir tuomet, kai tam tikrų grupių, pavyzdžiui, nusikaltimo aukų, kūdikių besilaukiančių moterų ar tos pačios lyties porų teisės laikomos absoliučiomis ir paneigiančiomis kitų teises.



Parašykite atsiliepimą apie prekę!

Būtina įvertinti prekę

Dažniausiai perkama kartu